Anot G. Butvilaitės, Venesueloje yra didelė nelygybė, kai kurie žmonės gyvena lūšnynuose, turi visai kitokį mentalitetą nei lietuviai, pavyzdžiui, merginos gimdo ir 12-kos metų, gatvėse dauguma vaikšto su šautuvais.

Aktorė įsitikinusi, kad tokį gyvenimo būdą keičia menas, todėl Venesueloje prieš kurį laiką buvo įsteigti valstybiniai orkestrai. Juose grojantiems žmonėms dalinami nemokami instrumentai, tikėtasi, jog muzika padės atitrūkti nuo rutinos.

„1992 metais iš buvusios Sovietų Sąjungos į Venesuelą buvo atvežti menininkai. Šeimos vyko ir iš Lietuvos, pavyzdžiui, Noreikos, Kaniavos. Pakvietė mano tėtį, o mama atvažiavo kartu su juo, sudarė kontraktą metams, bet mes pasilikome 18-kai.

Tokį tėvų sprendimą lėmė mano ir brolio labai gera, privati mokykla, kuri turėjo ir konservatoriją. Tėtis joje dirbo, o mes galėjome nemokamai mokytis. Buvau į ją grįžusi vasario mėnesį, jaučiausi tarsi šeimoje“, – pokalbio pradžioje prisiminė G. Butvilaitė.

Pietų Amerikos šalyje vietiniai žmonės atpažindavo užsieniečius iš šviesesnės jų odos spalvos, todėl G. Butvilaitės dažnai buvo klausiama, kokioje šalyje ji anksčiau yra gyvenusi.

„Sakydavo: „Iš kur tu esi?“, atsakydavau: „Iš Lietuvos“, tuomet jie domėdavosi, kas tai yra, aš teigdavau: „Šalis“. Venesuelos gyventojai dievina moteris. Esu blondinė, graži, pamenu, kažkada vaikščiojau gatvėje, važiavo venesuelietiškas autobusas, kuriame grojo muzika. Jis sustojo, o vairuotojas pasakė: „Tegul Dievas tave palaimina, mieloji“. Tuomet man buvo gal 15 metų. Būdavo, vaikštai pliaže, visi vyrai pradeda dainuoti venesuelietišą dainą.

Venesueloje grožis yra valiuta, esmė, o visa kita jiems nerūpi. Sakyčiau, kad lietuvės yra fiziškai gražesnės, bet Venesueloje moterims kasdien sakomi komplimentai, todėl tą grožį jos jaučia iš vidaus, jį rodo ir nebijo savęs, emocijų“, – pastebėjo žinoma moteris.
Gailė Butvilaitė

G. Butvilaitė pasakojo besijaučianti venesuelietė, tačiau tai jos nedžiugina. Anot moters, jos tėvų ir brolio širdis visuomet buvo likusi Lietuvoje, o ji priprato prie visai kitokio gyvenimo užsienyje, nes ten apsigyveno dar būdama labai maža.

„Broliui tuomet buvo 7-eri, todėl jis ir tėvai mąsto kitaip, o aš visiškai įlindau į tą gyvenimo būdą. Po 10 metų, vasario mėnesį vėl grįžau į Venesuelą. Pamenu, sausį pamačiau draugės vaizdo įrašą, verkiau tris naktis iš eilės ir pasakiau, kad skrendu. Žinojau, jog tėvai neleis, tėtis pyks, nes ten labai sudėtinga situacija, gilus komunizmas. Tačiau viską susidėliojau, pasikviečiau juos pietauti, pasakiau: „Tėti, bus taip ir aš skrendu“. Jaučiau jų palaikymą. Nuvykusią mane priėmė tarsi į šeimą, supratau, kad vaikystę leidau laukinėje gamtoje, todėl man sunku su žmonėmis, geriau su paukščiukais“, – juokėsi pasakodama aktorė.

Pavojingas gyvenimas Venesueloje

Tiesa, Venesueloje už kiekvieno kampo, anot G. Butvilaitės, slėpėsi ir pavojai. Moteris pasakojo, kad daug jos draugų buvo nušauti dėl mobiliųjų telefonų.

„Tais laikais buvo populiarūs „BlackBerry“, žmonės juos turėjo, galėjo susirašinėti su draugais. Tačiau atvažiuodavo kiti su motociklu, pistoletu ir atimdavo. Buvome įsigudrinę, su savimi nešiodavomės „Nokia 3310“, atiduodavome tą telefoną, o „BlackBerry“ pasilikdavome sau. Tuomet plėšikai pradėjo abejoti, kad neturi „BlackBerry“, žudė žmones. Buvo baisus metas, tačiau tai buvo mano šeimos paskutiniai metai šioje šalyje. Pamenu, dažnai neišeidavome iš namų, visur važiuodavome labai greitai, nesustodavome, kai degdavo raudona šviesoforo šviesa, nes galėjo apvogti. Iki šių dienų jaučiu išlikusį savisaugos instinktą.

Pamenu, buvo laikas, kai dirbau modeliu, o žmogus, kuris mane grimuodavo, mirė, buvo nušautas savo mašinoje. Daug tokių įvykių, bet prie to pripranti, toks gyvenimas. Tik dabar jaučiu norą, kad man visko reikia čia ir dabar, nes nežinau, ar ryt gyvensiu“, – sakė G. Butvilaitė.

Anot jos, Venesueloje toks pavojus žmonėms grėsė ne visada. Kai į valdžią atėjo Hugo Rafaelas Chávezas, pradėjo reguliuoti valiutą, prasidėjo XXI amžiaus socializmas, privatizacija, todėl prasidėjo didelis nusikalstamumas.

„Buvome pripratę prie dviejų formų pagrobimų. Paprastas – tikras, kai žmogų pagrobia ir nuveda į džiungles, palaiko ten porą mėnesių, o šeimos prašo išpirkos, apsigyvena pas ją. Express – pagrobia gatvėje, pavežioja, viską atima, bet palieka pinigų taksi, kad žmogus grįžtų namo.

Man taip nėra buvę, tačiau esu susidūrusi su kitu įvykiu. Vairuodama bandžiau pasistatyti mašiną. Vėliau atsisėdusi automobilyje rašiau žinutę, priėjo prie lango žmogus ir pradėjo į jį stuksenti. Atsisukau, vyras sako: „Duok telefoną“. Jau anksčiau buvau galvojusi, ką daryčiau tokioje situacijoje. Klausau daug muzikos, pagalvojau, apsimesiu, jog nematau, nes dainuoju. Pirmas sekundes, kai tai nutiko, taip ir pasielgiau. Pradėjau dainuoti, nors muzikos nebuvo, tačiau jaučiau, kad vis tiek kažkas negerai. Atsisukusi pamačiau, kad jis kažką traukiasi iš kišenės. Tokiu atveju, kita taisyklė Venesueloje – greitai jungi pirmą bėgį ir trenkiesi į priekyje esančią mašiną. Norėjau taip pasielgti, tačiau pamačiau, kad priešais mane yra banko mašina. Pradėjau verkti ir jis pabėgo. Galbūt mano sujudėjusi mašina jį išgąsdino“.
Gailė Butvilaitė

Anot G. Butvilaitės, telefono rankose ji niekada nelaikydavo, tai nutikdavo tik išskirtinais atvejais.

„Pasislėpdavau jį labai giliai ir turėdavau „Nokia 3310“. Taip gyvenant įsijungia žvėriškas mąstymas. Pamenu, kažkada grįžau į namus, stovėjo šlagbaumas, o šalia jo – kažkokia mašina. Joje sėdėjo bjaurus vyras ir žiūrėjo į mane. Išlipau, sakau: „Gal gali pasitraukti?“, jis nužvelgęs mano automobilio numerius atsakė: „Žinau tavo numerius“, tuomet atšoviau: „Aš žinau tavo“. Kažkaip jis mane paskui praleido. Tačiau savimi nešiojausi ir mergaitišką mečetę. Tėtis po mašinos sėdyne man ją buvo padėjęs“, – pasakojo G. Butvilaitė.

Tiesa, po tokios gyvenimo patirties užsienyje aktorė sakė nejaučianti jokių psichologinių traumų, jas pastebi tik tėtis.

„Nors jau kurį laiką gyvenu viena, kai būnu mieste, jis kartais nerimauja, rašo, paskambina. Jaučiu kontrolę iš jo pusės. Pirmus metus, kai grįžome į Lietuvą, jis atsibusdavo vidury nakties, skambindavo, klausdavo, ar man viskas gerai.

Buvo keista dabar ir vėl sugrįžti į Venesuelą, dabar ten yra saugu. Dauguma dėl komunizmo, badavimo išvažiavo vogti į kitas šalis“, – teigė pašnekovė.

Tačiau nepaisant to, viskas Pietų Amerikos valstybėje išlikę taip pat, anot G. Butvilaitės, Venesuela yra tarsi užšalusi prieš 20 metų.

„Mašinos tokios pačios, žmonės važinėja su senovine „Toyota“, labai lėtai vairuoja, gatvėje tokios pačios skylės, tokios pačios reklamos, mentalitetas, nėra vegetariškų restoranų“, – pastebėjo moteris.

O paklausta, ar vietiniai geranoriškai priima užsieniečius, ji teigė, kad visada geriau yra žinoti, kur lankaisi.

„Niekada nežinai, ant ko užsirausi. Juk jie badauja, sunkiai gyvena“, – sakė aktorė.

Pritapti Lietuvoje buvo sudėtinga

Kai grįžo į Lietuvą G. Butvilaitė susidūrė su šiokiais tokias iššūkiais, siekdama prisitaikyti prie kitokios aplinkos.

„Visų pirma, reikia prisiminti, kad Lietuvoje žmonės prieš 11 metų buvo kitokie. Dabar visi pozityvesni, savikritiškesni. O tada taip nebuvo. Kai grįžau, manęs ir mano draugės venesuelietės klausdavo: „Kodėl tu tiek daug šypsaisi?“, man Lietuvoje sunku. Mes nepratę kritikuoti, neturiu susidariusi jokios išankstinės nuomonės apie žmones, nes aš jų nepažįstu. Pajutau, kad Lietuvoje žmonės vertina tavo išvaizdą ir pagal ją bendrauja. Esu blondinė, daug juokiuosi, todėl su manimi kartais žmonės kalbėdavo, lyg būčiau durna. Buvo sunku priprasti.

Pamenu, pradėjau dirbti Nacionaliniame dramos teatre, susidraugavau su grimerėmis, iš Ispanijos joms atveždavau dovanų. Viena vyresnė aktorė tuomet man davė suprasti, kad esu šiknalindė. Vėliau ji manęs atsiprašė, susipažino su mano tėvais, sakė, kad esu puiki. Ant nieko nepyktu, nes suprantu, iš ko tai ateina – nepasitikėjimo savimi, aplinka. Čia žmonės buvo pripratę nekalbėti, nieko nesakyti, slėpti, nes nežinia, kas tave išduos, o Venesueloje priešingai – sakyk, daryk, paskui atsiprašinėk, gailėkis. Tai man kelia problemų Lietuvoje“, – juokėsi G. Butvilaitė.

Laidoje buvo teirautasi, ar aktorė bandė lipti karjeros laiptais Venesueloje, tačiau moteris teigė neturinti didelės krūtinės. Kadangi grožio kultas šalyje itin ryškus, sudėtinga patekti į televiziją.

„Kažkada buvau kastinge, nėjau tokia, kokia esu, sako: „Įsidėk kažką į krūtinę, kai eini į televiziją“, pasakiau, kad nenoriu. Vaidinant telenovelėse reikia, kad būtumei graži, ten viskas pagal standartus. O grožį galima išlaikyti nerūkant, nes atsiranda raukšlės. Kiekvieną savaitgalį eini prie jūros, ten amžina vasara, todėl turi gerai atrodyti. Geriau nevartoti ir alkoholio. Venesuelietė, jei eis į parduotuvę, visada pasidažys, pasipuoš auskarais“, – pasakojo pašnekovė.

LMTA nepavyko atrasti savęs

Aktorė teigė, kad jos šeimoje tikėjosi, jog ji seks ne mamos balerinos, o tėčio smuikininko pėdomis. Vis dėlto G. Butvilaitė prisiminė, kad kalbėdama su mama dabar juokiasi, jog pasirinko dar sudėtingesnę profesiją nei balerinos – aktorystę. Nemažai iššūkių teko patirti ir mokantis LMTA.

„Pamenu, kad koridoriuose visi gąsdino prieš stojamuosius egzaminus. Vienos panos darė špagatus, kitos suko piruetus, dainavo. Prisimenu, tarsi tyčia gąsdino, rodė, ką jos gali. Tuo metu man viskas pasisekė, padainavau, pagrojau gitara, pašokau. Tačiau visos studijos atrodė, kad yra didžiulis minusas.

Pamenu, antrame kurse visi vaidino Prusto spektaklį, kitiems davė tekstus, o man ne, nes sakė, kad nemoku kalbėti. Atrodė, kad nieko nepadarysiu. Galėdavau pasakyti žodžius, bet jų kontekstas buvo kitoks. Norėdavau, kad mane suprastų, bet pasakydavau kažką nesuprantamai, tai – didelis minusas. Buvo labai sunku, neatradau savęs, bandžiau suprasti šią kultūrą, potekstę. Kai atvažiavau į Lietuvą, pamenu, klausiau kursioko, ką man skaityti, nes neturėjau nei lietuviškos, nei rusiškos literatūros. Sako: „Paskaityk Dostojevskio „Idiotą“. Skaičiau pirmame kurse tą „Idiotą“ ir nesupratau. Google‘inau, kodėl jis idiotas, nes man atrodė afigienas čiuvas, įsimylėčiau jį, fainas, geras. Tik po keturių metų studijų akadėje vėl perskaičiau knygą ir supratau, apie ką ji“, – savo patirtimi dalijosi G. Butvilaitė.

Baigusi studijas moteris teigė, kad jautėsi blogai, todėl pradėjo lankyti psichoterapiją.

„Tada tiesiog dėjau. Parodžiau vidurinį pirštą, nes esu tokia, kokia esu. Niekam negali paskirstyti kaltės, niekas studijose to nedarė specialiai. Tiesiog tai yra natūrali sistema, kurioje vietoje to, kad tave kaip asmenybę užaugintų, mano manymu, gniuždo tam, kad su savo stipria asmenybe pasakytumei: „Stop“. Tik tuomet pradeda gerbti. Tai man nepatinka, neatrodo, kad tai teisingas būdas, bet visur pasaulyje taip yra. Tik dabar, manau, pasikeitė laikai, suprantame apie psichologiją, žmogų, tai, kas jam padeda, kas jį naikina. Yra ir jauna režisierių karta, kurie kuria kartu su aktoriais, skatina jų individualumą“, – pastebėjo pašnekovė.
Gailė Butvilaitė

Paklausta, vaidinimas teatre ar kine G. Butvilaitei suteikia daugiau džiaugsmo, aktorė pasakojo spektakliuose turinti vaidmenų, kurių niekada neatiduotų kitiems, tačiau nevengia nusifilmuoti ir serialuose.

„Koršunovo „Liučė čiuožia“ vaidinu Tanią, fyfą, kuri nuolat rėkia ant savo vyro. Ji man labai patinka. „Išvaryme“ esu Eglė. Vaidyba šiame spektaklyje yra absoliutus apsivalymas. Esu labai dėkinga už jį. Nesvarbu, jei būtų filmavimai, šiuos dalykus visada suderinčiau. Serialuose filmuotis taip pat smagu, nes greitai sukuri vaidmenis ir jie tiesiog yra. Man patinka“, – sakė aktorė.

Tiesa, ji atkreipė dėmesį, kad užsienio ir Lietuvos serialų rinka yra sunkiai palyginama. Svečiose šalyse mokama kur kas geriau.

„Tačiau jie pasinaudoja tuo, kad aktorius neturi didelių „IMDB“ international kreditų. Kompanijos „Netflix“ ir „Amazon“ žino, kokią vertę turi ir tuo naudojasi. Užsienyje kyla streikai, nes įmonės naudojasi menininkais. Tai labai pajutau iš prodiuserių pusės. Pamenu, turėjau pasirašyti universalų kontraktą visam gyvenimui su „Amazon Prime“. Tokia nesąmonė, sakiau: „Ką čia reiškia, kad kontraktas universalus?“ – prisiminė G. Butvilaitė.

Lietuvių ir venesueliečių vyrai

Laidoje buvo domėtasi ir moters santykiais su vyrais. Aktorė pasakojo, kad yra neseniai išsiskyrusi, todėl kol kas nenorėjo šia tema daug atvirauti.

„Skausminga, nesmagu. Nesu romantiška, priešingai, labai rami, bet gal aplinkybės buvo netinkamos kurti santykį. Jei būtumėme susitikę anksčiau, galbūt būtų buvę laiko sukurti santykį. Susitikome vasaros pradžioje, mus supažindino geriausias draugas. Dabar sudėtingas metas“, – trumpai prasitarė moteris.

Ji pabrėžė neturinti ir jokių kriterijų savo būsimam širdies draugui: „Žmogus yra žmogus, pajunti kažką ir tiek. Nesu turėjusi daug santykių, man sunku net eiti į pasimatymą. Manau, tai laiko gaišimas.“

Paklausta, kokius skirtumus įžvelgia lygindama lietuvius ir venesueliečius, G. Butvilaitė juokdamasi teigė nieko nesuprantanti apie vyrus.

„Venesueloje jie labai aiškiai eina, rodo, daro, o Lietuvoje per daug mąsto ir mėgsta kalbėtis telepatiškai. Aš to nedarau, jei man neatrašai po savaitės, pamiršiu tave. Galvoje greitai susikuriu istorijas apie penkis vaikus, šuniuką, katiną, o kai suprantu, kad žmogaus nebėra, ką man daryti, tuomet einu toliau. Pati atiduodu visą širdį, jei gaunu jos tik pusę, man netinka.

Dar pastebiu, kad Venesueloje vyrai eina į barą pakabinti paną, o Lietuvoje gerti su draugeliais. To niekada nesupratau. Atvažiavau ir galvojau, gal jie gėjai, kad nekabina, pradeda kalbinti 5 val. ryto, o man jau nebeįdomu, nes girtas eisi. Ko man iš tavęs reikia 5 ryto? Jie nenori pasimylėti, kad nekabina? Pasirodo, jie nori 6 val. ryto“, – juokėsi aktorė.
Gailė Butvilaitė

Anot jos, su venesueliečiais paprasčiau, tačiau jie nenuoširdūs, niekada nežinosi, ar yra ištikimi. Lietuviai nors, anot G. Butvilaitės, nuobodūs, jie – patikimi, pasako, kas blogai. Tiesa, skirtumų galima įžvelgti ne tik vyrų, bet ir moterų elgesyje.

„Su tėčiu buvome Monikos Liu koncerte, mus pasodino šalia kitos poros. Ji mums pasirodė labai įdomi, kalbėjome ispaniškai, kad nesuprastų, bandėme išsiaiškinti, kelintas tai pasimatymas. Matėme, kad vyras yra labai įsimylėjęs, atvežė merginai dovanų. Tačiau nesupratome, ar jai jis patiko, moteris atrodė labai pikta. Tėtis komentavo: „Man atrodo, kad jai jis nepatinka“, aš sakau: „Palauk, ji lietuvė“. Po koncerto moteris priėjo prie Monikos, pasakė, kad yra labai įsimylėjusi. Sakiau tėčiui: „Matai, tėti, pasirodo, lietuvės nerodo savo jausmų“, – juokėsi pašnekovė.

Visą pokalbį su Gaile Butvilaite galite pamatyti vaizdo įraše, kurį rasite straipsnio viršuje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)