Savo mylimo brolio gedinti G. Gurevičiūtė neslėpė ją kamuojančio ilgesio ir skausmo.
Ieškodama, bet nerasdama dvasinės stiprybės ir patarimų literatūroje, kaip susigyventi su artimo žmogaus netektimi, G. Gurevičiūtė socialiniame tinkle įkūrė bendruomenę „Sielų namai“.
Tiesa, šioje socialinėje bendruomenėje niekas nelies nevilties ašarų. Gintarė pabrėžia, kad čia žmonės dalinsis optimistinėmis, įkvepiančiomis mintimis, informatyviais straipsniais, knygomis, kurios padėjo.
Per mylimo brolio gimtadienį Gintarė socialiniame tinkle išplatino jautrų laišką, skirtą mylimam šeimos nariui.
„Galvojau neverksiu, bet nesigauna. Šiandien yra ta diena, kai skauda labai, gal net labiausiai. Pasiilgau Tavo rankų, kvapo, stiprių apkabinimų. Pasiilgau Tavo juoko. Pasiilgau to jausmo, kai nesijauti likęs vienas, nes šalia yra labiausiai mylintis gynėjas, sielos draugas, brangiausias žmogus, BROLIS. Žinau, dabar tu mano angelas sargas. Bet vis tiek, pasiilgau galimybės rūpintis tavim. Labai myliu Tave, Kęstuti! Šiandien turėtume švęsti 27-ąjį gimtadienį, deja skaičiuojam kitą amžių, gyvenimo už fizinio pasaulio ribų. Skauda beprotiškai ir laikas šio skausmo tikrai nemalšina. Tai tapo mūsų šeimos dalimi, mokomės su šiuo jausmu gyventi. Jau beveik mokam kontroliuoti emocijas, jau žinom, kad po išreikštos užuojautos privalu sakyti: „Ačiū“. Ir nesvarbu, kad mums niekas nemirė, nesvarbu, kad nieko nelaidojom ir niekada nelaidosim. Nesvarbu, kad visos tos užuojautos tik dar labiau drasko širdį. Taip priimta ir mes paklūstam. Stiprybę kuria žinojimas. Aš ŽINAU, geriau nei visi tie, kuriems mano brolio nebėra, žinau, kad Kęstutis visada su manim. Ir tai nėra vargšės gedinčios sesers sapalionės. Esu pragmatiškas žmogus, netikiu, kol negaliu prisiliest, apčiuopti ir pati įsitikinti. Mūsų šeimos stiprybė, mano begalinė meilė broliui ir jo man, tai ryšys, kurio nenutrauks jokia mirtis ar visuotinai priimto mastymo spaudimas. Tragiškos nelaimės mus užklumpa kiekvieną dieną. Nė vienas neesam pasiruošę. Žinau, kas yra fizinis skausmas. Tai niekada nė iš tolo neprilygs dvasiniam. Vis dar su ašarom vaikštau po knygynus ieškodama gydančių knygų, ieškau informacijos, kuri įžiebtų nors truputį šviesos. Tik žinojimas bent akimirkai suteikia palengvėjimą. Perskaitėm daugybę straipsnių, knygų, išklausėm paskaitų, bendravom su įvairiais žmonėmis ir tikrai nesustosim. Šiandien kuriam naują vietą socialinėj erdvėj, vietą, kur mūsų artimieji gyvi, kur mes juos matom ir prisimenam linksmus, mylinčius gyvenimą, besišypsančius. Sielų namuose nevilties ašaroms vietos nėra, čia mes dalinsimės optimistinėmis, įkvepiančiomis mintimis, informatyviais straipsniais, knygomis, kurios padėjo, įvairiomis praktikomis. Gyvenimas – tai tik žaidimas, o mirtis tikrai nėra jo pabaiga“, – savo sekėjams ir draugams socialiniame tinkle rašė G. Gurevičiūtė.
