Už juostos pastatymą buvo atsakingi stiprių dramų „Šokoladas“, „Hačiko. Šuns istorija“ ir „Kas graužia Gilbertą Greipą?“ kūrėjas Lasse Hallstromas bei kultinės juostos „Džumandži“ ir fantastinio veiksmo trilerio „Kapitonas Amerika: Pirmasis Keršytojas“ režisierius Joe Johnstonas, kuriems šis filmas tapo vienu didžiausių išbandymų karjeroje.
Apie ką mes čia…
Negalinti susitaikyti su mamos mirtimi, Kalėdų išvakarėse Klara gauna jos mamos paruošta paskutinę dovaną. Atidariusi dėžutę, ji joje aptinka paslaptingą kiaušinį, kuriam reikia rakto ir lapelį su mamos palinkėjimu. Mergina net nenutuokia, jog jos rankose atsiduria vieno ypatingo pasaulio likimas...
Kūrinio turinys
Vienu iš labiausiai kalėdinę dvasią demonstruojančių literatūrinių kūrinių, žinoma, yra 1816 metais pasirodęs „Spragtukas ir pelių karalius“. Pagal šį literatūrinį kūrinį buvo sukurta daug spektaklių, baletas, animaciniai filmukai bei vaidybiniai filmai. Apie pastaruosius šiek tiek ir norėčiau užsiminti šios trumpos apžvalgos pradžioje.
Vienu ryškiausių ir turbūt geriausių šios knygos perteikimu kine yra 1986 metais pasirodžiusi režisieriaus Carrollo Ballardo juosta „Spragtukas“, kuri žavėjo savo paprastumu, bet tuo pačiu sukurdama puikią kalėdinę atmosferą spinduliavo energija, stebino gražiais kostiumais ir nenuvylė aktorių pasirodymais ekrane.
Kitos versijos kaip 1967 metų lenkų filmas, 1993 metais pasirodęs miuziklas bei klaikus 2009 metų rusų bandymas atgaivinti „Spragtuką“ ne tik, kad neprilygo knygai, bet savo kokybe dar ir nusileido mano jau paminėtam projektui. Ir tai tik keli vaidybiniai filmai. Buvo gi ir nemažai animacinių filmukų, kurie premjerų sulaukė tiek kine, tiek ir televizijoje.
Ir nors „Spragtukas ir pelių karalius“ jau ne vieną kartą buvo ekranizuotas kino ir televizijos ekranams, jis visgi nesulaukė tiek daug dėmesio vertų vaidybinių filmų. Matyt todėl sužinojus, kad studija „Disney“ ruošia šios istorijos savo versiją, buvo išties ramu, nes kaip dirbti su pasakomis ši kino gigantė tikrai moka.
Tačiau išleidus pirmąjį juostos „Spragtukas ir keturios karalystės“ anonsą viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pamačius tai teko labai nustebti, nes buvo aišku, jog mūsų lauks visiškai kitokio pobūdžio filmas nei galėjome tikėtis.
Čia studija nustebino dėl itin laisvo požiūrio į knygą, kuri pasirodo tapo tik įkvėpimo šaltiniu šiam filmui. Todėl vietoje tikslios E. T. H. Hoffmano literatūrinio kūrinio ekranizacijos, žiūrovams buvo pristatytas pakankamai keistai atrodantis hibridas, kuris iš pirmo žvilgsnio buvo panašus į 2010 ir 2016 metais pasirodžiusią „Alisą stebuklų šalyje“ ir pirmąją 2007 metais išleistą „Narnijos kronikų“ ekranizaciją.
Lyginti su ankstesnėmis „Spragtuko“ versijomis ir tuo labiau su knyga šio filmo nereikia, nes jame yra tik bendrai paimtas motyvas. Iš pirmo žvilgsnio tai tikrai neblogas žingsnis, nes pati istorija yra originalesnė, bet kita vertus, paimant detales iš jau egzistuojančio kūrinio reikia mokėti deramai jas išnaudoti. O to, deja, nepavyko padaryti.
Trumpai tariant, filmo istorija yra tiesiog klaikiai nelygi. Ir tai nenuostabu, kai prie filmo dirbo du visiškai skirtingo braižo režisieriai. Lasse Halstromas paliko projektą vos tik įpusėjus filmavimams, o į jo vietą atėjęs Joe Johnstonas turėjo ne tik nufilmuoti likusias scenas, bet dar ir padirbėti prie montažo darbų.
Pasakojimas, žinoma, nuo to nukentėjo ir net labai. Pirmoje filmo dalyje viskas vyksta tiesiog nepaaiškinamai greitu tempu, todėl žiūrovams net nėra galimybės normaliai susipažinti su pagrindiniais herojais, kurie lyg ir turėjo mus sujaudinti dėl savo skaudžios netekties. Bet čia dar niekis. Patekus į stebuklingą Keturių karalysčių šalį, viskas buvo dar blogiau. Personažai čia ne tik, kad neatsiskleidė, bet jie dar sugebėjo meistriškai erzinti savo buvimu ekrane. Dialogai apgailėtinai lėkšti. Ypač pagrindinės blogietės frazės privertė jausti ausyse agoniją.
Aptarinėti kiekvieno personažo nenoriu, nes galbūt tai būtų šioks toks „spoileris“, bet nepaminėti juodaodžio Spragtuko negaliu. Aš suprantu, kad „Walt Disney“ bando įlįsti į vieną vietą mažumoms, todėl jų filmai tampa labai politkorektiški šiuo atžvilgiu, tačiau čia jau buvo tiesiog per daug. Lygiai taip pat per daug, kaip ir naujajame „Žmogaus-voro“ filme, kuriame Meri Džein rolė atiteko juodaodei merginai. Ir ne, čia jokie rasistiniai išvedžiojimai, o tiesiog pastaba pačiai studijai, kuri kartais padaro labai neapgalvotus sprendimus, norint kažkam įtikti.
Neišdirbti personažai tai tik viena iš šios juostos bėdų. Kita tampa pati istorija, kuri tiesiog atrodo lyg nulaižyta mano paminėtų filmų „Narnijos kronikos“ bei „Alisa stebuklų šalyje“ bendra versija. Todėl filmas žiūrisi ne tik neįdomiai, nes tai kas vyksta ekrane mes jau kažkada matėme, bet ir pakankamai nuobodžiai dėl ištęsto antroje filmo dalyje veiksmo.
Bėda tampa ir studijai „Disney“ nebūdingas minimalus pompastikos demonstravimas ir, žinoma, neišvaizdi kalėdinė dvasia. Galėčiau teigti, jog su Kalėdomis šis filmas net neturi nieko bendro apart sniego ir dovanų, kurias vaikams paruošė Krikštatėvis. Ir tai net keista sakyti aptariant naują vieno kalėdiškiausių literatūrinių kūrinių „Spragtuką“ versiją.
Filme, tiesa, yra ir netikėtas siužetinis posūkis, kuris turėjo mus apmulkinti, bet kažkodėl viskas čia yra nuspėjamai banalu. Ir čia dar kartą reikia padėkoti filmui „Narnijos kronikos“, kurio vienas siužetinės linijos motyvas ir buvo paskolintas šiam pasakojimui. Bet toks momentas ne tik, kad negelbėja labai blankaus siužeto, bet tik labiau sutirština bendras siužetinės linijos spalvas.
Apibendrinant, nes net nežinau ką dar daugiau čia galima pasakyti, tai labai šabloninė, visiškai neįdomi savo istorija ir tiesiog tuščia pasaka be jokio rimto pamokslo. Tai ir ne kalėdinis filmas, kuris priverstų dar labiau laukti šios nuostabios šventės. Tai tiesiog dar vienas studijos „Walt Disney“ bandymas pasipiniguoti, pristatant išoriškai gražiai atrodantį niekalą.
Techninė juostos pusė
Atmetus neįdomią šio filmo istoriją, „Disney“ kaip ir visuomet paperka techniniais sprendimais. Kas jau kas, bet vizualiai kurti pasakas ši studija tikrai moka. Tiek kostiumai, tiek grimas ir dekoracijos buvo pakankamai malonūs akims. Ypač jeigu kalbame apie Keturių karalysčių pasaulį. Tiesa, specialiųjų efektų filme irgi yra. Kartais jie rėžė akis, nes buvo akivaizdžiai matomas CGI, bet tai tikrai netrikdė. Čia buvo žymiai blogesnių momentų už kompiuterinius efektus.
Kameros darbas neblogas dėl gerai nufilmuotų stambių planų, atskleidžiančių keturių karalysčių grožį. Tiksliau dvejų karalysčių, nes kitos negavo tiek ir daug ekraninio laiko. Muzika patiko. Gaila tik, kad Piotro Čaikovskio sukurto baleto motyvas šioje juostoje skambėjo labai jau trumpai. Užtat blokbasteriams būdingų skambesių čia buvo labai daug. Net ir finalinėse scenose, kurios privertė juoktis iš to „epiškumo“.
Garso montažui neturiu priekaištų, bet užtat klaikus vaizdo montažas buvo vienu iš šio filmo auglių. Čia ir per greitai keitėsi scenos, ir per lėtai buvo vystomi kai kurie epizodai. Bet blogiausia, kad visas veiksmas šiame filme buvo tiesiog nelygus. Šokinėjimai nuo vienos vietos prie kitos neleidžiant įsigilinti į rodomą problemą žiūrint šią juostą vedė iš kantrybės tikrai ne vieną ir ne du kartus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinį vaidmenį filme atliko visiems „Saulėlydžio“ sagos gerbėjams pažįstama Mackenzie Foy, kuriai šiame „Walt Disney“ projekte atiteko Klaros vaidmuo. Vaidino ji tiesiog... Na, nenatūralesnės vaidybos reikia tikrai gerai paieškoti. Kartais atrodė, kad ši jauna aktorė net nežinojo kur randasi, todėl susidarė įspūdis, jog ji vaidina teatro scenoje, bet ne kine.
Klaikią vaidybą demonstravo ir „Oskarui“ nominuota Keira Knightley, kuri pervaidindavo kiekviename žingsnyje. O dar tas jos cypiantis balsas... Net nuėjo šiurpas. Prie šios trijulės su savo neįtikinamu pasirodymu prisijungia ir Spragtuko vaidmenį atlikęs Jaydenas Fowora-Knightas. Bet jam bent jau yra pasiteisinimas – čia pirmasis jo didesnis pasirodymas kine arba kitaip sakant, debiutas. Kodėl? Nes jis šiame filme nusifilmavo anksčiau už epizodinę rolę Steveno Spielbergo hite „Oazė: Žaidimas prasideda“.
Ką šioje juostoje užmiršo „Oskariniai“ Hellen Mirren ir Morganas Freemanas aš nežinau. Šie du aktoriai filme išbuvo tikrai labai trumpai, jų vaidyba buvo nebloga, bet kaip kitaip galėjo būti. Nors jų akyse galima buvo įžvelgti klausima: ką dėl Dievo meilės aš čia dėl veikiu?
Verdiktas
„Spragtukas ir keturios karalystės“ – vienareikšmiškai vienas blogiausių studijos „Walt Disney“ kino projektų per pastarąjį dešimtmetį, kuris bando papirkti vien tik savo techniniais niuansais. Tačiau atmetus juos, juosta tampa dar vienu tuščiu pramoginiu niekalu, kuris nežavi nei savo istorija, nei herojais, ar tuo labiau aktoriais, kurie juos įkūnijo, nei atitinkama kalėdine atmosfera, kuri visuomet buvo būdinga „Spragtukui“.
Filmo anonsas:
