N. Juška pats veržėsi ginti Tėvynę
Baleto primarijus Nerijus Juška DELFI tikino, kad ne tik puikiai pamena viską, kas vyko tą naktį, bet ir pats veržėsi kovoti už nepriklausomybę. „Tuo metu, kelias naktis, kol ten viskas vyko, kasnakt eidavome prie bokšto“, – pasakojo Nerijus ir neslėpė, kad tėvai ašarodami bandė sustabdyti nuo tokių didvyriškų žygių, tačiau jų kalbos buvo beviltiškos.
Tuo metu Nerijus buvo paauglys ir mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje. „Mūsų bendrabutis buvo prie Danijos ambasados, kurią tų įvykių metu susprogdino. Tą sprogimą girdėjome gulėdami savo lovose, – prisiminė baleto primarijus. – Kartą mūsų auklėtojos buvo įbėgusios į valgyklą ir liepė visiems veidus dengti vandeniu sušlapintais rankšluosčiais. Įtarė, kad gali būti paleistos kažkokios dujos.“
Anot pašnekovo, tada nebuvo kilusi nė menkiausia abejonė ar baimė, kad galbūt reiktų pasislėpti ir pasistengti nepakliūti į įvykių sūkurį. „Auklėtojos, kurios mus prižiūrėjo, liepdavo slėptis, tačiau mes naktimis iššokdavome per balkonus ir eidavome kovoti už Tėvynę. Pamenu, teko ir pro antro aukšto langą lipti, prie radiatoriaus prisirišus gaisrininkų žarną“, – įspūdžiais dalijosi vyars.
N. Juška tikras – tuomet lietuviai buvo labai vieningi, tarsi vienas kumštis, tad jam visiškai nesuvokiama, kaip šiais laikais jaunimas gali kalbėti apie nenorą tarnauti kariuomenėje ir kaip apskritai gali gimti tokie dariniai kaip šauktiniai.
„Mes, tie, kurie patys stengėsi ginti Tėvynę, kitaip į ją dabar žiūrime. Juk savo rankomis, savo krauju bandėme ją išlaikyti“, – užtikrintai kalbėjo Nerijus.
R. Klimaitytė puikiai pamena visų žuvusiųjų pavardes
Renata Klimaitytė iki šiol išsaugojo ryškius tragiškos sausio nakties įvykių prisiminimus. „Puikiai pamenu, kaip vyrai, tėtis, dėdės, kaimynai būriavosi į grupeles ir išvakarėse vyko prie Seimo ir Televizijos bokšto. Man iš karto buvo sakoma, kad žmonės važiuoja ginti tėvynės, jog ji niekam nepriklausytų“, – pasakojo Renata, kuri tuo metu buvo dar pradinių klasių moksleivė.
„Atsimenu, kaip kaukė sirenos. Įstrigo atmintyje ir kaip dingo TV ryšys: žurnalistė pranešinėjo įvykius ir tuo metu okupavo televizijos stotį. Meldėmės, kad laimėtumėme, kad liktumėme laisvi ir kad grįžtų visi mūsų artimieji.
Tragišką 1991-ųjų naktį Renata prisimena kaip karą, o visus, su tuo susijusius ir tą naktį paaukojusius savo gyvybes, vadina didvyriais: „Man kaip vaikui labai įstrigo Loretos auka, ji buvo tokia jauna. Iki šios dienos atsimenu visų vardus ir pavardes. Mano, kaip vaiko, akyse tai buvo karas, o jie – patys didžiausi didvyriai.“
R. Klimaitytė įžvelgia didžiulį skirtumą tarp to, kas buvo, ir to, kas yra dabar: „Visi mes kartu susikabinę už rankų meldėmės, padėjome vienas kitam, visi buvom tokie vieningi, dainingi, karšti, stiprūs galingi, pasiaukojantys, visi taip siekėme būti nepriklausomi, o šiandien, kai turime beveik viską, priimame nelogiškus sprendimus, kurie nemotyvuoja išsaugoti tautos, nemokame vienas kitam net pasakyti „labas“. O kažkas už mūsų „šiandien“ padovanojo savo gyvenimus...“
D. Bosas tuo metu saugojo naują gyvybę
Verslininkė Daina Bosas neslepia, kad kai kurie įspūdžiai jau spėjo išblėsti. „Sunku viską prisiminti, nes viskas vyko prieš 25-erius metus“, – tikino Daina.
„Pati esu kaunietė, tad tuo metu gyvenome Kaune. Viską, kas vyko, su dideliu jauduliu stebėjome per televiziją. Širdimi tikrai visi buvome kartu, – pasakojo D. Bosas. – Dar neseniai kalbėjau su Antanu, kad labiausiai iš tos nakties įstrigo tai, jog būtent tuo metu laukiausi savo pirmagimio Luko.“
Moteris tikina, kad tąnakt Kaune ji negirdėjo arba jau nebepamena gaudžiančių sirenų. Vis tik neslepia, kad Sausio 13-osios nakties įvykiai tikrai įstrigo širdy.
A. Butkaus namuose netrūko ašarų
Šokėjas Andrius Butkus pamena tuo metu vykusius neramumus, tačiau Sausio 13-osios išvakarių negalėtų įvardyti kaip kažkuo išskirtinių. Iš Kuršėnų kilęs vaikinas tikino, kad ta naktis jo gimtinėje buvo neįtikėtinai rami.
„Būtent iš to vakaro pamenu tik televizijos žiūrėjimą, – tikino A. Butkus. – Esu iš mažo miestelio, todėl nedaug ką teko stebėti gyvai. Pamenu, kad mama, žiūrėdama televiziją, verkė.“
T. Pocius važiavo atsisveikinti su tėčiu
Treneris Tadas Pocius prisiminimais apie Sausio 13-ąją pasidalijo feisbuko paskyroje. „Šiandien labai ryškiai atsimenu tą įvykį, nutikusį prieš 25 metus. Apsirengėme ir kartu su mama ir sese važiavome į Seimo rūmus... Atsisveikinti su tėčiu, kuris su kitais drąsiais vyrais ir moterimis stojo ginti Lietuvos laisvę“, – pasakojo T. Pocius.
Šiuo metu atgal pažvelgęs Tadas vis dar pamena tą nežinomybę, kuri tvyrojo tuomet. „Juk niekas nežinojo, kaip gali pasibaigti Sausio 13-osios įvykiai, – kalbėjo treneris. – Esu laimingas, kad šiandien tai tik vaikystės prisiminimai. Ačiū už laisvę. Visada prisiminsiu.“
P. Skučas iki šiol išsaugojo neįkainojamą vertybę
Žurnalistas Paulius Skučas feisbuke pasidalijo raiščio nuotrauka ir prirašė, kad tai – jo tėvų namuose saugoma istorijos dalelė. „Tiems, kas gynė Lietuvos parlamentą, buvo išdalinti tokie raiščiai. Tokį ryšėjo ir mano Tėtis. Paėmus į rankas apima jaudulys ir sugrįžta nuotrupomis prisiminimai. Tiek, kiek tuomet tilpo į mano 6 metų vaiko galvelę“, – prisiminimus liejo Paulius.
P. Skučas tą vakarą atsimena su visomis detalėmis: tuo metu sirgo plaučių uždegimu, gyveno Žirmūnuose, pamena ir šūvių garsus. „Bet labiausiai įsiminė šeimos susitelkimas ir momentas, kad laukiame Tėčio namuose. Jis sugrįžo ir tuo labai džiaugiuosi. Esu dėkingas likimui, kad per savo darbus, kuriuos kaip ir dauguma dabartinių televizininkų pradėjau LRT, sutikau tiek daug šių tragiškų įvykių liudininkų, iš kurių lūpų girdėjau apie drąsą, patriotizmą, meilę Lietuvai, – pasakojo žurnalistas. – Šitą suvokimą, pojūtį branginu ir tvirtai žinau, kad tai skirpysiu savo dukrai.“
Paulius nepraleido progos padėkoti visiems, tą naktį prisidėjusiems prie tos Lietuvos, kurioje šiuo metu gyvename: „Didžiausia pagarba Jūsų visų Artimiesiems, kurie bent dalele prisidėjo prie Laisvės, kurią šiandien turime!!!!“
J. Šeduikytė tą naktį bijojo karo
„Ačiū visiems, kurie savo drąsiais poelgiais, užsispyrimu ir išmintimi kreipė Lietuvos istoriją laisvės keliu. Mano a.a. Močiutė išgyveno du Pasaulinius karus. Aš atsimenu tik drąsiausius savo tėčio poelgius ir Sausio 13-ąją“, – feisbuke prisiminimais dalijosi Jurga.
Moteris pamena, kad tą naktį drebančiomis rankomis lipdė iš plastelino žmogeliuką, prie širdies spaudžiantį kryželį.
„Tada tikrai bijojau karo. Ir ačiū visiems ir viskam, kad karo nėra. Laisvė turi savo kainą – tiek agresijos metu, tiek kasdien, – socialiniame tinkle rašė J. Šeduikytė. – Nepamirškime jos ir auginkime viduje ją, kaip paukštį – laisvą ir giedantį. Niekada neleiskime jam užkimti ar nutilti.“