Šiandien retai apie tai susimąstome, supaprastindami operą iki dainuojančių solistų, tačiau iš tiesų šis žanras, pasak istoriko G. W. Bowersocko, yra vienas iš sudėtingiausių Vakarų kultūros sukurtų produktų.
Opera "Trubadūras"
© D.Matvejevo nuotr.

Opera unikaliai sujungia teatrą, pasakojimą, muziką ir žmogaus balsą ekstravagantiškais ir kartais net paradoksaliausiais būdais. Nors iš pirmo žvilgsnio jos siužetai gali pasirodyti absurdiški, dainuojami tekstai – nesuprantami, o išlaidos spektaklio pastatymui – beprotiškai didelės, atsidavusiems šio žanro mylėtojams visa tai suteikia nepakartojamą estetinę ir emocinę patirtį. Dar svarbiau: muzikinė drama iki šiol yra itin populiarius žanras, kitaip nei kita istorinė muzika, vis dar pritraukiantis mases žiūrovų.

Klasikinė muzika, nors ir dažnai kaltinama snobiškumu, vis dėlto iki pat šiandien skamba aktualiai, ypatingai, jei ją scenoje statyti imasi drąsus ir šiuolaikiški kūrėjai. Vilnius City Opera komanda kartu su meno vadove Dalia Ibelhauptaite jau ne pirmus metus tą įrodo Kongresų rūmų scenoje naujam gyvenimui prikeldami ryškiausias pasaulio operas. Naujausia jų premjera „Trubadūras“ ne tik pristatė lietuvių itin pamėgtą G. Verdi, bet ir atrado naujų formų jo kurtoje istorijoje.

Bet koks sceninis, teatrinis operos atlikimas reikalauja nemažų resursų. Kūrinys, kurį atlieka 60 žmonių orkestras, 50 choro atlikėjų, bent 6 išskirtinių balsų solistai negali apsieiti su mediniais kardais ir iš bet kokių skiaučių siūtomis suknelėmis (na, nebent tai būtų „gili“ koncepcija). Juk ne veltui garsūs kompozitoriai ir libreto autoriai tarp teksto ir muzikos paliko įvairių klaustukų, galimybių interpretacijoms, arba vizualizacijai. Opera, nepamirškime, yra muzikinė drama. Kol jos muzikinė dalis yra visuomet paruošta, draminę tenka kas kartą kurti iš naujo. Ir tai nėra vien tik atlikėjų išdėstymas scenoje. Didinga, visa gaubianti muzika gali nustelbti bet ką, tačiau lygiai taip pat ji gali sužibėti naujomis spalvomis, sukūrus jai tinkamą, ar ją papildančią erdvę.

Ne veltui ilgus metus naujausi technologijos pasiekimai labai greitai atrasdavo savo vietą teatro scenoje, arba iš jos pasiekdavo kasdienę buitį. Prieš žiūrovo akis atsiveriantis ir sukuriamas pasaulis negali nusileisti muzikos skambesiui, dar daugiau: tai, ką mes matome priešais save, dar prieš pasigirstant pirmajam chorui ar arijai, mus turi nukreipti režisieriaus minties linkme. Vaizdo ir muzikos sintezė, nuo pirmųjų spektaklio sekundžių sukuria ryšį, lyg nebylų suokalbį tarp žiūrovo ir kūrėjų: mes sutariame dėl prasidedančio žaidimo taisyklių.

Sintezė – nuo pat kūrybos pradžios buvo, yra ir bus raktinis Dalios Ibelhauptaitės kūrybos žodis. Nesvarbu, ar tai būtų operos pastatymas Kongresų rūmuose, elektroninės operos fantazija „Lietuvos“ kino teatre ar roko eksperimentai Sporto rūmuose. Šalia šios sąvokos galėtume prirašyti ir žodį „tendencija“. Jei vieni gali pasikliauti technologijų inovacijomis, mechanizmais, D. Ibelhauptaitė teatrui nepritaikytas erdves, kartu su geriausiais savo sričių profesionalais, paverčia naujais pasauliais, naudodamasi ryškia vizija, kurią įkvepia būtent tendencijos, ryškios kitose vizualiųjų menų srityse.

Kodėl apie tai kalbėti dabar? Neseniai praūžusioje Knygų mugėje Vilnius City Opera komanda kartu su meno vadove D. Ibelhauptaite visas tris dienas gyvai bendravo su lankytojais iš visos Lietuvos. „Bohemiečiai“ buvo ne tik nustebinti tuo, kiek skirtingų žmonių iš įvairiausių Lietuvos miestų žino ir palaiko jų veiklą, bet ir jų reakcija, pasakojimu apie tai, kokį įspūdį jiems paliko „Trubadūro“ kostiumai. Maža to, bene labiausiai susižavėjimą jais išreiškė jaunoji žiūrovų karta. Kaip pastebėjo ir pati režisierė, jų pačių aprangoje, jos detalėse galėjai pastebėti panašumą su operos kūrėjų pasirinktais įvaizdžiais. Tai, kaip jie iš arti apžiūrinėjo kostiumus ir jais žavėjosi, - atrodė, jog jei tik galėtų – nusipirktų. Jaunimą stebino, kokie šiuolaikiški gali būti operos kostiumai, na, o „bohemiečius“ stebino jų reakcijos!

Laura (21 m.): „Išgirdus pavadinimą „Trubadūras“ aš ne tik girdžiu muziką, bet matau įspūdingą scenografiją, solistus su nerealiais Jono Morrellio kostiumais! Tai – kažkas tokio! Spalvos, medžiagos, aksesuarai, - kiekviena, net menkiausia dalelytė apgalvota ir išdirbta iki galo. Fantastiškas vaizdas!“

Ugnė (20 m.): „Klausantis operoje atliekamų kūrinių karts nuo karto pašiurpdavo oda... Bet didžiausią įspūdį paliko netikėti kostiumai, stebinę savo originalumu ir šiuolaikiškumu. Be to, scenoje netrūko dramatiškumo ir veiksmo, kas tikrai pagyvino visą operą.“

Prieš gerus 15 metų garsus mados dizaineris Alexander Mcqueen ant aukštosios mados podiumų demonstravo rūbus, puoštus kaukolėmis, kryžiais, metalų apkaustais. Šiandien visa tai galime matyti tapus gatvės mada. Tikriausiai todėl jaunimui, diktuojančiam, kas šiandien yra „in“ gatvės stiliuje, buvo netikėta pamatyti kažką panašaus operoje, net ne dramos teatre.

Pradžioje, pasirinkę statyti didingą G. Verdi operą „bohemiečiai“ daugiausiai galvojo apie jų ištikimiausią publiką. Norėjosi jiems padovanoti ilgai lauktus ir subrandintus solistų balsus, vaidmenis bei didžiųjų operos teatrų scenoms nenusileidžiantį vaizdą. Šiandien jau yra akivaizdu, jog siekiant užsibrėžtų tikslų, buvo pasiekta ir dar daugiau. Nesistengiant nei tiksliai atkurti operos laikmečio, nei jo „pritempti“ prie šiandienos, scenoje gimė naujųjų laikų legenda. Šiuolaikinio žmogaus akimis perskaityta klasikinė opera bei jos autorių pasirinktas gūdžių viduramžių laikotarpis. „Bohemiečiai“ į viską pažvelgė lyg į laiko neturintį mitą, kuriame visuomet svarbiausiomis išlieka amžinosios meilės, aistros, kančios, išdavystės ir keršto temos.

Marijaus Jacovskio sukurta scenografija atkartoja atšiaurius kalnus, uolėtus Islandijos krantus. Tai – lyg griūvančio pasaulio sala. Nepajudinama ir neleidžianti ištrūkti joje gyvenantiems. Panašūs buvo ir viduramžiai, uždarę žmones savo namuose, nedidelėse teritorijose.

Atmosfera yra tai, ką dailininkas pasisavino iš operos siužeto laikmečio. Savo ruožtu kostiumų dailininkas Jon Morrell taip pat ieškojo netiesioginių istorinio laikmečio atspindžių, žinodamas, jog Kongresų scenai svarbi kiekviena detalė, - čia žiūrovas atsiduria kaip niekada arti kiekvieno pasirodančio atlikėjo.

Pradėjus kalbėti apie kostiumus, pagrindinė D. Ibelhauptaitės idėja buvo sujungti gotiką, viduramžius su šiandiena, 500 metų senumo laikotarpį interpretuojant visiškai šiuolaikinėmis priemonėmis. Einant įvairiais keliais, su dailininku buvo ieškota ir kultūros, kuri iki šiandien moderniai interpretuotų savo senąją istoriją.

Taip jie susidūrė su Japonija. Šia sala žavisi ryškiausi Vakarų pasaulio mados kūrėjai. Jiems itin imponuoja tuos pačius viduramžius siekianti samurajų ideologija. Būtent ja remiantis ir buvo kuriami „Trubadūro“ kostiumai.

Tiek režisierę, tiek ir J. Morrellį žavi išgrynintas šiuolaikinių Japonijos mados kūrėjų stilius. Jau 40 metų būdami avangardinės mados lyderiais, tokie dizaineriai kaip Rei Kawakubo, Yohji Yamamoto, Issey Miyake niekuomet neišsižada ir išskirtinės savo kultūros įvaizdžių, ženklų. Tai, kas taip pat itin būdinga Japonijos kultūrai plačiąja prasme, yra jos minimalizme slypinti kokybė: preciziškumas, meistrystė, aukščiausios klasės audiniai, medžiagų tekstūra, struktūriškumas ir (kas būdinga ir teatrui) imlumas technologinėms naujovėms. J. Morrellis pridurtų ir tai, jog japoniškoji asimetrija ir dekonstrukcija itin tinkama teatro scenai.

Japonų dizainerių paslaptis buvo ta, jog visų pirma dekonstravo savo istoriją, o jau vėliau tai, kad Vakarams buvo šventa – aukštąją madą, tokiu būdu jie tapo ne institucijomis, o avangardu.

Tiesa, galima nustebti, koks iš tiesų mažas yra mūsų pasaulis. Rei Kawakubo vyras pasirodo esantis lietuvių kilmės žydas Adrian Joffe. Šį ir daugelį kitų faktų atrado D. Ibelhauptaitė ir J. Morrellis, savo namuose peržiūrėję dešimtis knygų, nuotraukų segtuvų, karpinių, filmų... iš kiekvieno pavyzdžio buvo atrinktos įdomiausios detalės, - tiek istorinių, tiek šiuolaikinės mados apdarų. Vėliau kostiumų dailininkas viską sudėjęs interpretavo visiškai savitai.

Viena iš krūvos viršuje gulėjusių knygų, buvo Yohji Yamamoto. „Yamamoto & Yohji“, joje kūrėjas sako: „Kai kurie mano rūbai atrodo lyg samurajų karžygio ir gotikinio vampyro mišinys.“. Šiai minčiai be abejo pritartų visi, jau spėję išvysti „Trubadūrą“. Čia, visiems atpažįstamą romų įvaizdį keičia kovingi klajokliai iš Tolimųjų Rytų. Ir, nors iš pirmo žvilgsnio, jie visi aptraukti savotiškomis uniformomis, iš tiesų kiekvienas kostiumas turi individualią detalę, siūlę, charakterį, - kiekvienas rūbo kampas kvėpuoja savo gyvenimu.

Y. Yamamoto: „Man patinka, kuomet tarp rūbo ir kūno atsiranda oro. Oras tampa kūną apsaugančiu sluoksniu, lyg burbuline plėve. Tai – kiautas, apsaugantis nuo išorinio pasaulio. Mėgstu palikti tuščios erdvės, - tai drabužiams suteikia Zen jausmo. Neturiu tikslo pagaminti tobulą apdarą. Tikrasis jaudulys greičiau slypi pastangoje už uodegos prigriebti tą slidų gyvį – charakterį...“

Kiekvienas kostiumas yra scenoje gyvenančio personažo kelionės dalis. „Trubadūre“ Leonorą pradžioje išvystame su lengvų, šilko medžiagų pasteline suknele. Šiltą ir lengvabūdišką įvaizdį kiek varžo sidabro spalvos metalinės juostelė, - lyg kareivio šarvų kontūras. Vėliau, šios juostos ima dengti vis daugiau Leonoros kūno, - ji auginasi kiautą, į jį supasi, tačiau ne tam, kad pasislėptų, o tam, kad atėjus laikui, galėtų juo pasinaudoti. Todėl paskutiniame veiksme ją jau matome įrėmintą griežtose korseto ir siauro sijono siluetuose, net jos galva yra dengta blizgiais segtukais, - lyg šalmu. Nors kostiumas ir yra konstruojamas tam, kad dengtų kūną, jo įspūdis ir reikšmė personažo istorijai, jos interpretacijai, atsekamas tik jį vėl dekonstruojant. Tokia yra ir šiuolaikinio dizainerio kūryba: „Būti moderniu reiškia išplėšti sielą iš visko ir ją dekonstruoti.“

Galima dar daug ir ilgai nagrinėti ir kalbėti apie kiekvieną Jon Morrellio „Trubadūrui“ kurtą kostiumą, tačiau kol kas visų pirma yra pasiektas rezultatas, svarbus tiek VCO, tiek kiekvienam žiūrovui. Šios operos kostiumų kūrimo principai ir juos lydėjusios idėjos įgyvendino tai, apie ką dažnai net nesusimąstome: scenoje išvydome apdarus, pritraukiančius ne tik savo grožiu, forma, bet kuriamu charakteriu ir pasakojimu. Flirtuojant tiek su istorija, tiek su šiuolaikine mada, pavyko nubrėžti paralelę, kurios visuomet siekia ir Y. Yamamoto: „Noriu pasiekti anti-madą per madą. Todėl visuomet einu savo kryptimi, paralelėje su mada...“

Daugiau naujienų – „Facebooke“.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

N. Kazlaus laidoje – čekų kino grandas, „Oskaro“ laureatas Jiřís Menzelis

Šį sekmadienį LRT laidoje „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus ” – pokalbis su...

Paaiškėjo pirmosios M. Drobiazko ir P. Vanago ledo šou žvaigždės

Paskelbtos pirmosios Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago naujausio ledo šou „Roko simfonija ant...

Operai paveikslą sukūręs A. Zakarauskas: negaliu netapyti. Taip aš bendrauju su pasauliu

Naujausia, gruodžio 6-10 d. Vilnius City Operos premjera – C. Saint-Saënso „Samsonas ir...

2017-ųjų Kafkos premiją pelnė Kanados rašytoja M. Atwood

Kanadiečių poetė, kritikė ir romanistė Margaret Atwood antradienį per ceremoniją Prahoje buvo...

Kauno arkikatedroje skambės Kauno choro atliekamas W. A. Mozarto „Requiem“ (1)

Spalio 31 d. 19 val. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje įvyks Kauno...

Top naujienos

Išardoma Ignalinos AE: pamatykite, kaip ji atrodo dabar (95)

2009 metais sustabdžius antrojo bloko eksploataciją, prasidėjo Ignalinos atominės elektrinės...

Žada prestižinę specialybę ir gerai apmokamą darbą, bet apsigauti neverta (35)

Darbo birža , kurios pagrindinė paskirtis – padėti nesėkmės ištiktiems žmonėms vėl...

Liberalai lieka be valstybės pinigų. Klausimas tik – kiek ilgai? (3)

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė...

Įspėja: Rusijos žvilgsnis krypsta į kitą regioną (33)

Rusija ką tik užbaigė karines pratybas „Zapad“ – didžiausią tokio pobūdžio akciją nuo...

Ištisus metus neužsuko čiaupų bute - kiek vandens išbėgo? (16)

Šiaurinėje Vokietijoje esančio Zalcgiterio miestelio gyventojas išgarsėjo metams palikęs...

Atgimęs J. Valančiūnas žavėjo žvėrišku žaidimu, bet pakliuvo ir į Shaqo radarą (8)

„Negalėčiau sakyti, kad esu kitoks Jonas, bet aš esu geresnė Jono versija“, – prieš NBA...

Orai: jau sulauksime žiemiškų užuominų (14)

Margaspalviai lapai nuo medžių sparčiai krinta, o auksinis ruduo jau į pabaigą. Šiomis dienomis...

„Lietuvos automobilis 2017“ – ką pasirinko sporto ir pramogų pasaulio atstovai

Tęsdamas išskirtinį nacionalinį „Lietuvos automobilio 2017“ projektą DELFI pristato sporto...

Kūno plaukai: kokia jų paskirtis ir kodėl jie tokie skirtingi?

Tiesiog neįtikėtina, kokie mes plaukuoti. Žinoma, palyginti, pavyzdžiui, su šimpanzėmis, galime...

51-erių J. Jackson sugrįžo į sceną: pokyčiai gerbėjus paliko be žado (5)

Dainininkė Janet Jackson sugrįžo į sceną! Ketvirtadienį 51 metų popdainininkė atnaujino savo...