Ir nors ne vienu geru filmu savo karjeroje negalintis pasigirti kino kūrėjas nekelia didelio pasitikėjimo sausio pradžioje išleisdamas savo naują darbą, ši juosta turi vieną kozirį – patraukliai atrodantį siužetą, kuris turėtų pritraukti prie kino ekranų jau išbandžiusius visame pasaulyje populiarius pabėgimo kambarius žmones.
Apie ką mes čia…
Atsidūrus paslaptingame pabėgimo kambaryje, šeši neturintys su savimi nieko bendro jaunuoliai net nenutuokia, jog ši nekaltai atrodanti pramoga visai netrukus kiekvienam iš jų pavirs į tikrą pragarą. Norėdami rasti išėjimą, nepažįstamieji privalo išspręsti kelias sunkias užduotis, kurios gali jiems kainuoti gyvybę.
Kūrinio turinys
Aišku, jiems matyt nedašuto, jog jau buvo sukurtas penktasis „Pjūklas“, kuriame siužetas buvo sudėliotas panašiu principu kaip ir šioje juostoje, bei kultinis 1997 metų „Kubas“ su labai jau giminingais spąstais. Pasinaudoti „Google“ paieška įrašius „Escape Room“ irgi nebuvo lemta, nes kitaip jie žinotų, kad 2017 metais kažkoks Willas Wernickas jau buvo sukūręs panašų tokio pobūdžio filmą. Žinoma, jis buvo nieko vertas, bet ne tame esmė.
Todėl į šį naują Adamo Robitelio filmą žiūrėjau itin skeptiškai. Ne tik dėl to, jog viskas, kas buvo parodyta juostos anonse, man asocijavosi su jau paminėtais kino projektais, bet dar ir dėl to, jog šio filmo premjera visame pasaulyje įvyko sausio 4 dieną. Kas nežino, tai sausio pradžioje Holivudo kino studijos visuomet išleidžia didžiausias kino šiukšles, kuriomis niekas netiki. Netgi yra juokeliai, kad jeigu sausio pradžioje kine pasirodo koks nors siaubo trileris su vaikišku cenzu, geriau jį apeiti kilometriniu žingsniu, nes tiesiog bus gaila prarasto laiko ir pinigų. Bet, aišku, būna ir išimčių iš taisyklių, kurios maloniai nustebina. Deja, bet tik ne šiuo atveju.
Visa šios juostos istorija sukasi aplink šešis jaunuolius, kurie turi kažkokią paslaptį. Ir aišku, kai ji išaiškėja, žiūrovas tiesiog privalo pašokti iš kėdės ir pasakyti, jog tai buvo labai meistriškai užsuktas vingis. Ne, deja, tai nebuvo meistriškai užsuktas vingis, o dar vienas bandymas diletantiškai kopijuoti žinomą Davido Fincherio kino juostą „Žaidimas“. Todėl visumoje gauname labai neišvaizdų išgyvenimo trilerį, kuris vos tik keliose scenose sugeba sukelti įtampos jausmą tik dėl patraukliai atrodančių spąstų. Visur kitur – dugnas. Net ir dialogai tarp personažų yra tokie nykūs, lyg juos būtų rašęs iš komos atsibudęs žmogus.
Bet, iš kitos pusės, kokie personažai, tokie ir dialogai. Ar ne? Manau tiesos čia irgi yra. Žiūrėdamas į tuos herojus, kurie mums buvo pristatyti šiame filme, prisiminiau puikią 2012 metais pasirodžiusią tokio pobūdžio projektams artimą satyrą pavadinimu „Namas girios glūdumoj“. Ten buvo meistriškai išjuoktos visos esminės klišės, susijusios su jaunimu siaubo filmuose. Tik, jeigu jaunimo dominuojančiuose siaubo filmuose ar trileriuose dažniausiai būna vienas ar du idiotai, tai šiuo atveju kiekvienas iš pasirodžiusių personažu yra savotišku kvailiu.
Jų poelgiai ir nemokėjimas vesti dialogo bei ne vietoje ir ne laiku ištartos frazės priverčia jaustis nepatogiai, nes kai turi lyg ir šypsotis, suspaudi lūpas iš nevilties, kad reikia klausytis tokių nesąmonių. To pasėkoje mes gauname ne personažų atsiskleidimą, o tiesiog neįdomų tipažą pagal tam tikras klišes. Kaip pavyzdžiui – nekaltas, paleistuvė, protinguolis ir t.t. Nors apie protinguolį čia per riebiai pasakiau.
Filmas ir jo pateikimas yra labai primityvus ne tik iš siužetinės pusės ar ties herojais, bet dar ir iš cenzo pusės. Įsivaizduokite, einate žiūrėti filmo apie mirtinus spąstus, kurie turėtų gąsdinti taip, kad pajustum personažų bejėgiškumą ir norą kuo greičiau išspręsti jiems patikėtas užduotis, o gaunate švelniai atrodančią pramogą, kurioje neįvyksta nieko makabriško. Čia lygiai taip pat kaip žiūrėti kokį nors Quentino Tarantino filmą ir vietoje kruvinų scenų mums parodytų kokį nors Bolivudui prilygstantį šokį lietuje aguonų lauke.
Kaip jau buvau rašęs aukščiau, įtampos filme yra, tačiau ji yra ne kokia. Ir viskas dėl tų pačių herojų. Kai žiūrovui yra sunku susitapatinti su personažais kad jiems prijausti, įtampa sumažėja iki minimumo, nes tiesiog yra nesvarbu kaip, kada ir kodėl mirs vienas ar kitas veikėjas. Gaila, negaliu „spoilinti“, bet finalinis aktas buvo vertas „Auksinės avietės“ dėl scenaristo impotencijos.
Vienintelis pliusas – filmas kaip nebūtų keista neprailgsta, nors jis ir yra idiotiškas bei neturintis jokios elementarios logikos. Bet ar žiūrėčiau jį antrą kartą, labai abejoju. Tai pigi, tikrąja to žodžio prasme, „Pjūklo 5“ kopija, tik be kraujo ir kančių. Todėl jeigu neturite jokių didelių lūkesčių ir norite iššvaistyti kelias gyvenimo valandas nieko neveikimui, ši juosta puikiausiai pagelbės.
Techninė juostos pusė
Kainavęs vos dešimt milijonų dolerių, „Pabėgimo kambarys“ atrodo visai pakenčiamai iš vizualiosios pusės. Spąstai atrodo išradingai ir kokybiškai, o ir patalpos su visokiausiomis detalėmis irgi sugeba patraukti dėmesį. Efektų čia irgi yra, bet jie labai jau matomi plika akimi, todėl nuslėpti CGI įsikišimą į šios juostos kūrimo procesą galima nuspėti akimirksniu.
Garsas ir jo montažas man patiko. Ypač jis gerai suveikė pristatant ir įvykdant naujas užduotis. Taip pat filmas gali pasigirti ir neblogu garso takeliu, kuris vienintelis bandė kurti įtampos kupiną atmosferą. Gaila, kad siužetas šlubavo, dėl ko ir įtampa nebuvo išlaikyta iki galo.
Kameros darbas vienintelis iš kelių pozityvių filmo aspektų, kuriam neturiu jokių priekaištų. Scenos nufilmuotos preciziškai ir dinamiškai, bet kai ekrane dedasi nesąmonės, net ir geriausias pasaulio operatorius negalėtų sukurti stebuklo.
Vaizdo montažas chaotiškas ir kartais nemalonus akims. Bet jau einant link filmo pabaigos su tuo susitaikai ir lauki didingo finalo. Kuris aišku nuvilia, bet finalas yra finalas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai... Kokie čia buvo aktoriai... Žinot, aš nenoriu peikti šiame filme pasirodžiusių aktorių, nes tiesiog ne tokio pobūdžio juosta, kad kreiptum dėmesį į vaidybą. Nors ir kokia pigi ji yra.
Iš žinomesnių veidų galima būtų paminėti medinę serialo „Drąsiaširdis“ žvaigždę Deborah Ann Woll, dažniausiai komedijose pasirodantį aktorių Tylerį Labine‘ą, puikiame 2018 metų filme „Su meile, Saimonas“ visišką šūdžių vaidinusį Loganą Millerį ir tipinį indą kine atstovavusį Niką Dodanį.
Visi jie nepasižymėjo jokiais ypatingais sugebėjimais sudominti žiūrovą savo vaidinamais personažais, bet ir nebuvo tokie tragiški kaip jiems talkinantys kolegos.
Verdiktas
„Pabėgimo kambarys“ – primityviai buka, smurto proveržį savyje užspaudusi, klaikią vaidybą demonstruojanti, bet visgi žiūrima pramoga, kuri pakankamai agresyviu būdu to net neslėpdama kopijuoja visiems puikiai žinomų juostų „Pjūklas 5“ ir „Kubas“ siužetines linijas.
