„Mūsų šeima su visais stengiasi būti draugiška, visada gražiai bendrauja. Ir mūsų vaikai puikiai sutardavo su minėto kaimyno, kuris gyveno kotedže, mums už sienos, vaikais. Juos kartu veždavome į gimtadienius, į kitus užsiėmimus. Dėl to šis kaimynas turėjo mūsų telefono numerį. Ir kadangi jam nuolat kliūdavo viskas, kas tik gali užkliūti, jis nesiliaudavo mums siuntinėti žinučių. Prieš mus tame pačiame kotedže gyvenę žmonės mus perspėjo, kad kaimynas labai dažnai į daug ką reaguoja neadekvačiai. Yra ne kartą jiems kvietęs policiją, niekada neleisdavo įsileisti svečių. Žmonės net bijodavo tarpusavyje garsiai kalbėtis.
Tuomet pagalvojome – nieko tokio, juk gyvename gana ramiai, nerengiame vakarėlių, vaikai irgi jau nebe maži. Tikėjomės, kad mums tai tikrai nekils jokių problemų. Tačiau tos problemos viena po kitos pradėjo atsirasti: tai mašiną ne ten pastatei, tai ne pro ten praėjai, tai laistymo žarna virš garažo mėtosi, tai svečiai per garsiai kalba. Bijai net televizorių įsijungti, nes tuoj sulauksi žinutės, kad jam trukdo. Ir jam būdavo vis negana. Jam atrodydavo, kad tai jis valdo visą kiemą ir tik jo kompetencijoje paaiškinti, kokiu atstumu kaimynas gali pasistatyti tvorą ar kaip turėtų pjauti žolę. Jis buvo iškvietęs policiją kaimynei dėl to, kad jos šuo loja. Ir tai vyko nuolatos“, – „Delfi“ pasakojo Viktorija.
Paklausta, kodėl patys kaimynai nerašė pareiškimo šiurkščiai besielgiančiam vyriškiui, V. Jakučinskaitė patikino, kad galimybę rašyti atsaką už persekiojimą jiems buvo pasiūlę ir kaimyno iškviestieji pareigūnai, tačiau norėdami išvengti konfliktų, jie galų gale priėjo kito sprendimo – pakentėti, o paskui išsikraustyti.
„Esame labai nekonfliktiški, o juolab – aš. Jeigu galima išvengti konflikto, aš jo išvengsiu. Kai prieš tave naudojamas psichologinis smurtas, tu ne visada supranti, kad tai nėra tavo kaltė. Tu manai, kad esi kaltas, nes negi žmogus lygioje vietoje prie tavęs kabinėsis? Tame nepagyvenęs kelerių metų nesuprasi, kad tai yra ne kas kita, o to paties žmogaus kova su visu pasauliu“, – kalbėjo pašnekovė.
Paklausta apie emocinę būklę, kuri apima, kai į asmeninę erdvę brautis mėgina piktai nusiteikęs svetimas žmogus, Viktorija neslėpė, kad tokie atvejai galop gali palaužti.
„Tokie toksiški žmonės teršia tavo vidinę sveiką būseną. Kaimyną gi dar ir matai kasdien. Vadinasi, nuolat jauti psichologinę įtampą. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Kai kasdien bijai kažką ne taip padaryti, prasideda paranoja. Juk gali gauti pykčio bangą net pastatęs automobilį dešimčia centimetrų per arti. Sulauki piktų žinučių net vakare besiilsint lovoje ir žiūrint filmą. Taip, net ir toks garsas jį trikdydavo. Pavyzdžiui, tokią žinutę mes gavome, kai katinas laiptais užbėgo į antrą aukštą: „Turėkite sąžinės, baikite triukšmauti“, – prisiminė Viktorija.
Pasiteiravus, ar faktas, kad yra visuomenei pažįstamas žmogus, apie kurį rašomi straipsniai, kuriamos TV laidos, galėjo tapti viena priežasčių, kodėl ji atsisakė rašyti pareiškimą policijai, žinoma dizainerė neslėpė, kad būtent baimė pakliūti į skandalingą situaciją gali stabdyti daugelį.
„Tai vyksta beveik kiekviename daugiabutyje ir gana dažnai. Be to, dabar gyventojai gavo ypač patogius įrankius, padedančius nesunkiai apskųsti vieniems kitus pareigūnams. Mus visus pradėjo labai riboti, kai tokie žmonės gavo palaikymą ir priemones visus aplink kontroliuoti. Jie jaučiasi teisūs, pilietiški, žiūrintys tvarkos. O iš tiesų jie neretai šitaip sprendžia savo psichologines problemas. Jiems patiems jų gyvenimas nėra mielas, todėl mėgina išreikšti pretenzijas kitiems. Aišku, kuo geriau žmogui sekasi, kuo jis ryškesnis, tuo skandalas gali tapti įdomesnis. Jeigu kokia nežinoma moteris imtų kovoti dėl, sakykime, ne ten paliktų šiukšlių, nė vienas portalas apie tai nerašytų. Bet kokia klaida, kurią padarys žinomas žmogus, skambės garsai. Tai yra kuras. Žmonės tik ir laukia, kuris nuomonės formuotojas paslys. Niekas neskaito apie gerus jo nuveiktus darbus, suteiktą pagalbą. Tas svetimos odos lupimas tampa paguoda tiems, kurie irgi turi nuodėmių”, – „Delfi“ komentavo V. Jakučinskaitė.
