Apie ką mes čia...
Vieną eilinį vakarą, Los Andželo miestą netikėtai užpuola ateiviai. Jų tikslas – žmonės, kurių smegenys tampa labai svarbiu varikliu bei energijos šaltiniu dirbtiniams Žemės užkariautojų kariams. Tačiau keliems žmonėms pasiseka pasislėpti. Būtent jie ir tampa paskutine žmonijos viltimi...
Kūrinio turinys
Filmų apie ateivius ir jų invaziją į Žemės planetą yra tiek daug, jog jau gerus kelis dešimtmečius kino kūrėjai bando šią temą gvildenti įvairaus žanro projektuose – pradedant filosofiniais trileriais ir užbaigiant komedijomis. Žinoma, daugelis iš paskutiniais metais kuriamų filmų yra labai prasti, todėl dažniausiai žiūrovų laukia visiškas nusivylimas.
Vieninteliu filmu, kuris per paskutinius dešimt metų sugebėjo ne tik nustebinti savo pasakojimo maniera, bet dar ir parodyti, jog net ir ateivių invazijos tema gali atrodyti naujoviškai, tapo 2016 metais pasirodęs Deniso Villeneuve'o kino šedevras „Atvykimas". Filmas nuo pradžios iki galo užbūrė ne vien savo techniniais sprendimais, bet dar ir istorijos gilumu bei itin rimtu filosofiniu pamokslu apie žmonijos lemtį. Deja, bet tokio pobūdžio filmų yra labai mažai. Todėl dažnai mums tenka stebėti nevykusius ir labai prastai atrodančius filmus kaip „Nepriklausomybės dienos" pratęsimas ar 2010 metais dienos šviesą išvydęs filmas „Horizontas".
„Horizontas", apie kurio tęsinį tuoj pašnekėsime, buvo visais aspektais prastu filmu. Juosta neturėjo jokio siužeto, jokios dramaturgijos, veikėjai buvo tokie nevykę, jog netgi norėjosi, kad juos greičiau nužudytų, o ir pats istorijos pateikimas atrodė kaip kokio prasto kompiuterinio žaidimo scenarijus. Vienintelis dalykas, kuris žavėjo, tai buvo specialieji efektai. Man išties buvo sunku patikėti, jog juosta kainavo vos 10 milijonų dolerių, nors bendrai ji atrodė, kaip rimtas blokbasteris, kurio kaina turėjo svyruoti nuo 70 iki 120 milijonų dolerių. Dėl to buvo galima pasveikinti juostos prodiuserius ir režisierius, kurie atliko stulbinantį darbą.
Žinoma, filmas užsidirbo pakankamai pinigų, todėl jau 2011 metais buvo pradėta kalbėti apie tęsinį. Bet, deja, finansavimo tęsiniui nebuvo rasta iki pat 2014 metų. Būtent tada ir buvo nufilmuota antroji dalis, kurią pavadinimo paprastai – „Anapus horizonto". Tiesa, filmas į kino ekranus keliavo trejus metus, nes buvo dirbama ties specialiaisiais efektais, bet tuo pačiu, nebuvo surastas rimtas kino distributorius, kuris apsiimtų filmo platinimu visame pasaulyje. Visgi nutekėjo nemažai vandens nuo pirmosios dalies pasirodymo, o ir žiūrovų bei kino kritikų atsiliepimai buvo tragiški, todėl nenuostabu, jog niekas netikėjo tęsinio sėkme. Bet po daugelio problemų jis galiausiai atkeliavo į kino teatrus.
Eidamas į „Horizonto" tęsinį buvau nusiteikęs skeptiškai dėl dviejų paprastų priežasčių – pirmoji dalis buvo visišku niekalu ir juostos anonsas atrodė taip blogai, jog buvo sunku patikėti, jog tokius filmus išvis leidžia rodyti kino teatruose. Nes iš pirmo žvilgsnio, filmas atrodė kaip tos nevykusios juostos, kurios keliauja iš karto į DVD lentynas.
Ir matyt tas nusistatymas man padėjo. Šis vos 20 milijonų dolerių kainavęs filmas gavosi žymiai geresnis už pirmtaką, bet kas įdomiausia, jis žiūrėjosi smagiau nei prieš metus pasirodęs filmas „Nepriklausomybės diena: atgimimas", kurio biudžetas buvo 165 milijonai dolerių. O viskas todėl, jog antroje „Horizonto" dalyje pagaliau atsirado ganėtinai neblogas siužetas.
Filmo istorija yra banali ir čia nieko nepakeisi, bet joje bent jau buvo nebloga mintis. O ir herojai nebuvo tokie pašlemėkai, kaip pirmtake. Čia buvo žmonės, kurie natūraliai bijojo ir kurie nepaisant sunkumų nepasiduodavo bandydami apsaugoti kitų gyvybes, o ne vadovautis primityviais išlikimo instinktais. Ir nors heroizmo, kuris susidėdavo iš pasiaukojimų vardan kitų, čia buvo labai daug, bet jis neerzino. Netgi buvo galima patikėti kai kurių veikėjų veiksmais ir jų poelgiais.
Tačiau neslėpsiu – kai kurios scenos neturėjo jokios logikos ir jų beveik neįmanoma paaiškinti, todėl matyt ir pats filmo režisierius tą supratęs nesuko sau galvos ir toliau vystė veiksmą, nenorėdamas gilintis į bukus personažų sprendimus. O personažų čia yra įvairių. Todėl nuobodžiauti tikrai nereikės.
Pagrindinis filmo veiksmas vyksta dviejose vietose – Los Andžele ir Tailande. O jo laiko juosta yra visiškai identiška pirmam filmui. Galima teigti, jog tęsinio veiksmas vyksta tuo pačiu metu, kaip ir originalaus filmo. Los Andžele herojams tenka kovoti su nežinomu priešu, kai tuo tarpu Tailande jie jau pasiryžta ne tik atremti smūgius, bet ir patys pulti ateivius. Ir būtent scenos Tailande man paliko didžiausią įspūdį. Turime ne vien tik susidūrimus su įvairiausiais ateivių mechanizmais ir padarais, bet ir tarpusavio žmonių konfliktus, kuriuos jie sprendžia kumščių pagalba. Ir tai atrodė taip kietai, lyg žiūrėtum švelnesnę „Reido" versiją.
Veiksmo netrūksta ir jis nėra nuobodžiai pateikiamas. Svarbu ir tai, jog tai nėra švelni „PG-13" cenzą turinti juosta, o visai brutaliai atrodantis fantastinis filmas. Todėl čia neišvengiame ir nutrauktų galūnių, kruvinų momentų su smegenimis bei kraupiai atrodančiomis herojų mirtimis.
Bendrai, filmas man paliko neblogą įspūdį, ypatingai dėl to, jog tai yra mažo biudžeto, bet įtraukiančiai atrodantis fantastinis kino projektas, kuris savo pateikimu nenusileidžia dideliems Holivudiniams blokbasteriams. Dėl to ir verta jį pasižiūrėti kine. Visgi namuose ši juosta nesukels pernelyg didelio įspūdžio.
Techninė juostos pusė
Specialieji efektai antrame filme atrodo labai gerai. Tikrai nėra prie ko prikibti, nes ir ateivių kosminis laivas padaro įspūdį, įspūdingai atrodo ir egzoskeletai, kurie yra valdomi žmonių smegenimis, bei Tailande vykstančios kovos su įsibrovėliais. CGI čia yra labai aukšto lygio. Bet nemažas nuopelnas yra ir dėl to, jog daug kur buvo naudojamos natūralios dekoracijos bei kostiumai. Grimas taip pat kokybiškas.
Operatoriaus darbu irgi galime grožėtis. Ne vien tik panoraminiai vaizdai ir įvairiausi susidūrimai čia yra puikiai pateikti, bet dar ir atsakingai nufilmuotos kruopščiausios detalės, kurios yra svarbios pačiai siužetinei linijai.
Epiškai skamba ir muzika šioje juostoje. Ir nors kai kur atrodo, lyg yra perspausta su didybe, visgi muzikinės kompozicijos puikiai prisideda prie kietai atrodančio pasakojimo tono ir, žinoma, sukuria tam tikrą ir labai patrauklią atmosferą.
Vaizdo montažas daugelyje vietų nelabai kokybiškas, nes atrodo, jog scena dar neužsibaigė, o jau einama prie kitos. Todėl šitaip visiškai neatsakingai sukarpytos scenos sukelia ganėtinai nemažą diskomfortą peržiūros metu. Gerai, kad visa tai kompensuojama veiksmu ir stipriu garsu. Garso montažas čia išties galingas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme yra tik du aktoriai, dėl kurių aš jį žiūrėčiau, net jeigu tai būtų pats blogiausias pasaulyje filmas. Žinoma, kalbu apie brutalius Franką Grillo ir Iko Uwaisą. Pastarasis visiems puikiai pažįstamas iš kiečiausių visų laikų muštynių filmų „Reidas" ir „Reidas 2", o amerikietis Frankas Grillo paskutiniu metu daug kam asocijuojasi su „Išvalymo" trilogija. Filme jie abu buvo ganėtinai geri. Malonu buvo žiūrėti į juos kiekviename kadre, o ką kalbėti apie jų muštynių sceną.
Visi kiti aktoriai vaidino prastai arba atmestinai, bet ko norėti – jų personažai filme greitai mirdavo, tai kam dėti pastangas, jeigu tu turi vos 5 minutes ekraninio laiko? Bet tai netrikdė. Užteko ir pagrindinio dueto, kuris šiam filmui pridavė savito žavesio.
Verdiktas
„Anapus horizonto" – už 2010 metais pasirodžiusį pirmtaką žymiai geresnis filmas, kuriame netrūksta įtampos, gerai sukalto ir ganėtinai brutaliai pateikto veiksmo, puikių ir vaizdingai atrodančių muštynių, kokybiškų specialiųjų efektų ir akims malonių Franko Grillo bei Iko Uwaiso personažų pasirodymo.
