- Ar esate iš tų žmonių, kurie ryte pusryčiauja, ar išskubate iš namų nepavalgiusi ir pasistiprinate dienos bėgyje?
Labai daug metų turiu konfliktišką santykį su pusryčiais – puikiai žinau, kokie jie turėtų būti, kokius aš norėčiau juos turėti, žinau kas man gerai ir sveika, bet deja realybė visiškai neatitinka svajonių. Mano diena prasideda nuo didžiausio susidvejinimo tarp norų ir tikrovės.
Žinau, kad pusryčius valgyti labai svarbu, kad pusryčiai turi būti sotūs. Labai svarbi teisinga energija dienos pradžiai ir šiaip geras užtaisas. Tačiau su tiek daug darbų vienu metu – o nuo to laiko, kai atsirado mano gyvenime „bohemiečiai“, dirbti tenka praktiškai dieną naktį. Kai būnu Vilniuje, valandų paroje per mažai. Jeigu naktį tenka pamiegoti 5-6 valandas, tai jau gerai. Po to skubiai atsikeliu 6 valandą ryto ir imu rašyti dešimtis elektroninių laiškų dar lovoje, tuo pusryčių laiką vis atidėdama iki tos sekundės, kada jau reikės šokti tiesiai ir bėgti į susitikimą ar repeticiją. Kartais taip norisi miego, kad jeigu pagalvoji, ką rinktis: ar pusvalandį miego, ar pusryčius, – kažkaip miegas nugali. Nors aiškiai žinau, kad be pusryčių yra blogai.
Kartais, kai yra labai daug kūrybinių arba prodiuserinių darbų, kuriuos galiu atlikti namuose, aš net nepastebiu, kaip atėjo kokia trečia ar ketvirta valanda po pietų. Ir tik tada suprantu, kad pusryčių dar nepavalgiau. Tuomet, kai jau pagalvoji, tai ir iki vakarienės nebe daug laukti. Būna dienų, kai pirmas maistas, kurį tenka valgyti, yra arčiau link vakaro. Mano pavyzdys jokiu būdu neturi būti sektinas.
- Jeigu pusryčiaujate, kokį maistą renkatės? Kokie yra kasdieniai jūsų pusryčiai?
Jeigu pusryčiauju Londone, tai dažniausias meniu yra vienas iš trijų galimu variantų. Pirmas – sveikuolių avižinė košė, kurioje būna keli džiovinti vaisiai, dažniausiai slyvos arba vyšnios. Kartais užsidedu truputį aviečių uogienės. Antras variantas yra javainis su jogurtu. Tai mano, ko gero, mėgstamiausi pusryčiai, nes daug įvairių grūdų ir riešutų yra javainyje. Dar galima džiovintų razinų įsimesti į jogurtą. Trečias pasirinkimas yra angliški pusryčiai – Deksterio mylimiausi – kiaušinis akute arba plakta kiaušinienė su šonine grilyje. Kartais, ypač sekmadieniais, vietoje šoninės galima pasidaryti šventinius pusryčius – su rūkyta lašiša. Bet čia retas atvejis, kai taip būna.
Kasdieniai pusryčiai, kai esu Lietuvoje, dažniausiai būna lietiniai su varške, kurioje nors Vilniaus kavinėje. Arba koks kitas varškės patiekalas. Kadangi savo bute Vilniuje virtuvės dar neturiu, tai galėčiau sudaryti Vilniaus kavinių sąrašą, kur kokius pusryčius duoda. Turiu pastebėti, kad tų vietų čia nėra tiek daug. O, gaila.
- Ar yra produktų, be kurių negalite kiekvieną rytą?
Kai būnu namie Londone, tai kiekvieną rytą negaliu be šalto vandens stiklinės su citrina. Visą pusę citrinos išsispaudžiu. Man tai suteikia daug energijos. Anksčiau negalėjau be kavos, bet dabar geriu jos vis mažiau ir mažiau.
- O gal yra tokio maisto, kurį labai mėgstate, bet suprasdama, kad tai valgyti rytais nėra gerai, susivaldote ir atsisakote?
Būtų idealu, jeigu galėčiau kasdien pusryčiams valgyti po kelis kruasanus – vieną su migdolais, vieną su razinomis. Ir vieną be nieko – su abrikosų džemu (juokiasi).
- Ko niekuomet negamintumėte pusryčiams?
Manau, kad niekada pusryčiams negaminčiau sušių, nors esu didelė jų gerbėja. Kaip ir visos japonų virtuvės. Bet japonų pusryčių valgyti ryte visiškai negaliu. Bandžiau, bet buvo labai nesėkmingas bandymas.
- Ar jūs ir sutuoktinis rytais renkatės panašų maistą? Ar meniu skirtingas?
Mūsų su Deksteriu meniu visada būna vienodas. Turime vieną bendrą bruožą – esame labai neišrankūs maistui. Per daugelį metų susidarė šioks toks skonis ir pojūtis, kai supranti, kas yra geras maistas. Bet labai sėkmingai galime papusryčiauti keliaudami kokiame nors Indijos ar Afrikos užkampyje, bet kokioje lindynėje, kur kava nepanaši į kavą. Kai keliauji, juk ne tai yra svarbiausia. Mūsų su Deksteriu požiūriai skiriasi tik į maisto pateikimą, nes jis lėkštėje gali viską suversti vieną ant kito, tiesiog į krūvą. Man patinka, kai viskas išdėliota ir išrikiuota.
- Ar laikotės kokių mitybos taisyklių, ar renkatės tokį maistą dienos pradžiai, kokio norisi ir į specialistų rekomendacijas numojate ranka?
Aš stengiuosi laikytis mitybos taisyklių, kurias susikūriau sau pati. Ir ne tik per pusryčius. Tačiau kai būnu Lietuvoje, man nelabai pavyksta. Gal todėl, kad neturiu savo namų, dažnai priklausau nuo situacijos, o dar dažniau – nuo rytinių darbo susitikimų vietos. Aš bandau išnaudoti pusryčių laiką produktyviam darbui, o kai valgai susitikimo metu – pagrindinis uždavinys ne skaniai pavalgyti, o turėti reikšmingą ir prasmingą susitikimą.
Aš jau daugiau kaip 10 metų nevalgau jokios druskos ir niekada nededu cukraus į kavą, arbatą. Aišku, aš gaunu druskos su patiekalais viešojo maitinimo įstaigose, bet pati niekada nesūdau, todėl dažnai man viskas yra per sūru, nes aš nesu įpratusi.
Namuose stengiamės nevalgyti baltos duonos, kvietinių miltų, makaronų. Renkamės ruginę duoną ir miltus. Daug metų bulves valgome tik retomis progomis. Kai mes sau leidžiame valgyti bulves, tai namuose būna tikra šventė. Jas dažniausiai keičiame kitomis daržovėmis.
Taip pat nenaudojame sviesto. Jį pakeitėme alyvų aliejumi ir kitais aliejais. Tai nėra mitybos katorga. Turiu požiūrį, kad jeigu labai norisi, tai reikia ir suvalgyti. Mano didžiausias priešas ir nuodėmė – desertai.
- Ar skiriasi jūsų pusryčiai Londone ir Vilniuje?
Labai skiriasi, nes Londone yra namai, aš turiu savo didelę virtuvę. Ten aš gaminu ir valgau tai, ką noriu. Mes pusryčiaujame kartu su Deksteriu. Sekmadieniais pusryčiaujame ilgai ir skaitome laikraščius. Vilniuje aš tik bėgu, dirbu, kovoju, bandau pramušti, sukurti, suorganizuot. 90% mano pusryčių laiko – darbo susitikimai kavinėse arba visai nieko (juokiasi).
