Justės svajonės visada buvo susijusios su darbu televizijoje, nors po mokyklos nusprendė Vytauto Didžiojo universitete studijuoti teologiją ir filosofiją. Penktadienio vakarais bažnyčioje gitara grojančią ir dainuojančią merginą pastebėjo ir vienuolyno naujokas Justinas, ką tik grįžęs po studijų JAV.
Justės širdį jis pavergė ne gėlėmis ar rožiniais pažadais, bet savo atkaklumu. Jam buvo nesvarbi kitų nuomonė. „Kartą, pamatęs mane, einančią į autobuso stotelę, jis paliko visą JAV delegaciją, kad parvežtų namo“, – prisimena Justė.
Pirmoji naktis
Kartu pora ėmė gyventi tik po vestuvių. „Mes griežtai laikėmės skaistumo ir prieš vestuves nesimylėjome. Pirmoji mudviejų naktis atitiko visus bažnyčios kanonus“, – atvirai pasakoja J.Milušauskienė.
Iš pradžių abu neturėjo darbo, bet Justas jau po kelių mėnesių įsidarbino kompiuteriais prekiaujančioje bendrovėje. Po dvejų metų gimė Klara. Dabar jai devyneri, sūneliui Kiprui – treji su puse metų.
Vyro šešėlis
Sutuoktinių galvose sukosi begalė idėjų. Justinas nusprendė kurti savo TV verslą. Pirmasis jo įgyvendintas projektas buvo serialas „Viltys ir vilionės“. Pora nuolat dirbo kartu.
Pirmieji šeiminiai nesutarimai prasidėjo tuo metu, kai viskas ėmė sektis: puikiai klostėsi verslas, namai buvo sutvarkyti, augo dvi atžalos.
„Visada maniau, kad turiu palaikyti vyrą, padėti jam, sudaryti sąlygas dirbti. Buvau jo šešėlis ir atlaidžiai žiūrėjau net į tai, kas man ne itin patiko. Savo kūrybines ambicijas buvau giliai paslėpusi. Kai pagaliau suvokiau, kad noriu gyventi kitaip, tapau laisvesnė ir linksma. Tikriausiai tai nepatiko Justui. Jis šalia savęs pamatė nepriklausomą asmenybę“, – pasakojo J.Milušauskienė.
Nors vyras visada tvirtino, esą jam patinka protingos ir tvirtos moterys, tai, anot Justės, tebuvo deklaracija. Justas ėmė kelti pavydo scenas, pora darbe nebesutardavo.
Žmonos jaučia
Pirmosios paparacų nuotraukos spaudoje, kuriose J.Milušauskas buvo užfiksuotas susikabinęs rankomis su blondine, žmonai pavydo nesukėlė. „Aš paprasčiausiai nemačiau ir nematau šalia jo pranašesnės moters. Galbūt esu per daug savimi pasitikinti“, – retoriškai savęs klausė moteris.
Aprašyta scena su peiliu, anot Justės, tebuvo eilinis šeiminis konfliktas. Vieną dieną ji suprato, kad vyras vakare ruošiasi išeiti.
„Išlyginau marškinius, išgražinau ir išlydėjau su šypsena, – pasakojo Justė, tą vakarą taip ir nesulaukusi vyro. Ji suprato, kad šalia Justo atsirado kita moteris – žmonos tai jaučia be žodžių. – Kitądien jis grįžo apie pusiaudienį ir ėmė mane kaltinti, kad nekeliu pavydo scenų, nemyliu jo. Štai tada ir gavo samčiu už tai, kad neįvertino, ką turi. Jis nesuprato mano pastangų išsaugoti šeimą. Išsiskyrėme tą pačią dieną“.
Po skyrybų
Pamačiusi prieš akis skyrybų liudijimą Justė sako pasijutusi lyg aštuoniolikmetė, žvelgianti į brandos atestatą. Jai prieš akis buvo naujo gyvenimo vartai: „Tą popiergalį net pabučiavau“.
Justė ir dabar dirba vienoje įmonėje su vyru. Sako nejaučianti pavydo dabartinei buvusio sutuoktinio draugei: „Nemanau, kad jų santykiai yra rimti“.
Justas nuolat lanko vaikus. Kartais jie visi kartu išvyksta savaitgalį į gamtą. Kai kurie kolegos šnabždasi, ar tik nesusiklijuos tas Milušauskų indas. Justė sako, kad tikrai ne, nes dabar ji jaučiasi laisva ir laiminga.
Ar turi širdies draugą? „Nesu vienuolė, bet širdis laisva“, – susitikimo metu J.Milušauskienės telefonas, grojantis vestuvių maršą, netilo.
