aA
Buvęs primadonos vyras papasakojo apie santuokos su Alla Pugačiova ypatumus ir apie skyrybų su dainininke priežastis. Televizija „Domašnij" parodė dokumentinį filmą apie A. Pugačiovos gyvenimą, kurio pagrindiniais veikėjais tapo ne tik atlikėja, bet ir buvę jos vyrai. Skaitytojų dėmesiui – interviu su Mykolu Orbaku, kuriame jis atskleidė naujų faktų apie buvusią santuoką su primadona, rašo 7days.ru.
Alla Pugačiova, Mykolas Orbakas, Kristina Orbakaitė
© Asmeninins albumas

– Papasakokite, kaip susipažinote, kada pirmą kartą pamatėte Allą?

– Tai įvyko Valstybinėje cirko ir estrados meno mokykloje, 1969 metais, kovo mėnesį. Buvome jauni, padūkę, gražūs. Vyko mūsų studentiško kūrinio repeticija, ruošėme koncertinę programą. Jau buvo parengtos sutartys su filharmonijomis, kurios turėjo mus priimti, bet trūko vokalo – gero dainininko ar dainininkės. Ir štai mūsų režisieriaus padėjėjas Jurijus Belovas atvedė raudonplaukę merginą. Aš pirmas ją pamačiau. Taip sutapo, kad nutariau išeiti parūkyti, klausiu J. Belovo, ar galiu parūkyti, juk vis tiek neužsiėmęs, sėdžiu nuošaly. Jis sako – eik. Išėjau iš aktų salės, parūkiau. Einu balkonu, pažvelgiu žemyn, ten buvo kvadratinis maniežas, ir matau, kad eina Alikas (mes jį taip vadinome), o su juo – mergina.

Puikiai pamenu – raudonplaukė, su juodu kostiumėliu. Nusistebėjau, galvoju, iš kur ta nepažįstama mergina, ko ji pas mus eina. Paskui prisiminiau, kad mums reikia dainininkės. Savaime suprantama, grįžau į salę. O jie laiptais lipo pro galinį įėjimą. Sakau, vaikinai, tuoj bus staigmena. Atsidaro durys, įeina Alla su Aliku. Taip įvyko mūsų pažintis.

– Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?

– Meilė iš pirmo žvilgsnio? Ką jūs. Galvojate, pažiūrėjau iš balkono į raudonus plaukus ir įsimylėjau. Ne. Žinoma, ji iš karto visiems patiko ir kaip dainininkė, ir kaip žmogus. Tokia laisva, ne pamaiva, ne koketė. Ji pati buvo Ippolitovo-Ivanovo universiteto studentė, tik jį baigė, o mes po trečio kurso rengėmės diplominei praktikai – ruošėme koncertą. Praėjo kažkiek laiko. Stebėjome vienas kitą. Tai dainavome, tai pritarinėjome, tai šokome, jai dainuojant.

Lūžis įvyko, kai pasikalbėjome. Ji pasakė, kad greitai jos gimtadienis – balandžio 15 d. Atsakiau, kad esame gimę beveik tą pačią dieną, mano gimtadienis – balandžio 16 d. Tikrai? Tikrai. Tai švęskime kartu. Lyg juokais, lyg rimtai. Na gerai. Štai ir nusprendėme kartu švęsti gimtadienius. Tiesa, nepavyko atšvęsti balandžio 15 – 16 dienomis, nes ji Centro komiteto komjaunuolių vardu važiavo pas naftininkus į Tiumenės sritį, į Surgutą. Komjaunimas ją dažnai siųsdavo dainuoti su jaunatvišku repertuaru. Bet paskui, kai ji grįžo, žinoma, atšventėme mūsų gimtadienius. O paskui santykiai tapo artimesni.

– Kada padovanojote jai pirmą puokštę?

– Tikriausiai per gimimo dieną. Puokštė – skambiai pasakyta. Ten turbūt buvo trys ar penki gvazdikai arba rožės. Sakyčiau, daugiau gėlių nė nebuvo. Iš Olandijos nieko neveždavo. Kas yra, tas yra, ir tiek.

– O kaip pirmą kartą prabilote apie meilę?

– Na žinote, kažko labai oficialaus nepamenu. Nebuvo patoso – aš tave myliu, nebuvo klaupimosi ant kelių. Bet mes labai daug dalykų paversdavome juokais, pokštaudavome. Buvome linksmi, padūkę. Turėjome daug energijos, nežinodavome, kur ją dėti.

Buvo panašu į šeštą klasę – jei mergaitę tampai už kasų, vadinasi esi jai neabejingas. O ji baisiai pyksta ir trenkia tau knyga per galvą. Taip ir buvo, tik šiek tiek kitoks variantas. Pusiau juokais apsikabini, bet paskui ateina akimirka, kai pradedi įdėmiau įsižiūrėti į žmogų ir supranti, kad jis tau beprotiškai patinka. Ir tai aišku be žodžių, nes iš jo eina tokia pati reakcija.

– Nebūtina tuoktis. Galima šiaip susitikinėti.

– Na, susitikinėjome. Tada gyvenau Kunceve, darbininkų rajone. Ten buvo mūsų bendrabutis. O ji gyveno Proletarkoje. Kai mums baigdavosi repeticijos, – o baigdavosi vėlai, apie 23 val., – eidavome pėsčiomis iki Baltarusijos geležinkelio stoties.

Savaime suprantama, apie viską kalbėdavomės. Net pamenu, pažiūrėjome filmą „Milinė" su Rolanu Bykovu. Jis mums baisiausiai patiko. Kai eidavome, Leningrado prospekte buvo toks aukštas pastatas. Jo paskutiniame aukšte visada šviesdavo lange šviesa. Jau tamsu būdavo, o langelis šviesdavo.

Juokaudavome – Bušmačkinas sėdi, skrebina skundus ar perrašinėja dokumentus. Juokaudavome. Ji mane lydėdavo. Jei man pirmam traukinys atvažiuodavo, sėsdavau į jį, ji lydėdavo. Jei iki traukinio būdavo likę 10–15 min., aš ją palydėdavau iki metro.

– Atsisveikindami pasibučiuodavote ar drovėjotės?

– Tai įvyko vėliau, po pusantro mėnesio... Pirmą kartą pasibučiavome.

– Praėjus pusantro mėnesio nuo tada, kai pradėjote susitikinėti?

– Žinoma. Nesakyčiau, kad elgėmės puritoniškai, be vis tik laikėmės padorumo normų. Ji buvo išauklėta, mama šiuo klausimu labai griežta, ir tėtis. Padorūs žmonės. Nė nemaniau laisviau elgtis.

– Bijojote tėvų?

– Ne tiek tėvų, kiek pačiam buvo nesmagu – ką žmogus pagalvos apie mane, kai imsiu kažkaip kitaip elgtis.

– Sako, moterims patinka...

– Kai vyrai būna atkaklesni, aktyvūs.

– O kūdikio susilaukėte planuotai?

– Na žinote, tuo laiku buvo kažkaip nemadinga planuoti vaikus. Kaip Dievas duos, taip ir bus. Planuoti vaiką? Palaukite, dabar šunį įsigysime, o dabar – butą. Na, ką jūs. Šito nebuvo.

– Nepaisant to, kad neturėjote kur gyventi?

– Turėjome 16 ar 17 kvadratinių metrų kambarėlį, kurį savomis rankomis kartu su savo draugu dailininku Viktoru Krotovu įrengiau. Iki šiol tai prisimename. Greitai, per dvi dienas padarėme remontą. Išklijavome sienų apmušalus, paklojome linoleumą, lubas, viską išdažėme. Svarbiausia – krosnį išardėme. Nes ten anksčiau buvo kūrenama krosnis, o paskui įrengė centrinį šildymą su radiatoriais, o krosnis taip ir liko. Turbūt visą sunkvežimį plytų išnešėme į kiemą. Mums su Alla tas kambarys buvo tikras rojus.

– Papasakokite, kaip įsigijote vaikišką vežimėlį.

– Vaikiškas vežimėlis buvo šitoks deficitas. Tanką galima kur nors nusipirkti, o vaikiško vežimėlio – Ne. Atsikeliu apie pusę penkių, metro dar nevažiuoja, ir einu iki „Vaikų pasaulio". Ateinu, ant rankos užrašo numerį ir leidžia eiti. Vaikštai, lauki, kol atidarys parduotuvę. Pusę aštuonių atsidarydavo. Sako – gauta 40 vežimėlių. Paskui skaičių neberašė, užrašinėjo ant lapelio. Man maždaug penktą dieną pasisekė. Stovi moteris su lapeliu, o aš eilėje gal 327-as. Ji sako, oj, mano eilė, ir nežino, kam lapelį duoti. Aš tik čiupt jį. Privatizavau. Praleidau tris–keturis žmones, paskui sakau – mano eilė. Nuėjau. Ir pasisekė, gavau vežimėlį. Jų atvežė 50, o aš buvau turbūt 45-as. Grįžau u tuo vežimėliu namo. Džiaugdamasis, baisiausiai laimingas.

– O mėlyną spalvą berniukui paderinote?

– Ką jūs. Ėmiau, ką davė. Suprantate, niekas nežiūrėjo – čia įbrėžta, čia brokas. Imi, ką duoda.

– Žinau, kad Allai Borisovnai irgi pasisekė su vaikiška lovele.

– Taip, paskutiniais nėštumo mėnesiais pasisekė. Ji užeina į „Vaikų pasaulį" Tagankoje, o ten pardavinėja vaikiškas loveles. Reiškia, išmetė. Madingas tų laikų veiksmažodis – išmetė. Ji vieną nupirko. Aš tuo metu dirbau. Pati tokios padėties įsėdo į tramvajų, nuvežė iki namų, užnešė į antrą aukštą. Nes tėvai buvo darbe, o ji, savaime suprantama nedirbo. Surinko lovelę, pastatė, viską paklojo. Grįžtu, klausiu: „Kas čia? Kas atvežė?" Ji atsako: „Aš." Įsivaizduojate?

– Tais laikais jauniems tėvams buvo sunku. Ir vystyklus rankomis plovėte?

– Žinoma. Tada nebuvo jokių sauskelnių, nieko. Tik vystyklai. Juos plaudavo, lygindavo iš abiejų pusių. Visa tai teikė malonumo. Suprantate, juk vaikas savas. Jei reikėtų svetimo, nežinau, kaip būtų... O gal taip pat. Ir į pieno krautuvę bėgiodavau, kuri nuo gana toli buvo. Ryte reikėdavo lėkti varškytės, kefyriuko, vaikiško mišinio.

– Laukėte gimstant berniuko ir vardą išrinkote – Stanislavas, bet gimė mergaitė. Kodėl nusprendėte pavadinti Kristina?

– Sprendžiant iš visko, turėjo gimti Stasikas, bet gimė Kristina. Nesitikėjome jos gimimo, nebuvome sugalvoję – jei gims mergaitė, pavadinsime ją taip.

– Kristina laiko Lietuvą savo antra tėvyne, ji juk daug laiko ten praleisdavo?

– Taip, iki mokyklos kiekvieną vasarą važiuodavo.

– Gyvendavo pas jūsų tėvus?

– Taip. Vasarą daugiausia – prie jūros. Mes turėjome namą prie jūros. Kopose stovėjo nemažas namas. Ji ten vasaromis atostogaudavo kartu su senele, su seneliu. Kartais mes atvažiuodavome. Tada buvo paprasta – sėdai į lėktuvą ir atskridai. Oro uostas už 6 kilometrų nuo mūsų namų buvo. Todėl siųsdavome ją ten, o ji su džiaugsmu važiuodavo.

– Graži buvo jūsų šeima su Alla Borisovna. Kodėl išsiskyrėte?

– Labai sudėtingas klausimas. Buvome jauni. Kažko ieškojome. <...> Savaime suprantama, turėjau nuodėmių. Kai gimė Kristina, man buvo 26-eri. Treji metai kariuomenės, vedžiau po trečio kurso. Praktiškai nepagyvenau, nepasilinksminau už savo uždirbtus pinigus – kad nueitum į restoraną, daugiau mažiau laisvu žmogumi pasijustum. Na ir nutrūkdavau, nėra ko slėpti.

– Kaip suprasti?

– Na su draugais pas romus. Na ne, ne pas romus, juokauju. Na bet panašiai.

– Linksmos kompanijos?

– Taip, linksmos kompanijos. Merginų nebūdavo, nėra nė kalbos. Šito negalėjau sau leisti. O šventimų būdavo, taip.

– Kaip jus sutikdavo namuose?

– Griežtai.

– Keldavo skandalus?

– Taip, keldavo skandalus. Nekalbėdavome. Dieną, dvi. O paskui atsiprašydavau, bučinys į ranką, į kaktą, į pakaušį. Na, kažkaip praeidavo.

– Nesakydavote „daugiau nepasikartos"?

– Atrodo, kiekvieną kartą sakydavau. Kaip gi kitaip. Tai aš. Allai kitaip klostėsi. Ji gimus Kristinai jau ėmė dirbti „Novyj elektron". Paskui ją pakvietė į Olego Lunstremo orkestrą. Tai buvo geriausias orkestras Sovietų Sąjungoje. Daug gastroliuodavo, važinėdavo ir po sovietines respublikas, ir po kapitalistines šalis. Paskui ji dirbo menininkus vienijančioje sąjungoje „Moskoncert". Ėmėme rečiau matytis. Suprantate – gastrolių grafikas: mane – į vieną pusę, ją – į kitą.

– Nutolote kaip laivai jūroje?

– Taip, taip, taip.

– Besiskiriantys sutuoktiniai kiekvienas turi savo versiją, kas kaltas. O įprastai sako – abu kalti.

– Žinoma, abu. Aš savo kaltės neslepiu.

– Ar praėjus tiek laiko ji nekalba apie praeitį?

– Žinoma, kalba. Bet daugiausia kandžiojasi. Pradedu kalbėti, o ji: „Eik jau, girtuokli." Gali kaip nors panašiai pasakyti. Na bet pusiau juokais, pusiau rimtai.

– Jūs ne iš tų buvusių sutuoktinių, kurie susitikę pulsuoja neapykanta?

– Ką jūs, ne. Absoliučiai ne. Žinoma, skyrėmės be kikenimų. Vis tik vaiką turėjome. Skyrėmės teisme. Materialinių ir kitokių pretenzijų neturėjome, tiesiog auginome vaiką. Iškeitėme butą. Turėjome dviejų kambarių butą. Aš apsigyvenau kambaryje, ji – vieno kambario bute. Nebuvo taip, kad iškeiktume vienas kitą. Na, papykome vienas ant kito. Paskui – Alla skambina. Sako, atvažiuok dukters aplankyti, nes Kristina vis klausia, kur tėtis. Nuo tada ėmiau lankytis. Kai tik būdavau laisvas, visada jas aplankydavau. Būdavo, kad jos mama Zinaida Archipovna irgi dirbdavo, o Kristiną reikėdavo nuvesti į muzikos mokyklą, į vaikų darželį.

– Kai tik paprašydavo, iš karto atvykdavote?

– Taip, taip. Nes jos tėvai buvo nuostabūs žmonės. Su manim elgėsi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę. Ir pavalgydins, ir pagirdys. Nori miegoti, gulkis. Suprantate, tokie žmonės.

– Net po skyrybų?

– Taip, ir po skyrybų. Iki pat Zinaidos Archipovnos mirties. <...> Man jie buvo labai artimi, savi žmonės. Ne iš karto. Laikui bėgant tai supratau.

– Visą laiką bendravote su Kristina. Ar jai nebuvo psichologinės traumos, kai išsiskyrėte?

– Šito nežinau, nes tuo metu ji ne Maskvoje, o Lietuvoje. Viską sprendėme be jos. Jai buvo treji metai, todėl mažai ką suprato. O paskui klausė: „Kur tėtis?" Išvažiavo. Įprato, kad gastrolėse. Ir ji su mama – gastrolėse. Tiesa, aš jos į gastroles neimdavau, nes dirbau dideliame kolektyve. Mūsų ir viešbučiai kuklesni buvo, ir viskas. Na, kai pamaskvėje ar Maskvoje būdavo mūsų pasirodymai, ji važiuodavo.

– Ji eidavo į visus jūsų pasirodymus, prie eglutės ją imdavote.

– Taip, ir prie eglutės imdavau.

– Papasakokite, kaip jūs vaidinote, o ji sėdėjo salėje.

– Vyko vaidinimas prie eglutės. Mes su partneriu išeiname, vaidiname kažkokius personažus. Ją pasodinau pirmoje ar antroje eilėje. Jai – ketveri, jau didelė. Puikiai supranta, kas vyksta scenoje, kad negalima šaukti, kad reikia ploti. Sakau – nieko nesakyk, nei tėti, nei mama, pirma nesijuok, niekada pirma nesijuok. Palauk, kol kas ima juoktis, tada jau juokis. Žvilgčioju pro šoną. Vyksta mūsų su partneriu dialogas, ji baksteli berniukui į šoną, o tas susidomėjęs pasirodymu scenoje. Sako: „Ten mano tėtis." Mano buvo taip įdomu ir juokinga. Tiesiog nuostabu.

– O ji tai prisimena? Nekalba apie jūsų ir Allos skyrybas?

– Ne, ji viską puikiai supranta, viską žino.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Princesės Dianos žūties liudininkais tapusi amerikiečių pora bijo dėl savo gyvybių: parodymai atskleidė netikėtas detales (70)

Kaip sako 1997 metų rugpjūčio 31 dieną princesės Dianos žūties Paryžiuje liudininkais...

Atsikūrusios „Spice Girls“ sulaukė akibrokšto: iš koncerto išėję fanai kritiką lieja socialiniame tinkle (9)

Panašu, kad atsikūrusi legendinė merginų grupė „Spice Girls“ viską pradėjo nuo klaidos....

Melagingi faktai apie Eltoną Johną, kuriais tikite visai be reikalo (33)

Seras Eltonas Johnas – vienas iš sėkmingiausių pramogų pasaulio veikėjų visame pasaulyje. Jis...

Čekų milijonierius žiedą užmovė beveik 40 metų jaunesnei mylimajai ir nustelbė Kanų raudonojo kilimo žvaigždes (107)

Paaiškėjo, kad Kanuose ant raudonojo kilimo susižadėjo 25 metų Portugalijos televizijos realybės...

Britų princesės Charlotte laukia pokyčiai: lankys vyresniojo brolio mokyklą (2)

Nors pirmoji diena mokykloje kai kam gali sukelti streso, tačiau Didžiosios Britanijos princesė...

Top naujienos

Lietuvio gyvenimas – deimantais klotas: jaunas vyras sukasi klestinčiuose versluose per du žemynus (12)

Jaunas Lietuvos žydas Patrikas Ribas šiandien gali džiaugtis itin sėkmingu šeimos verslu. Nuo...

Nesuvokiamos skerdynės: dėl 10 km plyno lauko galvas padėjo per milijoną karių (56)

Somos mūšis , buvo vienas didžiausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių. Jis vyko nuo 1916-ųjų...

Princesės Dianos žūties liudininkais tapusi amerikiečių pora bijo dėl savo gyvybių: parodymai atskleidė netikėtas detales (70)

Kaip sako 1997 metų rugpjūčio 31 dieną princesės Dianos žūties Paryžiuje liudininkais...

Paaugliai žaislus keičia į ginklus: buriasi į grupes, smurtauja, vagia ir nieko nebijo (126)

Vagia automobilius, peilius naudoja kaip grasinamuosius įrankius, apiplėšinėja, spardo, muša ir...

Patikrinę iš JAV į Lietuvą atvežtą „Volvo“ visureigį konstatavo: gerai, kad ne dyzelinis (120)

Vieša paslaptis, sako autoservisų specialistai, kad dažniausiai benzininiai automobiliai genda...

Nemaloni tiesa: šie baisuokliai gyvena ant jūsų veido ir kasnakt rengia puotas (25)

Nepulkite į paniką, bet ant jūsų veido veikiausiai yra kelios dešimtys voragyvių, gyvenančių...

Į kovą dėl Davieso parašo jungiasi „Barcelona“: pasiūlymas gerokai pelningesnis nei kitų (7)

Kauno „Žalgirio“ lyderis Brandonas Daviesas – dar vieno Eurolygos grando radare. Pasak...

Kodėl daliai žmonių sunkiau pajusti orgazmą ir ką jiems daryti (11)

Žmonės nepatiria orgazmo taip dažnai, kaip rodoma Holivudo filmuose ar kalbama prie savaitgalio...

Grilio mylėtojų šventėje – nuodėmingo maisto lavina: kepimo virtuozai pranoko patys save (7)

Saulėtą šeštadienio popietę būrys žmonių rinkosi į didžiausios Baltijos šalyse grilio...

Norėdami išvengti odos vėžio, privalote apsižiūrėti: gydytoja įvardijo, kam rizika susirgti didžiausia (5)

Anot gydytojos dermatovenerologės Astos Dumbliauskienės , odos vėžio prevencija Lietuvoje...