„Šimtmečio arbatvakario“ idėjos autorė ir režisierė - Eglė Tulevičiūtė. Arbatvakaryje veikia: E. Tulevičiūtė, Janina Matekonytė, Saulius Sipaitis, Vytautas Taukinaitis.
Arbatvakariai - kunigo Juozapo Ambraziejaus iniciatyva XX a. pradžioje Vilniuje organizuoti slapti lietuvių sambūriai. Pirmas toks vakaras 1900 m. įvyko Alfredo Romerio namuose Bokšto gatvėje. Jo metu nutautėjusioje sostinėje buvo paraginta organizuoti lietuvių kalbos kursus.
Antrajame lietuvių vakare, kuris 1901 m. surengtas grafų Korvin-Milevskių namuose Trakų gatvėje, nutarta atkovoti lietuvių pamaldoms Šv. Mikalojaus bažnyčią. Šio reikalo energingai ėmėsi Petras Vileišis, kol seniausia Vilniaus bažnyčia galiausiai buvo grąžinta. Tuo metu Antano ir Emilijos Vileišių namuose Jurgio (dabar Gedimino) prospekte 25 imta rengti lietuviškus spektaklius-arbatvakarius, vadintus šeimyniniais pasisėdėjimais, dėl kurių vėliau ne kartą jų organizatoriams teko aiškintis policijoje.
Trečiasis arbatvakaris buvo suorganizuotas jau atgavus spaudą, oficialiai, Vilniaus valdžiai leidus, netgi su viešai išklijuotais skelbimais. Jis įvyko 1904 metų rudenį Povilo Matulaičio iniciatyva išnuomotoje salėje dideliame name už Aušros Vartų. Arbatvakariai priminė susirinkimus be protokolų, bet su išvada: „Ką darysim?“. Arbatvakarių dalyviai buvo inteligentai ir darbininkai, lietuviai ir nelietuviai, mokantys ir nemokantys lietuviškai. Po tų vakarų atsirado nemažai jaunimo iš sulenkėjusių lietuvių šeimų, norinčių išmokti lietuviškai.
Rūmų, kuriuose rengiamas „Šimtmečio arbatvakaris“, šeimininko P. Vileišio veikla Vilnių XX a. pradžioje buvo pavertusi, pasak Juozo Tumo-Vaižganto, „lietuvių Atėnais“, tautinio atgimimo centru. Vilniuje P. Vileišis įsikūrė 1898 m., atsivežęs didelį kapitalą, įgytą pelningai verčiantis geležinkelių ir tiltų inžinieriaus profesija. Siekdamas sukurti materialinę bazę lietuvybei Vilniuje atgaivinti ir ugdyti, jis čia įkūrė geležies dirbinių gamyklą, modernią spaustuvę, lietuvių knygyną.
Gavęs caro valdžios leidimą, 1904 m. pradėjo leisti „Vilniaus žinias“ - pirmąjį lietuvišką dienraštį, kuris iš karto tapo tautinės veiklos židiniu. Apie „Vilniaus žinias“ susitelkė visa tuometė Vilniaus lietuvių šviesuomenė - Jonas Jablonskis, Povilas Višinskis, Antanas Smetona, Jonas Basanavičius, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Marija Šlapelienė, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, daugelis kitų. Šiuose rūmuose buvo aptarta Didžiojo Vilniaus Seimo programa, čia buvo surengta pirmoji lietuvių dailės paroda, čia G. Landsbergis-Žemkalnis, „Vilniaus žinių“ administratorius, išmokėjo pirmuosius honorarus lietuvių rašytojams Žemaitei, Lazdynų Pelėdai, Šatrijos Raganai, Jonui Biliūnui.
