aA
Nors kalendorius šiais laikais – retenybė, jis ne tik padeda nepasimesti laike, bet yra ir jauki namų ar biuro puošmena, leidžianti iš naujo ir žaismingai atrasti regionų papročių, tarmių skirtumus. Vienas tokių pavyzdžių – tai asociacijos „Vilniaus dzūkuliai“ išleisti 2019 m. „Dzūkų kalendorai“. Pastarąjį puošia šmaikštūs dzūkiški frazeologizmai ir dzūkiškų gėrimų receptai, o kiekvieną mėnesį „atverčia“ istorinių ar garsių šių dienų Dzūkijos asmenybių veidai. Tarp jų – ir fotografo Algimanto Aleksandravičiaus įamžintas dainininkės ir etnologės Veronikos Povilionienės portretas.
Veronika Povilionienė /Foto: Algimantas Aleksandravičius

Jis – tarsi natūrali dzūkiško kalendoraus nuo pirmo iki paskutinio mėnesio ir nuo pirmo iki paskutinio žodžio dalis. Juk V. Povilionienė – lietuvių liaudies folkloro ambasadorė pasaulyje ir dzūkiškų tradicijų bei dainų ambasadorė Lietuvoje.

Pokalbį ji pradeda dzūkuodama – dar nuo vaikystės įsimintomis istorijomis, o sulig kiekvienu išlikusiu įspūdžiu iš Kapčiamiesčio, kuriame augo, ištraukia vis daugiau epizodų, primenančių kaimo žmonių pasipriešinimą sovietų represijoms ir nutautinimui.

- Kokią iš vaikystės atsimenate savo gimtinę – Kapčiamiestį?

- Tiksliau būtų sakyti, jog esu kilusi iš Kareivonių – kaimo, įskūrusio apie pusantro kilometro nuo Kapčiamiesčio. Tėvukas dažnai sekdavo pasaką apie kareivį, nuo kurio ir kilęs mano gimtojo kaimo vardas.

Nepriklausomoje Lietuvoje tėvukas tarnavo Pasienio policijoje, tad pokaryje jam grėsė tremtis. Todėl jis slapstėsi kitame kaime mano dziedulio pirkioje. Jos sienoje buvo įrengta slėptuvė, į kurią reikėdavo įsisprausti pro kažkokį plyšį.

Dažnai keisdavome gyvenamąją vietą. Kai tėvukas dirbo Marijampolės cukraus fabrike, gyvenome šen ten aplink Marijampolę. O Stalinui mirus, grįžome į Kapčiamiestį, kur buvo pamotėlės namai. Ten jau ir lankiau pradinę mokyklą.

- Jūsų kartos žmonės pastebi, jog sovietmečiu politika ir realus gyvenimas traukė tarsi skirtingomis kryptimis: valdžia nurodinėjo elgtis vienaip, žmonės savo ruožtu gyveno kitaip. Jutote tai?

- Laikai buvo tokie, kad vienaip žmonės mąstė, o kitaip buvo verčiami gyventi ir viešai kalbėti. Taigi, labai gerai pamenu vieną epizodą, kai jau buvome paskutinėje, anuomet vienuoliktoje, klasėje. Mums buvo išdalinta anketa su klausimu „Ar tu tiki į Dievą?“, ko gero, nuleista iš Švietimo ministerijos.

Mes visi, sąžiningi, ir atsakėme, kad tikime. Ateina direktorius. Sako mums: „Aš viską suprantu. Bet jūs pagalvokite ir apie save, ir apie mane. Jūs baigsite vidurinę, ir jei tokias anketas paduosiu, jūs niekur neįstosite. Jau dabar yra žinančių, kad tai parašėte“.

Tada kažkuris vaikinukas paklausė: „Tai, direktoriau, ką mums rašyti?“ Direktorius geranoriškai patarė atsakyti, kad netikime. Visi atsakymus ištaisėme ir parašėme, kad į bažnyčią neiname. Bet tą patį vakarą visų tėvai užpirko mišias bažnyčioje ir nuėjome ten papoteriauti už tą savo surašytą nuodėmę.

O mokslo metų gale turėjome rašyti tokį tarsi mokyklos baigimo testamentą ir raštelį įdėti į butelį. Tas pats direktorius patarė mums: „Rašykite taip, kad perskaitę patys nepatikėtumėte, ką parašėte“. Jau baigus vidurinę, mūsų buvusi auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja, sutikusi mus perspėjo, kad per kokį nors susiėjimą nekalbėtume to, ko nereikėtų dviems tokiems mokytojams girdėti.

- Tas nuolatinis spaudimas kalbėti ir elgtis kitaip nei galvoji žmones išmuštravo veidmainiauti ar davė postūmį priešintis?

- Nuslopus ginkluotoms kovoms, apie tai, kad visuomenė nesusitaikė ir neprisitaikė prie okupantų valdžios, buvo galima spręsti iš gausybės naujojo folkloro: perdarytų, perdainuotų liaudies ir kitokių anuomet populiarių dainų.

Tokių pakeistų liaudies dainų buvo daugybė: melodija ta pati, pradžia tokia pati, o toliau turinys perdarytas – didžiausia komunistinė propaganda kaip rankovė būdavo išverčiama į kitą pusę. Taip pat – skaičiuotės. Mes, vaikai, tos pašaipos ir užslėptos minties nesuprasdavome, tačiau suaugusieji puikiai ją suvokė ir tokių tekstų mus specialiai primokydavo.

- Aplink – sovietizacija, tačiau kaimo tradicijos sunkiau pasiduoda pokyčiams. Kokios jų tuo metu dar gyvavo?

- Dar 7-ojo dešimtmečio gale, išvažiuodama į Vilnių studijuoti, seneliams ir tėvukui bučiuodavau rankas. Tik tėvukas tą paprotį nutraukė, sakydamas, kad sarmata, vis tiek jau niekas taip nedaro. Žinoma, tuo metu ir į visus vyresnius artimuosius kreipdavomės „jūs“. Taip pat man atmintin įsirėžė tai, kas dabar būtų visai neįprasta: niekas kaime durų nerakindavo. Tai rodo, kokie buvo žmonių santykiai ir pasitikėjimas.

Šventės anuomet turėjo visai kitokią dvasią. Lig šiol niekaip nepriprantu ir, matyt, taip ir neįprasiu prie šiuolaikinių Kalėdų. Mano vaikystės laikais Kūčios, Kalėdos ateidavo tada, kai jos ateidavo, – būtent tomis dienomis, ir ne anksčiau. Tada atnešdavo į namus eglutę, virdavome valgį, tvarkydavomės. Žaisliukų nebuvo, bet jei gaudavome saldainį su blizgančiu popierėliu, tai juo eglutę ir papuošdavome. Kalėdos buvo didelė, ypatinga šventė, kaip ir Velykos.

Be to, tais laikais mūsų krašte niekas nešvęsdavo gimtadienių, būdavo tik vardadieniai. Bet iki pat Nepriklausomybės atkūrimo beveik visa Dzūkija atkakliai laikėsi priesako: „Šventes švęsk“. Jei bažnytinė šventė išpuldavo šiokią dieną, joks dzūkas darban kolchoze ar miške neidavo.

- Jus glumina, kad vertybės keičiasi?

- Ne tiek glumina, kiek stebina: tarsi ir pamokyti žmonės negeba gaudytis vertybėse, praranda nuovoką, kalbos jausmą. Kuo daugiau būtų galima paaiškinti, kodėl lietuvės moterys savo noru, dar tebegyvendamos Lietuvoje, jau yra emigravusios iš savo kultūros, griauna mūsų kalbos vardyną, pasirinkdamos niekinamą prasmę turinčias pavadinimus vietoje pavardžių? Panieka savo kilmei, tėvo ir vyro giminėms – tai jau vidinės nedarnos ir irimo požymiai.

- Matyt, ir liaudies dainų kultūra nyksta?

- Dingo daug tradicijų, tarp jų – vestuvių papročiai, tačiau ne tik Dzūkijoje – ir visoje Lietuvoje. Gaila, kad sunyko „mojavos“ paprotys. Nežinau, kaip kitur, bet bent pas mus prie kryžių gegužinės giesmės jau nebegiedamos.

Dzūkijos didžiausias paveldas – rugiapjūtės, taip pat kalendorinės dainos. Tačiau kai nebelieka tų darbų, tai dingsta ir per juos dainuotos dainos, papročiai, o kartu su jais – ir pagarba žmogui, žemei, duonai.

Laikai, darbai, gyvenimo būdas keičiasi, tai ir tautos kultūra, jei ji gyva, turi atspindėti savąjį laiką, nepamiršdama to, ką paveldėjo iš protėvių ir pasirūpinti perduoti visą tą turtą tiems, kurie bus po mūsų.

- Gal šiandien Lietuvos, mažos šalies, gyventojų skirstymas pagal regionus, kilmę jau netenka reikšmės ir yra pernelyg pritemptas, kai padėtis keičiasi, o prieš tai savo leteną dar sovietai buvo uždėję?

- Lietuva nėra maža šalis. Lietuva yra didelė didelių žmonių šalis. Labai svarbu, kokioje aplinkoje augi. Apstu pavyzdžių augusių, tarsi, čia, bet ne Lietuvoje. Jei pats mažas, tai ir tavo tėvynė – nykštukų namelis.

Aš, mano tėvukai esame iš Kapčiamiesčio apylinkių, o mūsų apskritis – Seinų. Nors dabar nuo Lietuvos valstybės tą kraštą skiria siena, bet ten gyvenantys lietuviai yra tikri lietuviai, todėl lietuviakalbės LRT laidų vedėjos klausimas, kuo jie labiau jaučiasi – ar lietuviais, ar lenkais, jiems, jų tėvams ir protėviams yra žiaurus įžeidimas, kuris ne lietuviais augusiems, ko gero, visai nesuprantamas.

- O kaip suprantate posakį, esą mes visi – nuo žagrės?

- Taip, mes visi žemėje tam tikru laikotarpiu „nuo žagrės“ . Nes be žagrės neatsirado ir neišgyveno nė viena tauta ir valstybė. Nebent esi beždžionė, jei dar ne „nuo žagrės“.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Dviguba sėkmė lietuviškame TV seriale: garsi pravardė ir už milijonus parduotas paveikslas (3)

Neseniai duris atvėrusioje sostinės galerijoje GODÒ veikia tapytojo, scenografo, originalių...

70-metį švenčiantis Vladas Bagdonas: esu priklausomas nuo moterų ir juodojo šokolado (11)

„Po penkiasdešimties savo gimtadienių nesureikšminu”, - sako aktorius, Nacionalinės kultūros...

Kinijoje pristatyta daug metų gaminta milžiniška medinė skulptūra (1)

Kinijoje pristatyta milžiniška medinė skulptūra – 6 m ilgio, 4,3 m aukščio ir 1,5 m storio....

74 muziejai kartą per mėnesį atveria lankytojams duris nemokamai (6)

Kultūros ministerijai (KM) pavaldūs 74 nacionaliniai bei respublikiniai muziejai nuo sausio...

Patarimai, kaip turiningai paminėti Laisvės gynėjų dieną (5)

Šį savaitgalį jau 28-ąjį kartą bus minimos skaudžių sausio įvykių metinės ir Laisvės...

Top naujienos

Kas plauna smegenis Lietuvai: apklausos rodo, už ką verta padėkoti Putinui ir kur prašovė Kremlius (92)

Lietuviai, kam jums ta kariuomenė? Nereikia jums ES ir NATO – vien išlaidos, nelaimės, pamintos...

Pasikeitus mokesčiams, keičiasi ir pensija: dirbantys savarankiškai turėtų pasiskaičiuoti (3)

2019 metais įsigalioję mokestiniai ir pensijų kaupimo pakeitimai palietė visus dirbančiuosius,...

Nesėkmingą greičio ruožą įveikęs Vanagas: valandos per dvi dienas neatsiloši (12)

Benediktui Vanagui ir Sebastianui Rozwadowskiui, „ General Financing team Pitlane “ ekipažas,...

Istorinis balsavimas: „Brexit“ susitarimas atmestas, balsuos dėl nepasitikėjimo May atnaujinta 21.45 (663)

Antradienio vakarą, 19 valandą vietos (21 val. Lietuvos) laiku, po ilgų derybų ir premjerės...

Aštunta diena Dakare sėkminga ne visiems lietuviams – dėl geriausio rezultato laukia kova papildyta 02.54 val. (323)

Aštuntoji Dakaro ralio diena buvo permaininga kaip niekada. Organizatoriai žadėjo nelengvą dieną,...

Gintarė Karaliūnaitė pirmą kartą prabilo apie santykius su Rolandu Janavičiumi: tai buvo pirma ir vienintelė abipusė meilė (6)

Dažnai sakoma, kad itin populiariems pramogų pasaulio atstovams, retai sekasi asmeniniame gyvenime....

Sabonis buvo netoli dvigubo dublio, „Pacers“ sutraiškė Finikso klubo gynybą

Įspūdingą pergalę NBA pirmenybėse iškovojo Indianos „Pacers“ (29-14) ekipa. Nate‘o...

Vilnietė patikrino, ką galima rasti Lenkijos išparduotuvių miestelyje: užėjus į pirmą parduotuvę mane ištiko euforija (175)

Iš Italijos slidinėjimo kurorto į Lietuvą garmėjusi Agnė negalėjo praleisti progos aplankyti...

Perėjusi pragarą „Tesla“ atsigauna: 7 diagramos rodo Muską vėl stojantis ant kojų (1)

Prieš metus „ Tesla Inc.“ vargiai parduodavo keletą šimtų „Model 3“ sedanų per savaitę...

Orai: laukia nauja atodrėkio banga (4)

Trečiadienį dieną malonesniais, ramesniais su pragiedruliais orais mėgausis Vidurio ir Rytų...