Dokumentiniai filmai šiam režisieriui – būdas kalbėti apie pasaulio žaizdas, priemonė, skatinanti žmones veikti kenčiančių žmonių labui. Viena tokių žaizdų – Meksikoje esantis miestas Chuaresas, esantis vos keli šimtai metrų nuo Jungtinių Amerikos valstijų (JAV) sienos, ir nuo pasienyje įkurto miesto El Paso.
Tie keli šimtai metrų skiria svajonių šalimi vadinamą JAV nuo pavojingiausiu pasaulyje miestu tituluojamo Chuareso, kuriame be priežasties žudomos moterys, o didelė gyventojų dalis yra neatskiriamai susisiejusi su kvaišalų verslu ir narkotikų prekeiviais. „Chuaresas per amžių amžius buvo kraštas, kuriame klestėjo smurtas ir žudynės: neatmenamais laikais tose vietovėse gyveno žiauriųjų indėnų apačių gentys. Vėliau šį kraštą pamėgo plėšikai, o smurto ir žmogžudysčių mastai išaugo, kai jame ėmė klestėti narkotikų verslas“, - pasakojo režisierius.
Filme pasakojamos moterų istorijos
„Septyniolikmetė Brenda Berenice Castillo Garcia buvo atleista iš darbo, kai paaiškėjo, jog mergina laukiasi. Ji keliavo į miesto centrą ieškoti darbo, ir nuo tada jos artimieji jos nebematė.” Tai – tik viena istorijų, kurios pasakojamos dokumentinio filmo „Blood rising“ titruose. Filmas pristatytas Airijoje, jo premjera vyko ir kino centre „Skalvija“.
„Blood rising“ – dokumentinis filmas, kuriame pateikiamos dalies dingusių ir vėliau nužudytų moterų istorijos, kurias pasakoja jų artimieji: didelė dalis moterų ar merginų dingusios be žinios, o vėliau atrastos nužudytos – jų kūnai arba rūbai pasakoja apie jų mirties aplinkybes...
Didelė dalis nužudytųjų savo artimiesiems paliko ir savo vaikus: viena mama pasakojo, kad nors ir stengiasi pasirūpinti savo dukros vaikais, nepajėgs to padaryti taip, kaip jos dukra norėjo. Ji tvirtino esanti per sena sunkiai dirbti, tad negalės vaikų išleisti į mokslus.
Daugelis šių be priežasties žuvusių moterų artimųjų nesupranta, kodėl jų šeimas aplankė toks likimas: „Tai – visiškai žiaurus ir beprasmis smurtas prieš moteris, negalinčias apsiginti. Jos tampa išnaudojamomis ir kankinamomis įkaitėmis, kurios galiausiai nužudomos. Bandėme aiškintis, kokios yra tokio vyrų elgesio priežastys, tačiau nieko kito, išskyrus narkotikų verslą, mačo tipo vyriškumą, statuso žmogui nesuvokiamais būdais demonstravimą, neradome“, - sakė M. Mc Loughlin.
Pavojus mieste kyla ne tik jaunoms moterims bei merginoms, bet ir jų artimiesiems: M. Mc Loughlin pasakojo, jog viena savo dukros ieškojusi mama, šiuo metu gyvena pasislėpusi už miesto: „Absurdiška, kad savo artimojo ieškojęs, o vėliau stengęsis išsiaiškinti jo mirties aplinkybes žmogus pats sulaukia grasinimų. O tada, stengdamasis išsaugoti savo gyvybę, palieką miestą ir gyvena pasislėpęs“, - pasakojo režisierius.
Tokios istorijos yra Chuareso – miesto kuriame gyvena apie 1.3 mln. žmonių – kasdienybė. Jame klesti narkotikų verslas, vyksta prekeivių kovos: per paskutinius penkerius metus mieste buvo nužudyta apie 50 tūkst. žmonių.
Kita pusė – žūsta ir patys
Kodėl žmonės imasi tokio darbo? Režisierius stengiasi atsakyti ir į šį klausimą. Kol kas jis gali pasakyti tik tiek, kad „narkotikų prekeiviai keliauja į skurdžiausias šalies vietas, pasiūlo kelis šimtus dolerių už žmogžudystę ir dažniausiai išgirsta teigiamą atsakymą – atsiranda su sąlygomis sutinkančių vyrų.“ Žmogžudystės, M. McLoughlin aiškina, yra būdas užsidirbti pinigų skurstančiajam.
Ilgainiui vyrai, priversti laikytis narkotikų, alkoholio dietos, pradeda daryti seksualinius nusikaltimus. Negana to, iškankintas moteris parduoda turtingesniems vyrams, kurie jomis naudojasi savaitėmis, mėnesiais. Galiausiai tenka atsikratyti kūnais.
„Chuaresas – vieta, kur vyrauja absurdiškas misoginistinis požiūris – niekaip nepateisinamas ir nesuprantamas. Esu daug keliavęs po pasaulį, tačiau dar nemačiau nė vienos šalies, nė vieno krašto, kur su moterimis būtų elgiamasi taip žiauriai ir grubiai“, - pasakojo režisierius.
Siekdamas suprasti smurto priežastis, režisierius ėmėsi naujo projekto. Jis gavo leidimą dirbti kalėjime ir su kolega menininku Brian Maguire organizuoja kūrybines dirbtuves nuteistiesiems. Jų metu režisierius tikisi pamokyti nuteistuosius meno raiškos bei išgirsti jų asmenines istorijas.
Režisierius su kolegomis jau surengė vienas kūrybines dirbtuves, susipažino su nuteistaisiais. Tiesa, jos nepraėjo taip sklandžiai, kaip tikėtasi. „Visi nuteistieji dirbo gana nuoširdžiai, buvo susidomėję veikla kaip vaikai. Tačiau darbinė atmosfera subjuro į patalpą užėjus prašalaičiui –grupuotės lyderiui. Jis buvo apsvaigęs, piktas, norėjo konflikto.“ Nors provokuoti bandė kaip mokėjo, jam nepasisekė: kūrybinė komanda neparodė nepasitikėjimo savimi, nepasakė aštresnio žodžio. Nieko nepešęs, jis turėjo palikti patalpas.
„Išties buvome patarti nekišti galvos liūtui į nasrus. Jei jau pačiame miestelyje negalime niekuo pasitikėti, tai ką kalbėti apie kalėjimą, kur klesti korupcija ir gaujos. Vietiniai žmonės mus perspėjo, kad nors būsime saugomi, tikimybė būti pagrobtiems didelė“, - sakė M. Mc Loughlin, tačiau noras „suprasti, pažinti, parodyti“ dokumentikos kūrėjui atrodo svarbesnis.
Kūrybinė grupė pavojaus neišvengė
Filmuodama nužudytųjų artimuosius, kūrybinė grupė dažnai keisdavo automobilius. Taip darė stengdamasi sumėtyti pėdas ir likti nepažinta mieste, antraip ne tik filmuojamiems žmonėms, bet ir jiems patiems grėstų pavojus. Tiesa, buvo keletas atvejų, kai režisierius ir dailininkas Brian Maguire, dalyvavęs filmo kūrimo procese, vos išnešė sveiką kailį.
„Keliavome filmuoti už miesto gyvenančios moters, taigi turėjome pravažiuoti keliu, specialiai nutiestu vienam korumpuotam pareigūnui. Vietiniai mus buvo prigąsdinę, kad ten vykti nevalia, tačiau mes turėjome filmuoti, nebuvo kur trauktis. Jau važiuojame tuo keliu ir matome, kad esame sekami automobilio. Nepaisydami didelio pavojaus, mes dar buvome nusprendę pristabdyti ir nufilmuoti didelį stendą-plakatą, kuriame pavaizduotas miesto įkūrėjas Benito Chuaresas“, - pasakojo M. Mc Loughlin.
Režisieriui išsitraukus kamerą, iš priartėjusio automobilio išlindo keletas nuo galvos iki kojų apsiginklavusių vyrų ir pradėjo grasinti, tačiau režisieriaus kompanionas jau spaudė greičio pedalą taip stipriai kaip įmanoma. Tik geresnis, šiek tiek naujesnis ir galingesnis automobilis leido jiems išsigelbėti: jie važiavo per greitai, kad būtų galima pataikyti šaudant.
Kiekvienas filmavimo grupės judesys buvo gerai apskaičiuotas: gyvendami viešbutyje jie turėjo susiplanavę tris išėjimo iš pastato kelius, jei tik kiltų pavojus, o automobilius keisdavo kas dvi arba trys dienos, keliones mieste planuodavo skirtingais maršrutais.
„Nors Chuaresas yra miestas pasienyje, jame nėra tautų įvairovės, taigi vizualiai mes skyrėmės nuo vietinių gyventojų. Tai buvo viena priežasčių, kodėl mums buvo pavojinga pasirodyti mieste, susitikinėti su vietiniais žmonėmis, savo pašnekovais. Niekas negalėjo mūsų pamatyti drauge“, - pasakojo režisierius.
Filmas pristatytas, galime laukti parodos
VU KF Marc Mc Loughlin skaitė paskaitą apie savo darbą, apie principus, kuriais remdamasis jis kuria. Režisierius akcentavo, jog žurnalistai, dokumentinio kino kūrėjai turėtų daugiau dėmesio atkreipti į temas, susijusias su žmogaus teisių pažeidimas: tik kritinė masė apie tai sužinojusių žmonių gali lemti pokyčius.
Remdamasis savo patirtimi, jis tvirtino, kad svarbus ne tik pats žurnalisto ar dokumentikos kūrėjo darbas, jo kokybė, patrauklumas, bet ir jo pristatymas. „Dėmesį reikia atkreipti ne tik į auditorijos dydį, bet ir į pristatymo aplinkybes“, - tikino M. Mc Loughlin ir pasakojo, jog po vieno filmo pristatymo Airijos televizijoje, šalyje įsikūrusi Meksikos ambasada susilaukė daugiau nei 1 tūkst. nepasitenkinimo skambučių iš gyventojų, išreiškusių paramą Chuarese gyvenančioms moterims, nužudytųjų artimiesiems, prašiusių imtis veiksmų ir kovoti už moterų teises.
Filmo režisierius rengia ne tik filmo pristatymus, bet ir organizuoja parodas: filmo kūrimo metu, stengiantis sukurti atvirus ir nuoširdžius santykius su nužudytųjų artimaisiais, dailininkas B. Maguire piešė nužudytųjų portretus pagal nuotraukas. Jie buvo dovanojami artimiesiems, o padidintos versijos keliauja po pasaulį kaip paroda. Kūrėjas užsiminė, kad šią parodą jis norėtų pristatyti ir Lietuvoje.
