Pokalbis prasidėjo nuo istorijos apie tai, kokios specialios taisyklės galioja sportininkams, žaidžiantiems Kinijoje, pralaimėjimą aikštelėje prieš vieną gerai žinomą Lietuvoje merginą ir mamos prašymą nepadaryti gėdos, kuomet D. Motiejūnas mamai prasitarė, jog varžysis mėtydamas baudas su 11-mečiu berniuku. Tačiau kaip atrodo krepšininko kasdienybė gyvenant toli nuo artimųjų, užsienyje?
„Tai tikrai nėra lengva. Aš dabar jau treti metai Kinijoje, prieš tai penkeri metai Amerikoje. Sunkiausias man buvo pirmas išvažiavimas, tuomet buvau 18-kos, į Italiją. Tai buvo didžiausias šokas. Nes supranti, kad tu toli nuo tėvų, mama tualetinio popieriaus tai nenupirks. Tai mane labai stipriai pastūmėjo prie to savarankiškumo. Įsikniaubęs į pagalvę neverkdavau, bet vienatvė labai jausdavosi.
Tai būdavo tikrai nelengva. Aišku, pas mane draugai atvažiuodavo, tėvai aplankydavo, bet kai esi vienas, užsidaręs, tai buvo psichologiškai sunkiausias momentas, prasideda lengva forma depresijos. Bet tas pirmas kartas buvo sunkiausias, po to su metais viskas paprastėjo.
Pavyzdžiui, jei man reikdavo kažkur išvažiuoti, užtekdavo daiktus išsikrauti, susidėti ir jausdavausi kaip namuose. Mano lagaminuose daugiausiai vietos užima sportbačiai, laisvalaikio apranga. Fetišų tokių neturiu, savo pagalvės nesivežioju,“ – šypsodamasis sako garsus krepšininkas.
Tiesa, jo karjerai neseniai buvo iškilusi didžiausia grėsmė, kai pats Donatas nežinojo, ar galės vėl išbėgti į krepšinio aikštelę. Tai sunki nugaros trauma, po kurios prireikė net dviejų rimtų operacijų, o jas sekė depresija ir visiška nežinia dėl ateities.
„Nugara dabar jau gerai, treneris Virginijus Mikalauskas nuolat dirba su ja. Vieni tai vadino labai sunkia išvarža, kiti sako, kad „sprogo diskas“. Nuo didžiulių perkrovų, pasirodo, tai, ką darydavau, neturėjau to daryti. Aš labai daug laiko praleidau stiprindamas savo kūną, o taip neturėjau daryti. Mano kairė koja buvo 50 procentų jėgos praradusi, nes buvo pažeistas nervas.
Bet pastaruosius metus jaučiuosi jau gerai. Jo, problemų buvo labai daug, nedaug trūko, kad mano karjera būtų pasibaigusi. Tada man stogas čiuožė, tai labai pakeitė mano mąstyseną.
Tėvas nuo pat vaikystės man sakė, kad turėčiau atsarginę kortą, nes niekad negali žinoti, kas gali nutikti. Kad ir tokia trauma. Aš praleisdavau tai pro ausis, nes kitiems taip gali būti, bet man tai tikrai nebus. Aš turėjau dvi operacijas, po antrosios man smogė tokia depresija, stipriausia savo forma. Tai buvo žiauriai sudėtinga, žmonės, kurie tuo metu buvo šalia, sakė, kad 8 mėnesius nematė manęs besišypsančio.
Tada man buvo surastas treneris Kanadoje, kuris padėjo sutvirtinti kūną, atsistatyti ir po to išvykau į Kiniją. Ten atsirado treneris V. Mikalauskas“, - sunkų laiką prisimena laidos pašnekovas.
Paklaustas, kokia kaina to, jog daug laiko yra toli nuo šeimos, krepšininkas teigė, jog tai nėra lengva, tačiau dovanomis šios spragos užkaišioti nebando.
„Prarasto laiko nekompensuosi vaikui dovanomis, iš mano pusės viskas turi būti labai sustyguota. Aišku, stengiuosi po sezono daugiau laiko kartu praleisti, bet man po varžybų reikia laiko atsistatyti, ta rutina yra labai stipri ir tai visų sportininkų kasdienybė tokia. Ir tai yra tokia auka, kuri tęsiasi iki 35-erių metų plius minus, po to mūsų gyvenimas keičiasi. Ir tada daug krepšininkų turi didžiulių sunkumų, nes labai sunku viską pakeisti, esi pratęs prie tokio gyvenimo. Kai jau niekas tau pinigų į sąskaitą nebeatsiunčia, pradedi skaičiuoti, kad to milijono gali ir neužtekti likusiai 50 metų.
Tai traumos pasekmė mane pastūmėjo labai rimtai į viską žiūrėti ir galvoti, kaip atrodys ateitis. Dėl to pradėjau studijas, mokausi būti treneriu ir jau iš kelių NBA komandų gavau pasiūlymus prisijungti prie vasaros lygos trenerių štabo“, - atskleidžia Donatas.
Jis pasidžiaugė, jog nors tuo metu, kai vyko filmavimas, D. Motiejūnas buvo Lietuvoje dėl netikėtai sustojusio sezono Kinijoje, jam atlyginimas vis tiek mokamas.
„JAV būdavo mokama kas dvi savaites, nes taip priimta NBA, o Kinijoje mokama kas mėnesį. Kadangi pas mane algos yra išskirstytos į devynis mokėjimus, tai gaunu po 320 tūkstančių dolerių. Kiek kainavo mano šitas „Rolex“ laikrodis? 12 tūkstančių. Bet rinkdamasis kitą komandą, pasibaigus kontraktui, dabar jau rinkčiausi ne pinigus, o tai, kas naudingiau mano karjerai“, - įsitikinęs 29-erių sportininkas.
Jis pasakoja, jog šiuo metu Kinijoje dėl koronaviruso situacija yra katastrofiška, viskas lyg apmirę.
„Viskas uždaryta, gatvės tuščios, važinėja cisternos ir dezinfekuoja viską. Einant į parduotuvę net matuoja temperatūrą, visi su kaukėmis, rankas ant kiekvieno kampo reikia dezinfekuoti. Labai rimta ten situacija, buvo labai nemalonu, kai išskridinėjau“, - prisimena pašnekovas.
Radistai Jonas Nainys ir Rolandas Mackevičius nepraleido progos sportininkui užduoti klausimo apie Donato konfliktą su Dainiumi Adomaičiu. Ką D. Motiejūnas dabar mano apie šį trenerį?
„Jis, mano nuomone, antras pagal pajėgumą treneris Lietuvoje. Nesu daug su juo dirbęs, sunku daug pasakoti. Šarūnas Jasikevičius yra žymiai geresnis ir talentingesnis treneris“, - šypsosi Donatas.
Kodėl iš tiesų tarp jų buvo kilęs konfliktas?
„Turbūt negražus aš esu arba jis per daug gražus (šypsosi). Apie šiuos dalykus jau viskas išpasakota. Kas buvo, tas buvo. Džiaugiuosi, kad tas brūkšnys yra uždėtas, užbrauktas, tegu žmogus dirba savo darbą, aš dirbsiu savo. Kai buvo LKL uždarymas, pasisveikinom, nei iš mano, nei iš jo pusės nebuvo kažkokių reakcijų“, - sako D. Motiejūnas.
Ar dabar sutiktų pasirašyti kontraktą iš žaisti „Žalgirio“ komandoje? Donatas šypsosi, kad sutiktų, nes pinigus tuomet gautų už sėdėjimą ant atsarginių suolelio, nes, greičiausiai, į aikštelę treneris Adomaitis jo neišleistų. Bet visi sandoriai vyksta tik su trenerių sutikimu, todėl tokios galimybės Donatas nemato.
„Mes nebendravome po to viso konflikto, ta situacija yra tokia, kokia ir buvo. Mes nesam draugai, nesam kaimynai. Bet iš manęs niekas neatims to palaikymo Lietuvos krepšiniui. Aišku, buvau pasiryžęs būti kartu su komanda, bet neaišku, ar būčiau padėjęs. Tai čia retorinis klausimas, ar su manim jiems būtų buvę geriau, ar ne“, - sako krepšininkas.
Radistams pakreipus temą apie tai, jog D. Motiejūnas iki gimstant vaikui buvo vadinamas lovelasu, šis teigė, kad merginų ir naktų su jomis neskaičiuoja.
O kas geresnės – kinės ar lietuvės?
„Kinių nebandžiau. Yra tikrai ten simpatiškų moterų, yra ir tokių, kurios gyvena pagal senąją Kinijos tvarką, nesiskuta ir panašiai. Tai spėju, kad jei pažastų nesiskuta, tai ir kitur. Bet ten yra kitoks provincijose supratimas“, - pasakoja laidos svečias.
Krepšininkams dažnai tenka susidurti su moterimis, kurios trokšta tik geresnio gyvenimo. Tad kokia D. Motiejūno nuomonė apie barakudas ir ar teko nuo jų nukentėti?
„Čia ne tik pas krepšininkus, čia tampa šių dienų didžiausia problema. Bet kam tai galioja, kas turi verslą, karjerą. Taip, yra tekę ne vienoj tokioj situacijoj būti, bet dauguma jų buvo užsienyje, ne čia. Amerikoje, ypač. Pavyzdžiui, kai žaidžiau Hjustone, išeini kažkur ir jos pradeda tiesiog lįsti. Bet ilgainiui pradedi skirti tuos žmones, kaip bendrauja, kam prioritetus skiria. Nukentėjęs nuo jų nebuvau, ačiū Dievui, ir tikiuosi, kad to nebus. Nekoks jausmas turėtų būti, kai neduoda ir dar ryte pinigų nerandi (juokiasi). Dabar, žaidžiant ir gyvenant Kinijoje, pas mane situacija kiek kitokia, aš ten su treneriu, tai naktiniame klube gal tik kartą buvau. Sezono metu mes niekur neinam, jokio alkoholio, treneris mane tikrai geresniu žmogumi padarė“, - džiaugiasi sportininkas.
Tiesa, jis atvirauti nelinkęs ne tik apie moteris savo gyvenime, bet ir apie tėvystę. Bet vis gi – kaip jam sekasi būti tėčiu?
„Priklausomai nuo to, kiek to laisvalaikio lieka. Jei turiu dieną ar savaitgalį, tikrai daug visko veikiam. Tai yra vienas tų dalykų, sunkiai suvokiamų protu, kai tau gimsta vaikas, jis yra tavo, ir tu esi pasiruošęs bet ką paaukoti. Pas mane tai yra iki šiol ir nėra nieko, ko nepadaryčiau dėl savo sūnaus“, - įsitikinęs garsus krepšinio žaidėjas.
Į klausimą kur deda uždirbtus pinigus jis atsakė kur kas mieliau.
„Investuoju. Į įvairius dalykus - nekilnojamas turtas, kilnojamas turtas. Visai neseniai žmonės matė, kad į Lietuvą buvo parplukdyta 1967 metų „Camaro“, tai yra visiškai restauruota draugo Hjustone padaryta mašina. Ji padaryta specialiai pagal mane. O Kinijoj mane visur vežioja, nereikia automobilio. Yra vairuotojas pasamdytas, ten niekas vairuoti neleistų“, - sako Donatas.
O už kokią sumą savo meilės „Žalgiriui“ neslepiantis sportininkas sutiktų žaisti „Ryto“ krepšinio komandoje? Kaip įskambutį, kad vėluos į treniruotę priims treneris V. Mikalauskas, kuris garsėja punktualumu ir kokias geras bei blogas D. Motiejūno savybes išvardins Radistams?
Apie tai ir visas pokalbis su D. Motiejūnu – laidoje „Nepatogūs klausimai su Radistais“. Laidos įrašą galite pamatyti straipsnio viršuje.
