- Rimvydai, kada pradėjote piešti?
- Pradėjau piešti kai man buvo apie penkiolika metų. Aišku, ir anksčiau paišiau, kaip ir visi vaikai paišė, bet negalėjau pasigirti, kad buvau labai talentingas ar kad tai man buvo labai įdomu. Vėliau, kai buvau vidurinėje, vienas mano draugas užsinorėjo eiti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą - ir aš, palaikydamas jam kompaniją, nuėjau. Jis po poros metų metė, o aš ir pasilikau.
- Kada supratote, kad dailė bus ne tik Jūsų hobis, bet ir pagrindinis užsiėmimas?
- Panašiu metu ir supratau – vidurinėje, paskutinėse klasėse, kai nusprendžiau stoti į tuometinį Vilniaus Dailės institutą. Tėvai dar atkalbinėjo, norėjo, kad rinkčiausi dizainą, o aš kažkodėl užsimaniau stoti į grafiką.
- Kodėl būtent į ją?
- Man atrodo, todėl, kad viskas buvo juodai balta. Man visada labai patiko piešti su granitiniu pieštuku. Iš tiesų kol atvažiavau čia, dažniausiai ir geriausiai paišiau su grafikos priemonėmis. Čia atvažiavus pirmąsias iliustracijas taip pat dariau juodai baltas, tušu. Tada ir spauda buvo juodai balta, bent jau laikraščiai. Tik vėliau, pradėjus leisti spalvotus, man reikėjo adaptuotis ir pradėjau eksperimentuoti su spalva.
- Kokią savo ateities viziją turėjote studijuodamas tuometiniame Vilniaus Dailės institute?
- Dabar nepamenu, tada turbūt turėjau kažkokias vizijas, tačiau jos visada keičiasi. Tu gali turėti viziją kokiems penkeriems metams į priekį, o kas bus po penkerių metų - aš net neplanuoju, nes keičiasi situacijos. Sako, visos žmogaus ląstelės, berods, kas septyneri metai pasikeičia. Taigi, planuoju maždaug penkeriems metams į priekį – ir tada turbūt buvau kažką susiplanavęs, bet tuomet buvo ir visai kita situacija, sovietinė Lietuva... Tikrai nemanau, kad planavau atsirasti Niujorke.
- Kuo užsiėmėte iki atvykimo į JAV?
- Rengdavau grafikos parodas, bet jos dažniausiai būdavo ne Lietuvoje. Su Gorbačiovu ir „perestroika“ atsirado Vakarų susidomėjimas sovietiniu, tuo pačiu ir Lietuvos, menu. Į Lietuvą atvažiuodavo daug kuratorių, kurie rengdavo parodas užsienyje. Ekonomiškai tai labai apsimokėdavo, nes jei parduodavai darbą, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Švedijoje, gaudavai tos šalies valiutos ir Lietuvoje galėjai tikrai gerai gyventi.
- Kas visgi paskatino jus išvažiuoti, jei gerai sekėsi ir Lietuvoje?
- Kai po Nepriklausomybės atkūrimo atsidarė sienos ir buvo galima pradėti keliauti, man atrodo, visi Lietuvoj turėjo tokią fantaziją, kad kai Lietuva taps nepriklausoma, mes po kokių dvejų metų pasidarysime kaip kokia Danija – laisva, pliuralistinė demokratija. O vėliau pamatai, kad tas vystimasis, progresas vyksta labai lėtai. Aišku, jis vyksta, bet, mano supratimu, nepakankamai greitai. Kai išvykau, man buvo 28-eri. Supratau, kad jei dar čia pasėdėsiu, pradėsiu senti, o man norėjosi naujos patirties, pagyventi šalyse, kuriose svajojau pagyventi, įmesti save į visiškai kitokią realybę.
- Ir iškart išvykote į JAV?
- Taip, atvykau į Bostoną, apsistojau pas gimines. Kai pirmąkart į Niujorką atvažiavau kaip turistas, man jis ir patiko, ir buvo labai baugus. Tais laikais iš tiesų čia buvo daug prostitučių, valkatų, visur šiukšlės, gatvėje pardavinėjamas heroinas, grafitais išpaišytos požeminės perėjos, absoliutus chaosas. Žmonės gatvėje ant iešmo kiaules kepdavo... Bostonas buvo mažesnis ir labiau civilizuotas. Todėl iš pradžių maniau, kad pasiliksiu Bostone – ir ramesnis, ir Niujorkas šalia. Vėliau taip išėjo, kad, atvykus žmonai į JAV, persikraustėme į Niujorką.
Dabar vis bandau pataisyti, kad gyvenu ne Amerikoje, o Niujorke. Jis man patinka tuo, kad čia gali jausti viso pasaulio pulsą. Jei pakalbintumėme aplink esančius žmones, jie visi būtų iš kažkur atvykę. Tikrų amerikiečių čia yra ne daugiau nei trečdalis. Tai įdomu, nes bendraudamas su įvairiais žmonėmis matai įvairias perspektyvas, matymo kampus. Europos didmiesčiai irgi kosmopolitiški, bet Paryžius visada liks prancūzų sostinė, Londonas - anglų, sakyčiau, tik su kosmopolitiniu kvapu. O čia, kadangi visi yra iš kažkur emigravę, ir tolerancija imigracijai yra žymiai didesnė nei yra Europoje.
Tiesą sakant, nežinau, ar galėčiau gyventi Amerikoje. Ta šalis man tokia pati tolima kaip kokia Kinija. Kai keliauju, pavyzdžiui, po kokį Vietnamą, gaunu tokį patį kultūrinį šoką, kokį patiriu nuvažiavus čia į vakarus nuo Hudsono upės.
- Į JAV vykote nusiteikęs ten pasilikti ilgam? Kokius tikslus sau kėlėte?
- Jei nebūtų pavykę prasimušti profesinėje srityje, būčiau, aišku, grįžęs, bet vėlgi – sukyla ambicijos, tada ir kapstaisi iš visų jėgų ir bandai kažką įrodyti. Jei man čia reikėtų mūryti sienas, aš to nedaryčiau, nematau prasmės, bet dabar galiu dirbti kūrybinį darbą.
- Tačiau iki to reikėjo pakovoti?
- Aišku, ir buvo labai sunku. Dabar jau pasimiršta tie dalykai, bet kai prisimeni – pagalvoju, koks beprotis buvau! Galėjau sau puikiausiai gyventi su žmona Lietuvoje, rengti parodas...
- Tai kas visgi kirbėjo viduje, kad išvažiavote, jei ir Lietuvoje viskas buvo gerai?
- Taip, viskas gerai, bet visų pirma kaip profesionalas tampi geresniu, nes čia yra žymiai didesnė konkurencija. Jei čia įrodai savo profesionalumą, išsikovoji vietą po saule, vadinasi, tu tikrai geras. Lietuva yra kaip šiltnamis – yra organizacijos, Lietuvos dailininkų sąjunga, galų gale pažįstami, kurie padėtų surengti parodas ar panašiai. O čia tu neturi nieko, turi įrodyti, kas tu toks. Man patiko ta idėja – arba aš išplauksiu, arba nugrimsiu. Bet galvoju – jei išplauksiu, būsiu geresnis, nei būsiu Lietuvoje.
Lietuvoje gal man per lengvai viskas ėjosi? O čia kiekvienas laiptelis buvo labai jaučiamas, galėjai didžiuotis, kad tu tą padarei.
- Viename savo interviu minėjote, kad niekada nepritrūkstate idėjų. Iš kur jų semiatės?
- Visų pirma Niujorke labai gili intelektualinė terpė – čia gali vos išėjus į miestą prisisemti idėjų, iš įvairių tautų, kultūrinių renginių, be to, kai tenka iliustruoti įdomią medžiagą, visada įdomu ta tema pasiskaityti, visada gauni peno savo idėjoms.
- Kaip vertinate savo sukurtą penkiasdešimties litų banknotą - jis svarbus Jūsų karjeroje, ar yra tik vienas iš daugelio kūrinių?
- Prisipažinsiu - tada, kai jį dariau, man visai nebuvo svarbu. Man tiesiog paskambino ir paprašė padaryti litus. Įdomesnis turbūt buvo pats faktas, kad sovietų tankai važinėjo po Lietuvą, o tu čia kažkokius pinigėlius paišai, dėl kurių galbūt teks sėsti į kalėjimą, jei nepriklausomybės judėjimas nepavyks. Tai buvo kaip iš fantastikos srities. Tais laikais aš to tikrai nesureikšminau, ir dabar man atrodo, kad šitas faktas labai sureikšminamas, visi manęs klausinėja apie tą penkiasdešimt litų, o aš pamiršęs, kad jį dariau.
- Kiek darbo laiko skiriate iliustravimui ir kiek – savo projektams?
- Jau kurį laiką stengiuosi neprisiimti daug užsakymų laikraščiams ir žurnalams, daugiau laiko skirti savo projektams. Iliustracijas aš irgi laikau kūryba, žinoma, bet šiuo metu kokius 75 procentus skiriu savo darbams.
- Minėjote, jog neplanuojate daugiau nei penkerių metų į priekį. Tai koks gi jūsų šiuo metu penkerių metų planas?
- Parduoti butą ir nusipirkti namą, pavyzdžiui, Brukline, jį suremontuoti ir išnuomoti, o tada keleriems metams išvažiuoti kur nors pagyventi. Gal į Meksiką, gal į Tailandą ar Pietų Prancūziją... Kad galėtume abu su žmona dirbti, aš - prie savo projektų, ji – rašyti.
- Nesinori nusėsti vienoje vietoje, nesinori pastovumo?
- Ne.
- Ir niekada jo nesinorėjo?
- Ne. Iš dalies problema yra ta, kad Niujorkas – labai patogus gyventi ir man bus gan sunku, bet bandysiu save prisiversti. Nes jau žinau, kaip Niujorke viskas vyksta, kaip ir prieš atvažiuojant čia žinojau, kaip viskas vyksta Lietuvoje. Noriu pažiūrėti, kaip kitoje vietoje aš galėčiau gyventi. Gyvenimas juk tik vienas, norisi viską pabandyti. Gal grįšiu atgal į Niujorką, o gal užsinorėsiu į Lietuvą. Bet Lietuvoj labai blogas oras, čia tik tris mėnesius per metus įmanoma gyventi, aš pratęs prie šilumos. Niujorke geriausia būtų gyventi rudenį, Lietuvoje - vasarą, na, o kitiems metų laikams dar reikia surasti vietą.
