Interviu Katherine papasakojo, kad jiedvi su mama yra geriausios draugės, ir netgi kartu ėjo į „Women‘s March“ renginį (Moterų žygį) Los Andžele.
Nors Katherine seka savo motinos pėdomis ir yra į ją labai panaši, vis dėlto ji mina savo gyvenimo kelią. 27 m. mergina yra pasiruošusi palikti savo žymę pasaulyje – ji rašo gyvenimo būdo tinklaraštį, gelbsti gyvūnus ir bendradarbiauja su Febreze“ bei „Charmin“ bendrovėmis.
Aol.com paskelbė interviu su K. Schwarzenegger, kuriame garsių tėvų atžala papasakojo apie tai, kaip surengti tobulą vakarėlį, ko ji išmoko iš savo tėvų, apie savo naują kampaniją su „Febreze“ ir „Charmin“ ir apie savo nepaprastai artimus santykius su dviem broliais ir seserimi.
Pateikiame ištraukas iš interviu.
– Kokių dviejų taisyklių tu visada laikaisi, kai rengi vakarėlį, nepriklausomai nuo jo temos?
– Pirmas dalykas, kurio laikausi, yra „kuo daugiau, tuo geriau“ – taip mane mokė mama, kai augau. Mūsų šeima labai didelė, visi mes turime daug draugų ir – ypač dabar, kai užaugome – mėgstame juos kviestis į svečius. Ne visada lengva suvaldyti tokią minią, bet visada smagu. Kitas dalykas, kurį visada sakydavo mama: reikia sutvarkyti ir paruošti kiekvieną kambarį – ar tai būtų svetainė, ar virtuvė, ar svečių vonia. Reikia pasirūpinti visais svečių poreikiais. O svarbiausia – linksmintis ir nieko nepriimti pernelyg rimtai.
– Lengva pasakyti, bet sunku padaryti, kai pats organizuoji vakarėlį...
– Tai labai sunku! Tačiau abu mano tėvai puikiai moka tai daryti. Jų niekas neišmuša iš pusiausvyros. Kai rengi vakarėlį, didžiausias stresas yra būti nepasiruošusiam, būtent todėl ši kampanija yra tobula – ji apie tai, kaip visada būti pasiruošusiam, o man tai labai rūpi. [Juokiasi] Tai juokinga, nes paprastai ruošdamiesi vakarėliui negalvojame apie tokius dalykus, kaip vonia, bet tai juk labai svarbu.
– Kokie tavo santykiai su mama?
– Mes labai artimos. Mama yra geriausia mano draugė, mes viską darome kartu. Neseniai aš persikrausčiau, ir mama man labai padėjo. Bet galiu pasakyti, kad mes visi šeimoje esame labai artimi. Labai artimai bendrauju su tėčiu ir su broliu bei seserimis – mes praktiškai viską darome kartu. Visi dabar gyvename Los Andžele ir tai tikrai labai smagu, mes daug laiko praleidžiame kartu. Iš tiesų nieko nedarau be jų – tai ir gerai, ir blogai (Juokiasi).
– Kokia tu kaip vyresnioji sesuo?
– Aš tipiškas vyriausias vaikas. Save traktuoju kaip mamą nr. 2, visada sakau jiems: „nedaryk taip“ arba „daryk šitaip“. Jauniausias mūsų brolis Christopheris yra aštuoneriais metais už mane jaunesnis, ir dabar mokosi koledže, o aš nuolat su juo bendrauju per „FaceTime“ programą ir siunčiu jam „Febreze“ ir „Charmin“ produktus, kad jo bendrabučio kambarys skaniai kvepėtų [Juokiasi]. Mes esame labai artimi su seserimis ir broliu, ir dėl to galiu būti dėkinga savo tėvams – jie mus tokius užaugino. Kuo esi vyresnis, tuo smagiau bendrauti, nes amžiaus skirtumas jau nebėra svarbus.
– Ko tavo tėtis tave išmokė kaip vadovas? O gal davė kokių patarimų iš verslo srities?
– Mano tėtis labai moka nekreipti dėmesio į pikta linkinčius ar negatyvius žmones, jis mane išmokė elgtis taip pat, kad ir ką bedaryčiau. Taip pat jis mane išmokė visada daryti tai, į ką linksta širdis. Ar tai būtų gyvenimo būdas, ar vakarėlių planavimas, ar darbas su nuostabiomis įmonėmis, tokiomis kaip „Febreze“ ir „Charmin“. Rašau gyvenimo būdo tinklaraštį, parašiau dvi knygas, o tėvai visada mane palaikė, kad ir ką bedaryčiau. Abu mano tėvai yra veiklūs žmonės, ir aš daug ko iš jų išmokau, nes abu jie labai panašūs tuo, kad yra ambicingi. Jie mane labai įkvepia.
– Tu parašei dvi knygas. Ar turi planų išleisti ir trečią?
– Šiuo metu kaip tik rašau trečią, bet ji bus kiek kitokia: tai knyga vaikams! Man labai patinka gyvūnų gelbėjimas, todėl rašau knygą apie savo šunį, kurį išgelbėjau. Ji bus smagi!
– Nuostabu! Ar turi dar planų šiems metams?
– Noriu dirbti su moterimis, jas įkvėpti, todėl planuoju pradėti intymių vakarienių seriją ir vykdyti panašią veiklą, kurią mano mama vykdė kai buvo pirmoji Kalifornijos ponia – jaunesnę „The Women's Conference“ versiją.
– Dalyvavai „Women‘s March“ renginyje (Moterų žygyje) Los Andžele. Kokia tai buvo patirtis?
– Nepaprasta! Užaugau matydama savo mamą ir močiutę, kurios abi yra stiprios moterys, ir kurios mus vesdavosi į įvairius renginius, kad ir mes tokios užaugtume, todėl man buvo nepaprasta patirtis matyti, kad pasaulyje vyksta pokyčiai. Matyti, kad daug žmonių žygiavo kartu – ne tik moterų, bet ir vyrų. Matyti, kad visi susivienijo ir sukilo vienas dėl kito ir dėl moterų teisių, visi išėjo kovoti už tai, kas jų manymu yra teisinga – tai matyti ir tame dalyvauti man buvo nepaprastai vertinga patirtis. Tai mane uždegė ir įkvėpė. Atrodė, kad nėra nieko svarbiau už žygiavimą kartu.
– Turint omenyje tavo tėvo politinę karjerą, ar jauti spaudimą viešai kalbėti apie politiką? O gal atvirkščiai, spaudimą to nedaryti?
– Nejaučiu spaudimo, tiesiog man natūralu kalbėti apie dalykus, kuriems jaučiu aistrą. Ar tai būtų gyvūnų gelbėjimas, ar operatyvus vonios valymas – nesvarbu, kas tai. Abu mano tėvai auklėjo mus,vaikus, taip, kad mes siektume savo svajonių, jie mums įdiegė, kad visiškai nesvarbu, ką mes veiksime gyvenime, svarbiausia, kad siektume savo svajonių ir daug dirbtume šiam tikslui. Manau, užaugus tokioje šeimoje kaip mano, sunku būtų nesiekti teigiama linkme keisti pasaulio ar atiduoti jam duoklę.
