- Andriau, esate kilęs iš intelektualų šeimos. Kada ir kaip susidomėjote aktoryste?
- Mano „piemenystės“ laikais beveik visus vakarus leisdavau teatre. Manau, kad tuo metu (1982–1986 metais) Lietuvos teatras buvo pasiekęs gražiausią savo žydėjimo metą. Daugelis šiandien garsių kultūros ir meno bei mokslo žmonių buvo tarp tų atkaklių paauglių, kurie visais įmanomais ir neįmanomais būdais šturmuodavo tuometinio Jaunimo teatro arba Kauno teatro gastrolinius spektaklius. Teatras buvo labai stiprus dirgiklis, užtaisas ir gaivalas, alsuojantis kitokio, laisvo ir nepriklausomo mąstymo galimybe. Be abejo, plačiai šeimoje pasibarsčiusi kūrybinė ugnelė irgi turėjo tiesioginės įtakos.
- Jūs – teatro ir televizijos aktorius. Kaip pavyksta suderinti šias dvi vaidybos šakas?
Dar esu apsišvietęs ir kine (juokiasi). Manau, kad tas šakas „maitina“ skirtingi vandenys ir jų derinti visai nereikia. Geriau išvedžioti po skirtingus aktorystės amato kambarius ir leisti gyventi savo gyvenimus. Visų jų skirtingos prigimtys, todėl ir skirtingos užduotys, tikslai. Kai jos sueina krūvon, išeina mišrainė. Dažniausiai prasto skonio.
- Televizijos žiūrovai Jus puikiai pažįsta iš serialų. Dažniausiai Jums atitenka blogiukų vaidmenys. Kaip manote kodėl?
- „Dar skleisis naktys baltoj mėnesienoj baltųjų aušrų pumpurais“ (juokiasi). Vat visai susidėvėsiu – vaidinsiu šiaurės elnią, kiškių šeimynos gerąjį senelį Zuikį, mažąjį princą, išėjusį į pensiją. Nežinau kodėl, tiesą sakant. Jie tokie mieli ir įdomūs, tie blogiečiai – pasiklydę, pasimetę... Kas jais pasirūpins, į žalią gatvę išves?
- Jūsų kolegos teigia, kad gyvenime esate pozityvus ir taikus žmogus. Ar sunku įsikūnyti į visai kitokius savo personažus?
- Įsikūnyti – ne. Gyventi su jais – sunkiau. Ypač su paskutiniuoju. Su Miroslavu fon Gaule (serialo „Nekviesta meilė“ herojus – aut.past.) galima buvo ir alaus išgerti, ir šiaip pasapalioti egzistencinėmis temomis. Gi su Danieliumi („Pamiršk mane“ herojus – aut.past.)... Apie ką su juo šnekėti? Savo pasąmonėje jis uždarytas belzebubų kontroliuojamoje apleistoje anglies kasyklos šachtoje ir niekaip jo iš ten neišvaduosi. Na, nebent scenaristas ką sugalvos...
Nežinau, ar tapatina mane, nenorėčiau to. Bet vienareikšmiškai daugelis Danielių iškeptų ant laužo ar pasikabintų jį vietoje bokso kriaušės. Nemanau, kad yra jam simpatizuojančių. Taigi smerkiančius žvilgsnius, replikas, laiškus ir pasiūlymus balotiruotis į Seimą priimu, išklausau ir džiaugiuos pilietinėmis visuomenės iniciatyvomis. Kita vertus, taip ir turėtų būti – visai nenorėčiau sulaukti džiugesio klyksmų ar kokių pateisinančių šnekų. Pavyzdžiui: „taip diedas ir turi elgtis“, „parodė bobai vietą...“
- Šio serialo siužetinė linija paremta tikra istorija, o Jūs įkūnijate vieną žinomą Lietuvos vyrą. Gal jau sulaukėte kažkokios jo reakcijos?
- Neturiu žalio supratimo, kuo paremta istorija ir ką aš įkūniju, todėl ir reakcijos nesulaukiau. Mane sudomino gerai parašytas scenarijus ir galimybė, netgi, sakyčiau, iššūkis pabūti absoliučiai man svetimo ir nesuvokiamo žmogaus kailyje. Tai, kiek netikėta man pačiam, kainuoja daug psichinių išteklių, nes suvokti elgesio motyvaciją, analizuoti taip save iš vidaus sprogdinančio ir kitų gyvenimus naikinančio žmogaus poelgius yra sunkus, bet įdomus darbas.
Kadangi tai serialas, siužeto vingiai dar nėra žinomi ir man pačiam – bet kokiu atveju gavau įdomios patirties ir didelės erdvės fantazijai.
- Kaip manote, ar TV serialas gali turėti įtakos žmonių nuomonei smurto klausimu ir sumažinti mušeikų skaičių mūsų šalyje?
- Manau, kad smurto klausimu mūsų žmonės turi teisingą nuomonę, kaip ir visi sveiko proto žmonės. Didesnės nesąmonės už smurtą prieš savo artimą ar gyvūną negali būti. Toliau tik karas, kaip aukščiausia šizofrenijos išraiška. Serialas negali turėti įtakos, tai būtų perdaug paprasta – nufilmavai vieną pusgalvį, kuris talžo žmoną ir vaikus, ir visi suprato: smurtas, seserys ir broliai, negerai – gyvenkime draugiškai ir bendraukime šeimomis.
Kad sumažėtų mušeikų skaičius, reikia stabilios ir save gerbiančios bendruomenės. Mes gi, kaip jauna valstybė, išgyvename spuogotos paaugliškos laisvės supratimo kompleksus su patriarchato ir sovietinio debilizmo priemaiša ir visomis iš ten išplaukiančiomis pasekmėmis.
- Savo kolegoms esate prisipažinęs, jog niekada gyvenime nesate pakėlęs rankos nei prieš moterį, nei prieš vyrą. Kaip pavyksta išvengti konfliktinių situacijų?
- Gyvenimas, poeto žodžiais tariant, toks švelnus prisilietimas... Toks trumpas, trapus. 46 savo gyvenimo metus nugyvenau be karo – tai negi dabar gaišinsiu medikų laiką, kad sulopytų man lūpą ar įstatytų dantis? Esame protaujantys, mieli vabalėliai žvaigždžių ir debesų apsuptyje, tai ir pasidžiaukime mums skirta akimirka.
- Papasakokite apie savo laisvalaikį. Vieni Jūsų kolegos laisvu metu augina bites, kiti užsiima rankdarbiais, o ką veikiate Jūs?
- Na, dabar laisvalaikio neturiu ir taip būna visada tokiu metu. Kai turiu, džiaugiuos mylima moterimi. Kai neturiu, irgi džiaugiuos, tik neturiu kaip parodyt. Grąžinu skolą smegenims skaitydamas knygas. Palakstau futbolo aikštelėje, pažaidžiu tenisą. Vaikštau po mišką, žiūriu į upę, debesis. Labiausiai mėgstu neskubėdamas sėdėti kur nors ant suoliuko ir žiūrėti į žmones. Toks nepakeliamas būties lengvumas.
- Viename interviu esate prisipažinęs, kad su Jumis galėtų gyventi ne kiekvienas žmogus. Ką turėjote galvoje?
- Mano vidinėje imperijoje gyvena daug pavidalų ir personažų, su kuriais iki šiol nesu susipažinęs. Kai jie staiga apsireiškia mano gyvenime, būna įvairių nuotykių ir ekscesų, kelionių į nakties pakraščius. Viskas aplinkui ima kibirkščiuoti, žaižaruoti, žiedlapiai byra...
Bet gyvenimas po truputį gerėja ir netoli tas metas, kai aš tapsiu nebe našta, o priedėliu... (juokiasi).
Daugiau straipsnių apie Lietuvos garsenybes rasi naujausiame nemokamo žurnalo „Mieste“ numeryje