„Aukšta žolė, pritryptos gėlės. Sakai: „neatsimerk, man gėda“, – tokiais žodžiais Mykolas kreipėsi į Lietuvą su savo debiutiniu singlu „Herojai“, lyg ir simboliškai prisistatydamas. – Jau traukiasi diena ir tirpsta žodžiai, melodijų mes herojai, pavargę nuo žmonių.“
Dieną jis dalijasi savo patirtimi ir įžvalgomis su klientais bei visa Lietuva, o vakare gali nusimesti kostiumą, sėsti į grimerės kėdę ir padengęs veidą kauke lipti į sceną.
„Žmonės, kurie mane pažįsta, neklausė, kodėl aš atėjau į sceną, klausė, kodėl tik dabar“, – juokėsi su DELFI bendraudamas M. Katkus, kurio grupė savaitgalį išleido debiutinį albumą „Išsišakojančių takelių miestas“.
– Mykolai, į sceną užlipote visai neseniai, kaip įvyko šis virsmas?
– Scenoje aš jau seniai. Aštuonerius metus mokiausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio mokykloje, pirmą savo grupę sukūriau 14-os, kitoje pradėjau dainuoti būdamas 16-os. Vėliau dvejus metus muzikavau su dramos būrelio draugais. Vėliau prasidėjo darbai, todėl tą poreikį dainuoti realizuodavau įvairiuose projektuose. Pavyzdžiui, esu atlikęs „Gethsemane“ iš „Jesus Christ Superstar“ Kongresų rūmuose kartu su Gintaro Rinkevičiaus orkestru.
Žmonės, kurie mane pažįsta, neklausė, kodėl aš atėjau į sceną, klausė, kodėl tik dabar (šypteli).
– Kodėl muzika netapo Jūsų „duona“?
– Tie aštuoneri muzikos mokslų metai buvo labai seniai. Grojau smuiku, bet jokios specialybės neįgijau. Be to, turėjau kitos labai geros veiklos. Būdamas 18 metų pradėjau dirbti žurnalistu, o vėliau tapau ryšių su visuomene agentūros vadovu ir likau tik fanu.
– Ar nebuvo kiek baisu viešai debiutuoti daininko amplua?
– Sulaukus tam tikro amžiaus, labai sunku pradėti dirbti kitoje srityje, ypač, kai esi ko nors pasiekęs kitur. Būsi lyginamas su jaunais, gražiais ir labai talentingais žmonėmis. Ir šiaip viską pradėti nuo nulio sulaukus tam tikro amžiaus nelengva – o čia eini į kitą sritį jau turėdamas kažkokį socialinį kapitalą. Jei apsijuoksi – yra ką prarasti.
Tačiau lietuviškoje muzikos rinkoje dabar yra turbūt pats geriausias klimatas alternatyviai muzikai per pastaruosius dvidešimt metų. Atsirado labai daug įdomių grupių, atlikėjų. Vadinasi, tai muzikai, kurią aš visuomet kūriau ir noriu kurti, dabar yra tinkamas laikas.
– Ar galima šį Jūsų proveržį pavadinti tiesiog „šelmiškos sielos išsiveržimu iš kaustančio kostiumo“?
– Nepasakyčiau, nes tai buvo sąmoningas sprendimas. Mano darbas susijęs su kūryba ir meninių idėjų atrinkimu bei pritaikymu praktikoje. Tokios profesijos žmogui labai sveika ne tik kritikuoti kitų idėjas, bet ir pačiam pamėginti kažką sukurti – tampi geresnis specialistas. Jei nustosi domėtis ir tobulėti – greitai tapsi prastas konsultantas.
Kita vertus – man dabar 38 metai. Daugelis mano kartos atstovų būdami jauni tiesiog neturėjo galimybės užsiimti tuo, kuo iš tikrųjų norėjo. Versle ar visuomeninėje veikloje buvo daug galimybių, galėjome ateiti ir labai greitai daryti karjerą. Iš hipių tapome japiais.
Tačiau greita karjera reikalauja viso laiko ir visos energijos. Daug talentingų mano kartos žmonių nieko nesukūrė, nes tiesiog neturėjo tam laiko. O dabar daug kas nori išbandyti save kitokioje veikloje: žmonės bėgioja, fotografuoja, groja ar piešia. Atėjo laikas ir man.
– Jūs teigiate, kad tai, jog esate scenoje, nėra kažkoks kitas Jūsų veidas, kad tuo užsiimate visą gyvenimą. Tuomet kodėl lipdamas į sceną savo veidą slepiate po kauke?
– Tą lėmė keli dalykai. Pirmiausia, „The Station“ nėra tik muzikos grupė, albumas, tai kartu ir meninis projektas. Kartu su albumu bus išleista ir viena iš labai nedaugelio lietuviškų grafinių novelių, turime ir daug kitokių sumanymų. Mūsų kaukės labai stipriai susijusios būtent su jomis – grafinėmis novelėmis.
Kūrėme koncepcinį albumą – albumas pasakoja istoriją, turi temas ir personažus.
Antra, albumo tema – pabėgimas: nuo šeimos, normų, kultūros ir šalies. Ir bet koks kaukių naudojimas susijęs su asmenybe. Kaip ir sakiau, baltą popieriaus lapą – arba žmogų be šleifo vertinti yra kur kas lengviau. O kai esi šiek tiek žinomas ir tampi scenos artistu, kaukė padeda atskirti du pasaulius, jų siunčiamas žinutes.
Man šis projektas pirmiausia svarbus asmeniškai, ne dėl kitų ar topų – štai aš galiu imti ir sukurti muziką, tekstus, kuriais aš ir kolegos būsime patenkinti, kurie bus svarbūs. O viešąja prasme... Visai mielai būčiau norėjęs, kad po ta kauke niekas manęs nebūtų pažinęs (juokiasi).
– Ar buvo neigiamų, o gal Jus nustebinusių reakcijų, jei sakote, kad mielai būtumėte likęs tiesiog „žmogus su kauke“?
– Reakcijų būta labai įvairių, kai kas net sakė, kad tai „Fabulos“, mano vadovaujamos komunikacijos agentūros, vardo keitimo reklama (šypsosi).
Tai natūralu. Tie žmonės, kurie mane daugelį metų pažįsta tik iš profesinės pusės, reagavo labai įvairiai – nustebo, džiaugėsi, pyktelėjo, kritikavo, gal net kiek ir pavydėjo.
Tačiau aš nenoriu aiškinti – to man užtenka komunikacijoje. Noriu, kad už mane kalbėtų muzika ir albumo tekstai. Ir jei paklausia „ką tu, Mykolai, čia sugalvojai?“ – pasiūlau paklausyt kelias dainas, jose viskas atsakyta.
Mano pagrindinė žinutė – muzika. Norėjom įrašyti geriausią Lietuvoje roko albumą.
– Įvardijote, kad siekėte sukurti geriausią roko albumą Lietvoje. Matyt, nesuklysiu sakydama, kad pradėjus kalbėti apie geriausius albumus ir dainas, mintyse iškyla muzikos apdovanojimų vaizdinys. Ar pretenduojate į tai?
– Aš esu perfekcionistas ir bet ką darydamas nedarau šiaip sau. Jei kažką darai – turi kelti sau aukščiausius tikslus . Bent jau nuostata turi būti tokia, o paskui žiūri, kas gavosi.
O kas gavosi, pamatysime per kitus M.A.M.A. apdovanojimus (šypsosi).
– Į M.A.M.A. apdovanojimus žengia ne tik proveržiai ar alternatyvios muzikos atstovai, bet ir lietuviškos estrados atlikėjai. Štai šįmet Metų atlikėjais pretendavo tapti Merūnas Vitulskis ir Inga Valinskienė.
– Taip, su malonumu perklausiau Merūno Vitulskio albumą, jis padarytas labai profesionaliai.
Apdovanojimai apskritai yra skirti tam, kad juose būtų tai, kas tuo metu geriausia visuose muzikos žanruose.
– Ar klausydamas popmuziką joje taip pat randate kažkokio įkvėpimo, ar ją klausote tik tam, kad susipažintumėte?
– Nuolat klausau daug įvairios muzikos – ir manau, kad popmuzika paprastai atsiranda iš alternatyviosios muzikos. Tą patį dabar labai populiarų The Weeknd atradau tuo metu, kai jis buvo menkai žinomas alternatyvios soul muzikos dainininkas iš Kanados.
Tai vyksta ir Lietuvoje. Šie metai buvo pirmieji, kai tiek daug domėjausi lietuviška muzika. Ir buvau labai maloniai nustebintas pakilusia kokybe – ne tik muzikos, bet ir tekstų. Pati Smith yra gerai pasakiusi, kad roko muzikoje žemoji, afrikietiška būgnų kultūra, kuri veikia vienas mūsų smegenų dalis saveikauja su aukštąja poezijos kultūra, kur stimuliuoja kitas smegenų dalis. Todėl svarbu ne tik melodija, bet ir pats tekstas. Džiaugiuosi, kad yra daug grupių, kurios labai rimtai žiūri į tekstus ir pasakoja istorijas.
Mano albume kiekviena daina pasakoja kažkokią istoriją. Pirmiausia tu turi turėti, ką pasakyti, o ne surimuoti ar sukurti melodiją, tik tada tai gali vadinti daina. Tas pats Davidas Bowie, jis pirmiausia pasakoja istoriją tekstu, tik vėliau balsu ir melodija.
Labai svarbu, kad žmonės, klausydami muzikos, ne tik jaustų, bet ir turėtų apie ką pamąstyti.
– Kaip Jūsų šeima reagavo į tai, jog savo muzikinį kelią kilstelėjote kiek aukščiau ir jis tapo nebe penkių draugų rato, o visos Lietuvos akiratyje?
– Turbūt to ir bijojo, ir laukė (juokiasi). Visiems buvo aišku, kad kažką tokio padarysiu – gyvenime turėdamas kelis pašaukimus negali savęs užgniaužti.
Šeimoje mes kalbamės, kad žmonės turi nuolat kažko siekti, keistis, augti. mutuoti. Tas gyvenimo kelias, kurį mes nusikalame sau, kai mums devyniolika, nebūtinai turi būti vienintelis.
– Jūsų brolis – poetas, tėtis – muzikas. Ar iš vieno ir kito gavote pastabų?
– Tėtis klausė visas albumo dainas. Sakė neblogai – o tai mūsų šeimoje vienas didžiausių įmanomų komplimentų. Patiko ir balso tembras. Tik sakė – padaryk, kad balsas girdėtųsi, nes tavo tekstai geri.
O iš puikaus brolio eilėraščio aš net nuknisau dainos „Bedugnė“ priedainį – „Pasauly nėra tvirtovės kitos, kuri taip norėtų subyrėti“.
Man tėvams nereikėjo įrodinėti, kodėl tai darau. Turbūt klausimas buvo vienas – kodėl tik dabar.
– Kaip jums, turint tokį tėtį kaip Donatas Katkus, pavyko antraštėse visuomet išlikti Mykolu Katkumi, o ne Donato Katkaus sūnumi?
– Turbūt dėl to ir tapau komunikacijos specialistu, kad tai sugalvočiau (juokasi).
Mūsų šeima visuomet buvo po lygiai meniška ir akademiška, ir aš kokių dvylikos metų savo gyvenimą mačiau visai kitokį nei galų gale susiklostė. Aš to visiškai nesigailiu – man tikrai neblogai sekasi.
Be galo myliu savo tėtį ir žaviuosi juo, kaip ir anglų kalbos profesore mama, kaip ir labai talentingu poetu broliu. Tačiau augdamas tokioje šeimoje neturi kito pasirinkimo – tik iš akmens išsikalti kokią nors savo nišą.
Daug žmonių net nežino, kad mes esame susigiminiavę. Būna, kad mus abu žino, bet nežino, kad jis – mano tėtis.
– Tai darote specialiai?
– Ne, tiesiog mano kasdienis darbas menkai susijęs su tuo, ką daro mano tėtis. Konsultuoju rinkodaros ir įvaizdžio srityse, domiuosi ir komentuoju politiką. Mano tėčio darbas – menas, performansai, dėstymas ir kultūros propagavimas. Žmonės nesusieja.
M. Katkus ir grupė „The Station“ kviečia į savo koncertą vasario 3 d. Menų fabrike Loftas.
