K. Vyšniauskas. Keturios priežastys, kodėl 2013-ieji Lietuvos muzikai buvo geri ^komentaras

Lietuvoje – savas pasaulis. Kasdien stebint mūsų muzikos reikalus dažnai atrodo, kad esame juodojoje laiko skylėje, kurioje – amžini 90-ieji. Ir 2013-aisiais čia pilną areną gerbėjų sugeba surinkti vietos atlikėjas, kurio muzika – lyg sujungtum „Scooter“ su Stingu ir bandytum repuoti ant viršaus (ne, tai ne Andrius Mamontovas). Populiariausio muzikinio renginio – „Eurovizijos“ metu šou vedėjui (buvusiam Parlamento pirmininkui!) vis dar normalu eteryje vaidinti pinigus skaičiuojantį žydą, o vėliau pridurti, kad Estija šį konkursą yra laimėjusi, nes vienas iš jų grupės narių buvo juodaodis. Vieno didžiausių šalies muzikos festivalio organizatorius į renginį kviestus, bet dėl negauto honoraro ant scenos nežengusius atlikėjus pavadina „šiukšlėmis ir kaimiečiais“ ir t.t.

Turime tai, ką šalies pramogų verslas sukūrė po nepriklausomybės atgavimo bandydamas pigiai, greitai ir be taisyklių adaptuoti vakarietišką popkultūrą. Ir vis dėlto, reikalai juk turi judėti į priekį, ar ne?

2013-aisiais jie judėjo. Štai keletas pavyzdžių.

Muzikantams nebereikia „Brolių šaunuolių“

Visų pirma, tai buvo metai, kai Lietuvoje sužibo pirmosios interneto sensacijos – atlikėjai, kurie sugebėjo išpopuliarėti nacionaliniu mastu naudodamiesi vien interneto socialiniais tinklais, taip apeidami tradicinį „sumokėk įtakingam prodiuseriui ir tapsi žymus“ modelį.

Ryškiausi to pavyzdžiai – du visiškai skirtingi, bet vienodai gerai internetą suprantantys ir išnaudojantys jaunosios kartos (abu dar eina į mokyklą) atlikėjai „GJan“, ir „ba.“.

„GJan“ žvaigždė pradėjo kilti dar pernai, kai dainininkė internete patalpino pirmąjį mėgėjišką savo vaizdo klipą, o prieš pat metų pabaigą pasidalino ir antruoju. Šiemet pasirodė dar dvi naujos dainos. Iš viso „GJan“ kanale „YouTube“ įkelti klipai jau peržiūrėti beveik 10 milijonų kartų. Jos „Facebook“ fanų skaičius – 75 tūkst. Ir visa tai – turint omenyje, jog „GJan“ dainos yra parašytos jos ir jos draugo jų pačių namuose, be jokių senųjų Lietuvos šou verslo atstovų patarimų.

Ciniški kritikai gali sakyti, kad statistika internete yra nuperkama, švelnesni – kad ji neatspindi realybės. Tačiau realybė yra tokia, kad šiemet surengtuose pirmuosiuose „GJan“ koncertuose netrūko nei tikru oru kvėpuojančių ir tikrą „pakartot“ šaukiančių gerbėjų, nei užtikrintų pačios atlikėjos muzikinių pasirodymų. „GJan“ savo internetinį fenomeną sugebėjo perkelti į įprastas muzikos verslo taisykles ir išlaikyti pozicijas.

Šiemet debiutavusio Beno Aleksandravičiaus – „ba.“ – istorija panaši, tik ne tokio didelio masto. Jei apie „GJan“ dabar žino visa internetą turinti Lietuva, „ba.“ veikė alternatyvios muzikos scenoje. Debiutavęs dviem stipriais vaizdo klipais Benas per mažiau nei metus surinko porą šimtų tūkstančių peržiūrų „YouTube“, buvo laukiamas visuose vasaros festivaliuose ir netgi gavo senosios muzikos industrijos atstovų pripažinimą – M.A.M.A. apdovanojimų organizatoriai jį nominavo „Metų proveržio“ kategorijoje.

Ar „GJan“ ir „ba.“ muzika yra tokia pat progresyvi, kaip jos pateikimas visuomenei – kitas klausimas. Tačiau šiuo atveju svarbiausia, kad ir Lietuvoje turime gyvų įrodymų, kiek daug galima pasiekti dirbant vien savo jėgomis. Muzikantams nebereikia „Brolių šaunuolių“, kad išleistų jų albumą, nereikia televizijos (nei „GJan“, nei „ba.“ nėra dalyvavę jokioje televizijos laidoje), kad pasiektų tūkstantines auditorijas. Internetas gali visa tai atstoti. 2013-aisiais lietuviškos muzikos pasaulis tapo daug demokratiškesnis. O demokratija dar niekam nepakenkė. Tik diktatoriams.

Karolis Vyšniauskas (D. Abramavičiūtės nuotr.)

„Spotify“ leido nebepiratauti

Kita geroji internetinė naujiena – šiemet mūsų muzikos klausytojai prisijungė prie draugų iš išsivysčiusių valstybių, klausančių muziką per „Spotify“.

Nelegalaus muzikos siuntimosi mastai Lietuvoje visada buvo daugiau nei dideli, tačiau viena svarbiausių to priežasčių – jog čia neveikė pakankamai geros legalios alternatyvos. Internetinė muzikos parduotuvė „iTunes“ Lietuvoje buvo atvira jau kurį laiką, tačiau ji – per brangi, kad žmonės Lietuvoje ją masiškai naudotų.

„Spotify“ principas yra patrauklesnis. Naudodami šį servisą vartotojai už keliolika litų per mėnesį gauna prieigą prie 20 mln. dainų (be galimybės parsisiųsti pačius dainų failus). Dainos ne nusiperkamos, o išnuomojamos.

Apsidairykit aplinkui – tie žmonės, kurie su muzika gyvena kasdien, šia galimybe naudojasi. Jie visada to norėjo, jie jautėsi nepatogiai ieškodami muzikos „Linkomanijoje“, bet neturėjo kito kelio tai padaryti (nesiklausyti visai – ne alternatyva). Nuo šiemet turi.

Žinoma, „Spotify“ nėra galutinis atsakymas, išgelbėsiantis vis dar savo vietos internete nerandantį muzikos verslą. Thomas Yorke'as, Beck'as, Davidas Byrne'as – tai tik keletas įtakingų atlikėjų, šiemet viešai pasakiusių, kad atlyginimas, kurį „Spotify“ moka muzikos kūrėjams už tai, kad kažkas klausosi jų muzikos, yra per mažas. Į jų argumentus verta atkreipti dėmesį. Tačiau Lietuvos kontekste daug svarbiau yra pats faktas, jog didelė dalis žmonių šiemet nustojo siųstis muziką nelegaliai. Dar prieš kelis metus tai atrodė neįsivaizduojama.

Koverių šou įgriso mums patiems

Lietuvos muzikos versle atsiranda vis daugiau noro veikti civilizuotai, bent jau iš klausytojų pusės. Dar vienas to įrodymas – visuomenės reakcija į atlikėjos Enyos perdainuotų dainų koncertą „Enya Christmas Show“. Pavadinimas ir renginio reklama, kurioje skambėjo originalios Enyos dainos, daug ką suklaidino, kad į Lietuvą Kalėdoms atvyks pati Enya. O realybė buvo tokia, jog koncerte viso labo jos dainas perdainavo vietos atlikėjos.

Panašių „show“ Lietuvoje – dešimtys. Daugeliu atvejų mūsų popmuzika yra prastų kopijų teatras už kurį žmonės dar ir moka pinigus.

Tai labai liūdna. Bet nauja yra tai, kad pirmą kartą koverių reikalai nebuvo palikti savieigai: Lietuvos žiniasklaida susisiekė su pačia Enya, kuri, kaip teigiama, buvo šokiruota, kad tokie dalykai vyksta be jos žinios. Su ja socialiniuose tinkluose solidarizavosi daugelis tų žmonių, kam Lietuvos muzika ir kultūra apskritai – ne vis vien. Panašaus masto pasipiktinimo šiemet sulaukė nebent Filipo Kirkorovo koncertinis turas po Lietuvą ar Olego Gazmanavo daina, šlovinanti SSRS.

Kita vertus, per daug džiaugtis nebuvo kuo: taip, renginio organizatoriai sumokėjo baudą už neteisėtą atlikėjos vardo naudojimą renginio reklamoje, tačiau pats renginys įvyko. Nė viena iš renginyje dainavusių žinomų Lietuvos atlikėjų neatsisakė to daryti, taip parodydamos didelę nepagarbą pačiai Enyai. Juk airių dainininkė viešai pasakė, kad šiam renginiui nepritaria ir niekaip jo nepalaiko. Veikiant garbingai, po tokio jos pareiškimo ruošimasis renginiui turėtų būti nutrauktas, o atlikėjai išsiųstas atsiprašymas. Bet...

Vis dėlto, šios graudžios istorijos dėka tiek publika, tiek renginių organizatoriai pagaliau sekundei sustojo ir pagalvojo, kad nuolatinis svetimos kūrybos naudojimas savo pinigams uždirbti nėra be pasekmių. Įvairūs „Tribute“ koncertai vyks ir toliau, tačiau publika, bent nedidelė jos dalis, į juos nuo šiol žiūrės daug įtariau, o patys muzikantai pagalvos dukart ar eiti į tokius projektus ir taip gadintis reputaciją. Nedidelis, bet žingsnis į priekį.

„Euroviziją“ pradėjome žiūrėti atsipalaidavę. Pagaliau!

Netgi mūsų santykis su „Eurovizija“ šiemet pakito. Šis konkursas vis dar yra puikiai išreklamuotas, žiniasklaidą ir žiūrovus kasmet įtraukiantis. Ir valio, kad jis toks yra. Tai smagi televizinė pramoga, o smagių pramogų Lietuvos televizijose yra nedaug. Tačiau problema su „Eurovizija“ visada buvo ta, kad Lietuvai ji prilygo Olimpinėms žaidynėms, kai tuo tarpu Vakarų muzikos kontekste šis šou vertinamas kaip didelis karnavalas, kurį smagu pažiūrėti, bet ne daugiau.

2013-ieji buvo metai, kai nustojome „Euroviziją“ matyti kaip gyvybės-mirties klausimą. Šiemet Lietuvos atstovas vėl finišavo paskutiniame dešimtuke, tačiau neatrodo, kad dėl to kas nors būtų labai nusiminęs. O dabar, metams besibaigiant, mažai kas bepamena, nei kas jis buvo, nei kokią dainą dainavo.

Tiek dėl paties Lietuvos atstovo Andriaus Pojavio kuklumo, tiek dėl to, jog per beveik 20 metų Lietuva „Eurovizijos“ gerokai persisotino, šiemet mūsų muzikos pasaulyje daug didesniais įvykiais tapo „Depeche Mode“, Erico Claptono, Lanos Del Rey ar Andriaus Mamontovo 30-mečio koncertai. Lietuvos publika pamažu pradeda suprasti, kad yra muzika ir už „Eurovizijos“. Šiemet jie tai pamatė kaip niekada ryškiai.

Tai – tik keletas mažų, bet svarbių tendencijų, kurias galima užčiuopti Lietuvos muzikoje šiemet. Turint visa tai omenyje, padidinus optimizmą ir sąmoningai tylint apie nuolatinius mūsų klystkelius einant vakarietiškų muzikos standartų link, galime pasiploti sau: 2013-ųjų pabaigoje Lietuvos muzikinė situacija yra geresnė, nei buvo anksčiau. Šaunūs metai. 2014-aisiais judėkime toliau.