aA
Plačiai auditorijai žinomi iš užsukto siužeto mokslinės fantastikos trilerio „Lemtis“ ir fantastinio siaubo filmo „Aušros kariai“ bei iš visai neseniai pristatytos aštuntos kultinės frančizės „Pjūklas“ dalies, broliai Michaelas ir Peteris Spierigai vėl išlieka ištikimi sau ir siaubo žanrui.
Filmo "Vinčesterio košmaras" plakatas

Šįkart kino kūrėjai kviečia į visiškai kitokio stiliaus siaubo kelionę, kurioje jie atskleis tikrais faktais paremtą vieno iš pačių baisiausių kada nors pastatytų namų ir jų pamišusios šeimininkės istoriją.

Apie ką mes čia...

Vinčesterio šeimos turtų paveldėtoja, Sara, gyvena milžiniškame ir lyg labirintas atrodančiame name, kuriame pasak jos vaidenasi. Tokia jos būsena nelabai tenkina kompanijos valdytojus, kurie nusprendžia įsitikinti, ar po vyro mirties jos psichinė būklė yra stabili.

Pas ją yra išsiunčiamas jaunas daktaras Erikas, kuriam yra patikėta itin rimta užduotis – išsiaiškinti kas iš tiesų vyksta Saros galvoje ir ar ji vis dar gali valdyti kompaniją. Tačiau atvykęs į vietą, Erikas susiduria su neregėtomis vizijomis, kurios akimirksniu pakeičia jo pasaulėžiūrą.

Kūrinio turinys

Šiais metas siaubo žanras jau sugebėjo pateikti kelias puikias staigmenas, kurios įstrigo atmintyje ilgam. Žinoma, kalbu apie tokias puikias juostas kaip visiškoje įtampoje laikantį režisieriaus Johno Krasinskio siaubo trilerį „Tylos zona“ ir sadistiškus bruožus turintį pasakojimą „Vaiduoklių žemė“. Tačiau nė vienas iš mano paminėtų filmų savo temomis nebuvo priartintas prie klasikinių siaubo filmų, kurių pagrindinė tema – vaiduokliai ir ramybės anam pasaulyje negalinčios rasti dvasios. Ir šis filmas yra būtent toks.

Brolių Spierigų juosta savo gotikiniu stiliumi primena tokius visiems žinomus filmus kaip 2012 metais pasirodžiusi „Moteris juodais drabužiais“, vieną iš geriausių visų laikų tokio pobūdžio kino juostų „Šmėklos“, kuri dienos šviesą išvydo dar 1963 metais, bei Franciso Fordo Coppolos režisuotą „Drakulą“. Tačiau yra vienas bet. Šis filmas su mano paminėtais kino projektais turi tik vieną vienintelį bendrą bruožą – laikotarpį ir aplinką, kurioje vyksta veiksmas. Visais kitais aspektais „Vinčesterio košmaras“ – tai dar vienas neįdomus pasakojimas apie vaiduoklius.

O neįdomus jis todėl, kad viskas, kas šiame filme yra rodoma, jau ne kartą buvo matyta. Būtent tai ir pakišo koją, nes nustebinti žiūrovus kažkokiu išskirtiniu pasakojimu šio filmo režisieriams tiesiog nebuvo lemta. Ir dėl to išties gaila, nes pats milžiniškas namas, kuriame vyksta visas filmo veiksmas, yra įvardijamas kaip pats baisiausias ir mįslingiausias JAV.

Istorija čia yra labai paprasta – yra senutė, kuri kalbasi su dvasiomis, ir yra narkomanas daktaras, kuris atvažiuoja ją patikrinti, bet galiausiai, nesuvokdamas, ar yra apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, ar išties blaiviomis akimis matantis keistus dalykus, jis patiki ja ir kartu bando išsiaiškinti kas iš tiesų vyksta jos namuose. Štai ir visas filmo pasakojimo modelis. Negana to, pati siužetinė linija yra taip užtęsta, jog bežiūrint šį siaubo žanro projektą man buvo tiesiog nuobodu stebėti visa tai, ką mums pateikė filmo kūrėjai.

Pirmoji filmo pusė dar visai neblogai žiūrisi, nes ten yra šiokia tokia intriga, bet įpusėjus ir išsiaiškinus, kas iš tiesų dedasi Saros namuose, viskas akimirksniu sugriūva ir prasideda eilinis niekam tikęs vaiduoklių medžiojimas.

Blogiausia, jog susiklosčiusios situacijos negelbėja ir „siaubo šuokliai“ (angl. jump scare), kurie dažnai tampa labai svarbiu įrankiu siaubo filmuose norint išgąsdinti kino mylėtojus. Tiesa, kalbant apie tuos šuoklius... Jų čia yra begalė. Tiesiog begalė. Aš net nesupratau, ar filmo režisieriai nelabai yra susipažinę su tokio pobūdžio filmais, ar ką, bet įterpinėti tokius momentus bet kur yra tiesiog kvaila. Kai pamačiau paprastą durų atidarymą dienos metu, kuris buvo pateiktas su gąsdinančiais momentais, nors dar net nėjo jokios kalbos apie vaiduoklius, man pasidarė juokingai graudu. O vėliau, kai tai peraugo į rutiną, net nebuvo baisu, nes jau buvo galima tikėtis kažko panašaus.

Filmo personažai irgi nelabai sužavi. Vienintelė Sara Vinčester iš dalies atrodė įdomiai, nes, kaip žinia, ji iš tiesų gyveno ir turėjo šiokias tokias problemas. Tačiau kiek tiesios apie ją šiame filme yra, nežinia. Nes akivaizdu, kad filmo kūrėjai labiau akcentavosi į vaiduoklius ir visokiausius įspūdžio nepadarančius „siaubo šuoklius“, nei į šio veikėjo portretą.

Apie daktarą Praisą išvis kažkaip nesinori kalbėti. Tai blankus ir neišskirtinis herojus, kurį sugalvojo tam, kad pateisinti siužetinės linijos tyrimą dėl pagrindinės veikėjos psichinės būklės. Tarp jo ir jos ne tik, kad neužsimezgė joks ryšis, bet ir nesijautė visiškai jokia chemija, jog galėtum patikėti, kad šiedu personažai išties tiki tuo, ką daro.

Vienintelis visos šios istorijos pliusas, tai pabaiga. Man ji pasirodė visai nebloga, o ir paskutinės dešimt minučių atrodė geriau nei visas filmas. Bet žinot, laukti pusantros valandos nuobodžiaujant, kol filme įvyksta kažkas tikrai įtraukiančio, yra kankynė. Įsivaizduoju, kaip būtų nuobodu šią juostą žiūrėti namuose per televizorių, kai net kino teatro salėje vos nenusmigau.

Filmą rekomenduoju tik patiems ištikimiausiems siaubo žanro gerbėjams, kurie eina į visus kine rodomus tokio pobūdžio filmus. Atsitiktiniams lankytojams, kurie kartais aplanko šio unikalaus žanro projektus, patarčiau pasitaupyti pinigus ir nueiti į tikrai vertą dėmesio filmą, kaip „Tylos zona“.

Techninė juostos pusė

Užtat techniškai filmas vertas kelių pagyrų. Labai gerai buvo atkurta gotikinė aplinka su visokiausiomis aną laikotarpį, kuriame vyksta pagrindinis filmo veiksmas, simbolizuojančiomis detalėmis. Taip pat buvo akcentuojama ir mada, todėl per personažų prizmę žiūrovams buvo suteikta puiki galimybė pamatyti gana tikrovišką vaizdą, atkeliavusį tiesiai iš XX amžiaus pradžios. Grimas, kuris čia turėjo nemažai įtakos, irgi be priekaištų.

Garso takelis nelabai išskirtinis, palyginus su kitomis panašiomis juostomis, bet jis bent jau neerzino ausų. Toks šiek tiek mistikos ir siaubo elementų turintis bei kartais baugią atmosferą sukuriantis darbas, kurį, beje, parašė vienas iš filmo režisierių – Peteris Spierigas.

Kameros darbas geras. Šičia neturiu prie ko prikibti, nes viskas nufilmuota preciziškai, susikoncentruojant į detalias. Gaila tik, kad pats filmo siužetas yra toks vientisai nuobodus, jog visas operatoriaus Beno Notto profesionalumas buvo akivaizdžiai matomas einant filmui link pabaigos.

Garso montažas kaip ir visuomet tokio pobūdžio filmuose išsiskyrė savo galia net ir ten, kur to nereikėjo, tačiau vaizdo montažas atrodė chaotiškai ir pernelyg vientisai. Kartais filmo scenos buvo nukirptos visiškai netinkamu laiku, kartais jos buvo ištęstos iki negalėjimo. Blogiausia, kad ir intrigos antroje filmo pusėje visiškai neliko.

Aktorių kolektyvinis darbas

„Oskaro“ laureatė Helen Mirren kaip visuomet spindėjo savo elegantiškumu bei profesionalumu. Manau, jog jai visai neblogai pavyko įsikūnyti į Saros Vinčester personažą, kuris ir buvo vienintelis kažkiek dėmesį prie kino ekrano prikaustantis herojus.

Užtat Jasonas Clarke‘as buvo nekoks. Nei jo veikėjas kažkuo išsiskyrė, apart narkotikų vartojimo, nei jis turėjo labai didelės įtakos šiame pasakojime, nei tarp jo ir Helen Mirren jautėsi koks nors ryšys. Beveik kiekvienoje scenoje jis atrodė kaip pasimetusi daržovė. Man šis aktorius labai patinka, bet šiame filme jo talentas nebuvo atitinkamai išnaudotas.

Kiti aktoriai filme irgi atrodė panašiai. Nei jų suvaidinti herojai turėjo didelės reikšmės siužetui, nei darė įtaką pagrindinių herojų veiksmus.

Verdiktas

„Vinčesterio košmaras“ – košmariškai nuobodus, pernelyg daug neatsakingai įterptų siaubo elementų turintis ir visiškai savo siužetiniais vingiais neišsiskiriantis nuo panašaus pobūdžio siaubo filmų kino projektas, kurio vieninteliais pliusais tampa ganėtinai kokybiškai atrodanti techninė pusė bei pagrindinį vaidmenį įkūnijusi nuostabioji Helen Mirren.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Filmo „Parazitas“ recenzija: dar vienas šedevras iš Pietų Korėjos (1)

Padovanojęs mums vieną geriausių 2000-ųjų Pietų Korėjos trilerių „Prisiminimai apie...

Filmo „Džiumandži: kitas lygis“ recenzija: pamatęs juostą supratau, kaip aš klydau (1)

Netikėtai tapęs finansiškai sėkmingu kino hitu, kuriam pavyko visame pasaulyje užsidirbti beveik...

Filmo „Srovių karas“ recenzija: ar išėjus iš kino salės juostą rekomenduočiau draugams? Turbūt, kad ne

Dar 2017 metais turėjęs pasiekti kino ekranus, tačiau dėl didelio skandalo su prodiuseriu Harvey...

Filme „Zombi vaikas“ – tikra istorija apie gyvuosius numirėlius ir vudu magiją

Gyviems numirėliams nuo 1930-ųjų karaliaujant didžiuosiuose ekranuose, prancūzų režisierius...

Įspūdingus vaizdus ir skrydį oro balionu filme „Aeronautai“ papildys netikėti garsai: iššūkis buvo išrasti, kaip „skamba“ oras

Statant filmus jų kūrėjams tenka gausybė iššūkių ir kai kurie jų būna išties neįtikėtini....

Top naujienos

Ant branduolinio karo slenksčio: kodėl 2020-ieji gali tapti lemtingi (291)

Netikėtai kilus didelei tarptautinei krizei kurį laiką trunka apsižodžiavimai, raginimų sėsti...

Savaitės orai: pirmadienį gresia rekordas, vėliau bus blogiau

Pirmadienį Lietuva pateks į galingo ciklono pietvakarinę šiltąją dalį. Dangumi plaukiantys...

Žydų gydytojas parodė dar nepažįstamą Aušvico pusę (104)

„ Aušvicas neturi pasikartoti – šis troškimas, atsiradęs tėvo širdyje, vokiečiams palikus...

Išskirtinį Europoje karaliavusios dinastijos atstovų veido bruožą nulėmė kraujomaiša: išnyko visa giminė (24)

Daugeliui karalių ir karalienių, priklausiusių Austrijos Habsburgų dinastijai, valdžiusiai...

Miestas, kadaise tituluotas prekybos sostine: prasiautęs pirmasis pasaulinis karas paliko tik apokaliptinius vaizdus (11)

Prieš pirmąjį pasaulinį karą Tauragė turėjo beveik trylika tūkstančių gyventojų,...

Derbis, kurio galėjo ir nebūti: LKL lyderių galvose kirba kitokie klausimai (7)

Kalbant juokais, Kauno „Žalgirio“ tritaškių pataikymo procentas nemeluoja. Žvelgiant į jį,...

Hobį darbu pavertęs panevėžietis: veikla prasidėjo todėl, kad valgyti norėjosi (27)

Panevėžio rajone gyvenantis menininkas Erikas Hincas jau trisdešimt metų užsiima keramika ir...

Kaip geriau nepakuoti dovanų, jei nenorite nuvilti (1)

Kuklios dovanos, supakuotos į prašmatnias, daug žadančias pakuotes, sukuria apgaulingų...

Atėjus šeimyniniams džiaugsmams, išėjo vyriški: viskas dėl to prakeikto sekso... (233)

Rašau, nes nebeturiu ko prarasti. Tegu perskaito kas tik nori, tegu tai būna šauksmas į tyrus, bet...