– Influencerių fenomenas, kas tai – nauja profesija, pašaukimas?
– Tiesą pasakius, jaučiuosi truputį atsilikusi nuo šio termino, dar nelabai susipažinau su juo... Apskritai man nepatinka nė vienas mano pačios apibūdinimas. Šioje visuomenėje žmones apibūdiname pagal jo profesiją. O aš galvoju, kad žmogus nėra tik profesija. Kas, jei jis neturi profesijos? Šiuo metu nedirba? Jis nustoja egzistuoti? Nenustoja. Todėl aš esu žmogus, ir tiek. Gal tam tikra prasme darau žmonėms įtaką, bet tikrai nepadedu jiems apsispręsti, kokius batus pirkti. Mėgstu tuos, kurie turi daug sekėjų, ir tai išnaudoja šauniems, kilniems tikslams, neša gėrį.
Pati niekada nesistengiau apie save sudaryti gero įspūdžio. Visada buvau ir esu tuo, kas esu. Jeigu tą dieną man prastai sekasi, tuo ir dalijuosi. Aš negalvoju, kaip atrodo mano veidas – tiesiog esu su tuo veidu. Daugelis žmonių jaučiasi kitokie – nenormalūs, keisti. Ir kai jie mato vien tik tobulus žmones, kurie tobulai gyvena, kuriems puikiai sekasi ir yra nepriekaištingos išvaizdos, netobulieji pradeda ieškoti alternatyvos, su kuria galėtų susitapatinti. Kažkuria prasme aš patenkinu tokį žmonių poreikį.
– Ar gali įsivaizduoti gyvenimą be socialinių tinklų?
– Geras ir tuo pačiu – sudėtingas klausimas. Apie socialinius tinklus norisi kalbėti negatyviai. Socialiniai tinklai ragina pamesti savo kelią. Stebime, kaip gyvena kiti, ir pasąmonėje savo elgesį pradedame formuoti taip, kad prisitaikytumėme prie jų. Na, o tada sunkiau išgirstame savo vidinį balsą.
Reikėtų paminėti ir tai, kad socialiniai tinklai atėmė galią iš prodiuserių, žiniasklaidos sukurti žvaigždę – žmogų suformuoti tokį, kokį jie norėtų matyti, o ne tokį, koks jis iš tiesų yra. Socialiniai tinklai padeda patiems formuoti savo įvaizdį, diktuoti savo temas, kuriomis norime kalbėti, ir jeigu ne socialiniai tinklai, aš turbūt ir toliau nešiočiau kvailos, naivios mergaitės etiketę, kokią man užklijavo televizija.
– Įgyvendinai nemažai sėkmingų projektų ir idėjų, o ar žinai, kas yra nepavykęs arba nelabai vykęs projektas?
– Jei atvirai, neretai mano idėjos miršta pakeliui. Sugalvojusi idėją daug dvejoju, tada aptingstu ir galiausiai numetu ją šalin. Išgyvena tik tos idėjos, kurios praeina didelę atranką. Kaip tik neseniai galvojau apie savo „feilus", bet nesugalvojau. Gal aš jų nejaučiu (juokiasi)? Yra renginių, kuriuos vedžiau ir man dabar dėl jų gėda, bet tada buvau ten, kur visai nenorėjau būti, ir dariau tai, kas man buvo visai neaktualu – tada pinigai buvo svarbiau.
– O kaip gimė idėja parašyti knygą „Vyvenimas"?
– Visada mėgau rašyti, bet studijuodama ar vaidindama teatre neskirdavau tam užtektinai dėmesio. Įsisukusi į darbus pradėjau galvoti, kad net neturiu apie ką rašyti, bet viduje visada kirbėjo noras parašyti knygą apie savo gyvenimą ir pasidalyti patirtimi. Knygoje papasakojau, kaip bridau iš vienų ar kitų situacijų, kaip stengiausi ieškoti ir surasti savąjį kelią. Norėjau paraginti žmones prisiimti atsakomybę už savo gyvenimus ir ieškoti kelių knygose, eiti pas psichoterapeutus, ryžtis padaryti tai, ko niekada nedrįsome. Džiaugiuosi, nes, manau, šį tikslą įgyvendinau.
Daugiau apie sunkiausius Beatos išgyvenimus, komplikuotus santykius su tėvais, smurtą, nuolatinę įtampą ir netgi alkoholizmą, skaitykite ČIA.
