aA
Liepos 31 dieną planuojama atgaivinti kino teatrų veiklą su vienu iš svarbiausių šių metų filmų „Principas“ (angl. „Tenet“), kuris, kaip teigia kai kurie prie šios juostos dirbę žmonės, turės tokią milžinišką įtaką visai kino industrijai, jog artimiausio dešimtmečio mados kine bus diktuojamos pagal šį studijos „Warner Bros.“ ir režisieriaus Christopherio Nolano hitą. Ir šiuose žodžiuose nėra nieko keisto. Prisiminkime „Tamsos riterį“ (angl. „The Dark Knight“) ir jo įtaką komiksinių filmų žanrui, kuri juntama ir po šiai dienai.
10 Christopherio Nolano filmų
10 Christopherio Nolano filmų
© Organizatoriai

Tad, belaukiant „Principo“, nusprendžiau dar kartą peržiūrėti visus pilno metro Christopherio Nolano režisuotus filmus ir pasidalinti su Jumis trumpais atsiliepimais apie juos. Ir galbūt taip paskatinti irgi peržiūrėti šio kino meistro filmografiją, o gal net ir pirmą kartą susipažinti su jo darbais.

#1 „Persekiojimas“ (angl. „Following“), 1998 m.

Pirmuoju iš dešimties Christopherio Nolano sukurtų pilnametražių filmų tampa 1998 metais įvykęs 6 tūkstančius dolerių kainavęs ir įvairių kino festivalių žiūrovus pakerėjęs debiutas „Persekiojimas“ (angl. „Following“).

Filmo istorijos epicentre atsiduria pradedantysis jaunas rašytojas, kuris ieškodamas medžiagos savo knygai, gatvėse stebi žmones, o kai kuriuos iš jų net ir persekioja. Vienu iš tokių žmonių tapo Kobas, kuris pastebi, jog yra sekamas. Tačiau, vietoje to, kad imtis kokių kardinalių priemonių prieš savo persekiotoją, jis nusprendžia su juo susipažinti ir papasakoti savo akylai saugomą paslaptį, kuri pakeičia jaunojo rašytojo gyvenimą.

Taigi, šis kuklus Christopherio Nolano projektas tapo jo svarbiausiu argumentu norint įtikinti kino studiją „Summit Entertainment“ investuoti pinigus į sekantį jo filmą „Memento“. Tad, kaip ten bebūtų, jeigu ne „Persekiojimas“, galbūt mes ir negalėtume dabar mėgautis tokiais režisieriaus hitais kaip „Prestižas“ (angl. „The Prestige“), „Pradžia“ (angl. „Inception“) ar „Tamsos riterio“ (angl. „The Dark Knight“) trilogija.

Tikiu, kad daug kas ne tik, kad nematė šio filmo, bet galbūt net ir negirdėjo apie jį, nes kartais pasižiūrėjus diskusijas apie Nolano kūrybą, dažnai yra minimas „Memento“ kaip jo pirmasis darbas. Deja, bet „Memento“ tapo pirmuoju studijiniu jo projektu, bet va debiutu pilnametražiame kine tapo būtent šis, mano nuomone pernelyg žiūrovų neįvertintas, trileris.

Kuo gi gera ši juosta? Pirmiausia, savo idėja ir minimalizmu, kuris priverčia įsigilinti į patį pasakojimą, kurio neblaško jokie didingi efektai ar pernelyg išraiškingai atrodančios dekoracijos bei besikeičianti aplinka, kurioje vyksta veiksmas. Tad, tai mano nuomone puikus pavyzdys to, jog turint labai mažą biudžetą bei puikią istoriją, galima sukurti tikrą perlą, kuris įtraukia nuo pradžios iki pat finalinės scenos. Ir, patikėkite manimi, finalinė scena sujauks Jūsų mintis.

Be to, filme gvildenamos ir labai įdomiai atrodančios mintys apie žmones ir jų prigimtį. Stebėti tiek pagrindinio herojaus veiksmus ir jo požiūrį į vieną ar kitą žmogų bei tuo pačiu įsigilinti į jam talkinančio Kobo pasaulėžiūrą yra be galo įdomu vien dėl to, ką šie personažai mums vaizduoja. Ir čia jau kalba eina apie visuomenės nustatytas ribas. Daugiau, deja, nieko pasakyti negaliu, nes nenoriu sugadinti peržiūros tiems, kurie dar nėra matę šio filmo.

Techniškai juosta primena senąjį Europinį nespalvotą kiną. Montažas, garso montažas, herojų kostiumai – visa tai sukuria įtikinamą aplinką, o garso takelis – fenomenalus. Jau tada Nolano filmai turėjo tą išskirtinį muzikinį takelį, kuris laikydavo įtampoje dėl savo skambesių.

Aktoriams priekaištų kaip ir neturiu, nes visi jie buvo arba režisieriaus studijų draugai arba neprofesionalai. Tad tikėtis stulbinančių pasirodymų tikrai nereikia. Bet, kaip ten bebūtų, žiūrint filmą vaidyba tikrai nerėžė akių.

Visumoje, pagirtinas ir net labai pagirtinas debiutas, kuris iš dalies ir suformavo dabartinio režisieriaus stilių bei meilę „mindfuck“ elementams.

Asmeninis vertinimas – 8/10

#2 „Memento“ (angl. „Memento“), 2000 m.

Po puikiai kino kritikų sutikto pilnametražio debiuto „Parsekiojimas“ (angl. „Following“), daug žadantis iš Didžios Britanijos kilęs režisierius Christopheris Nolanas iš studijos „Summit Entertainment“ gauna šansą įgyvendinti savo ir brolio Jonathano parašyto scenarijaus idėją, kuri 2000 metais virsta į vieną geriausių „mindfuck“ stiliaus juostų pavadinimu „Memento“.

Filmo istorija sukasi aplink Leonardą Šelbį, kuris kiekvieną dieną patiria tą patį – užmiršta viską, kas buvo iki šiol. Todėl, kad jis galėtų atgaivinti savo atmintį, vyras privalo fotografuoti kiekvienos dienos svarbiausius įvykius, juos užrašinėti bei kartais darytis ant savo kūno tatuiruotes su nuorodomis į tai, į ką reikia atkreipti dėmesį. O viskas dėl to, jog Leonardas nori surasti žmogų, kuris yra atsakingas už jo žmonos mirtį. Tik klausimas, ar jam pavyks tą padaryti, nes nauji žmonės ir įvykiai vis labiau apsunkina įnirtingas jo paieškas.

Kaip ir pridera Christopheriui Nolanui, šis filmas stebina savo originalumu ir nenuspėjamai atrodančiu siužetu, apie kurį vengsiu kalbėti, nes tiesiog nenoriu Jums sugadinti peržiūros. Galbūt čia dar yra tokių žiūrovų, kurie nėra matę šio ypatingo trilerio, kuris užburia jau nuo pat pirmų akimirkų dėl savo netipinės pasakojimo manieros.

Kodėl netipinė? Na, nes nedažnai pasirodo filmai, kurių veiksmas yra vystomas atbuline tvarka. Vien dėl to šis filmas nusipelno didžiulių ovacijų, nes intriga šioje juostoje išlaikoma iki pat finalinės scenos, kurioje mums ir paaiškinamos yra šių neįprastai atrodančių įvykių grandinės ištakos. Tad nuspėti, kas čia vyksta ir kaip tai buvo įgyvendinta, yra beveik neįmanoma. O ką jau kalbėti apie puikius dialogus, kurie papuošia kiekvienos šios istorijos sceną. Jie išdirbti taip gerai, jog akimirksniu susitapatini su pagrindiniu herojumi ir suvoki jo daromų veiksmų esmę.

Filme neturime pernelyg daug personažų, o tik tuos, kurie priverčia siužetą judėti į priekį. Kiekvienas iš antraplanių herojų papildo Leonardą kaip asmenybę, o taip pat, jie prisideda ir prie visų jo daromų žingsnių, kas aišku ne vieną ir ne du kartus priverčia jausti didžiulę įtampą ekrane. Kai pasižiūrėsite filmą, suprasite, apie ką šneku. Daugiau neturiu teisės nieko rašyti, nes tektų tada dalinti „spoilerius“. Visgi tai pakankamai kuklus filmas ir įvykiai čia pateikti vos keliose lokacijose, todėl visas įdomumas ir slypi tame, kaip atrodo ta tiesa, kurią mums tik pačiame finale atskleidžia režisierius.

Vizualiai filmas atrodo malonus akims dėl kelių kinematografinių technikų, puikaus nuolatinio Christopherio Nolano operatoriaus Wally‘io Pfisterio atlikto darbo, idealaus montažo, gerai su rodomomis scenomis subalansuoto garso takelio bei bendro meninio apipavidalinimo.

Aktoriams irgi komplimentai, nes Guy‘us Pearce‘as šiame filme atliko vieną geriausių ir įsimintiniausių savo karjeroje vaidmenų, o „Matricos“ (angl. „The Matrix“) žvaigždės Carrie-Anne Moss ir Joe Pantoliano taip pat nenublanko kadre, nes ir jiems pasisekė pasiūlyti ganėtinai įdomiai perteiktus personažus.

Visumoje, labai įtraukiantis ir iki pat finalo nenuspėjamas kino projektas, kuris savo originaliai atrodančiu pateikimu ir įtampos nestokojančiu siužetu priverčia jausti didžiulį malonumą šiam reginiui bei aišku nemažą pagarbą pačiam kūrėjui.

Asmeninis vertinimas – 9/10

#3 „Nemiga“ (angl. „Insomnia“), 2002 m.

Po dar vienos sėkmingos žiūrovus bei kino kritikus pakerėjusios juostos „Memento“ (angl. „Memento“), Christopheris Nolanas pirmą ir paskutinį kartą savo karjeroje ėmėsi režisuoti filmą ne pagal savo paties parašytą scenarijų. Taip dienos šviesą 2002 metais išvydo norvegų trilerio „Nemiga“ (angl. „Insomnia“) perdirbinys, kuris savo įsimintina atmosfera ir kruopščiu pateikimu pranoko 1997 metų originalą.

Filmo istorija rutuliojasi Aliaskoje, į kurią iš Los Andželo tirti paslaptingos žmogžudystės atvyksta patyręs policijos detektyvas Vilas Dormeris. Po trumpos nusikaltimo analizės, vyras supranta, jog turi reikalą su tikru maniaku, kuris neužilgo gali dar kartą padaryti tą patį. Tačiau yra vienas bet... Tas, kuris tą padarė, žino vieną Vilo paslaptį, dėl kurios detektyvą kamuoja nemiga. Taip prasideda katės ir pelės žaidimas, kuriame nežinia, kas yra kuo.

Mano nuomone, tai nors ir vienas iš prastesnių Christopherio Nolano filmų, nes tikrai yra geresnių ir didingesnių jo kūrybos vaisių, bet visumoje – tai be galo gerai sukaltas detektyvas, kuris pranoksta kokybišką originalą. Tad jeigu kalbėti apie perdirbinius, kurie atrodo geriau už pirmtakus, ši juosta yra puikiu to pavyzdžiu.

Pats esu žiūrėjęs originalą ir jis man paliko gerą įspūdį, bet visgi Christopherio Nolano versijoje pati istorija yra sudėliota sklandžiau, o ir pagrindinių personažų pateikimas iš psichologinės pusės čia geriau išryškintas. Aišku, raginu pasižiūrėti abi versijas ir po to jas palyginti. Plika akimi matysis kontrastas, leidžiantis suvokti, kuri visgi versija yra kruopščiau išdirbta.

Bendra istorija yra įdomi dėl kelių priežasčių – nusikaltėlio paieškų, paslapties, kuri tampa asmeniniu pagrindinio personažo Vilo Dormerio nemigos objektu, ir aišku pačios nemigos, kurios simptomai puikiausiu būdu yra išryškinti ekrane ir meistriškai įterpti į siužetinę liniją. Visa tai priverčia žiūrovą įdėmiai stebėti, kaip gi klostysi šis pasakojimas ir kas jame yra kas, nes paslapčių ir intrigų čia irgi netrūksta. Tad nuobodžiauti čia nereikės, nes istorija įtraukia ir nepaleidžia iki pat finalo. Na, nebent kažkas tikisi šaudo/gaudo elementų, tada galbūt šis filmas ir pasirodys nuobodus.

Personažų čia turime kelis – detektyvą Vilą, jam talkinančią padėjėją Elę ir maniaką Volterį. Kiekvienas iš šių personažų atsiskleidžia savaip, o tuo pačiu jie skleidžia ir tam tikras tiesas apie savotiškas vertybes. Neatskleisiu apie ką būtent, bet manau, jog kiekvieno iš jų požiūris į tam tikras situacijas yra puikiai argumentuotas. Visgi įvykiai, kurie gaubia šią paslaptimis apipintą istoriją, priverčia žiūrovą susimąstyti dėl veiksmų, kuriuos daro personažai. Ir tada iškyla klausimas, ar visi tie žingsniai yra tokie jau teisingi?

Iš techninių aspektų, filmas pakeri operatoriaus Wally‘io Pfisterio darbu, kuris leido mums iš ganėtinai vaizdingos perspektyvos pasinerti į apsnigtą Aliaską, gerai su veiksmu suderinta įtampoje ir šiokioje tokioje melancholijoje laikančia muzika bei meniniu apipavidalinimu, dėka kurio ekrane nesijautė jokio farso ir galėjai patikėti visuma.

Puikiai pasidarbavo ir kino grandai Alas Pacino su Robinu Williamsu. Jų įtikinamai suvaidintų personažų priešprieša buvo vienu iš geresnių šios juostos momentų. Taip pat jokių priekaištų ir aktorei Hilary Swank, kuri irgi turėjo kelis neblogus momentus šioje juostoje. Dar čia galima pamatyti Maurą Terney, Martiną Donovaną ir Paulą Dooley‘į.

Apibendrinant – tai tikrai šauniai atrodantis kriminalinis detektyvinio pobūdžio trileris, kuris tampa puikiu gero perdirbinio pavyzdžiu. O taip pat ir neblogu reginiu žanro gerbėjams, kuriems patinka lėti, bet įtraukiantys pasakojimai apie painias bylas.

Asmeninis vertinimas – 8/10

#4 „Betmenas: Pradžia“ (angl. „Batman Begins“), 2005 m.

Po trijų puikių ir ganėtinai kuklaus biudžeto kriminalinių trilerių, Christopheris Nolanas neužilgo atkreipė studijos „Warner Bros.“ vadovų susidomėjimą, kurie patikėjo jam 150 milijonų dolerių, kad jis galėtų reanimuoti vieno iš žymiausių visų laikų komiksų herojų – Betmeno istoriją. Taip 2005 metais pasaulį išvydo filmas, padėjęs labai rimtą pamatą vienai svarbiausių kino istorijoje trilogijų, „Betmenas: Pradžia“ (angl. „Batman Begins“).

Juostos pasakojimas rutuliojasi aplink tėvų netekusį Gotamo miesto turtuolį Briusą Veiną, kuris sulaukęs atitinkamo amžiaus nusprendžia kovoti su nusikalstamumu. Tačiau, neturėjęs jokio rimto pasirengimo, vaikinas neužilgo pakliūva į bėdą, iš kurios jį ištraukia paslaptingasis Henris Diukardas. Jis jį apmoko ir paverčia rimtu kovotoju. Taip pamažu Briusas Veinas virsta į baimę nusikaltėliams sukeliantį keršytoją ir taip gimsta tas, kurio vardas – Betmenas.

Ne paslaptis, jog mano pati mėgstamiausia visų laikų trilogija – „Tamsos riterio“ trilogija, kurią sukūrė genialusis Christopheris Nolanas. Ir taip, aš myliu „Žiedų valdovą“ (angl. „The Lord of the Ring“), „Krikštatėvį“ (angl. „The Godfather“) bei „Atgal į ateitį“ (angl. „Back to the Future“), tačiau visgi būtent Christopherio Nolano viziją apie Betmeną esu žiūrėjęs mažiausiai 50 kartų. Jokio kito filmo ar filmų serijos nebuvau tiek kartų įsijungęs, kiek šios.

Įdomu ir tai, jog kai filmas pasirodė 2005 metais kine, vengiau jį žiūrėti, nes nenorėjau būti traumuotas kaip po Joelio Schumacherio sukurtų dviejų niekalų, kurie pasišaipė iš „DC“ komiksuose pristatyto Betmeno ir jo pasaulio. Ir, mano didelei nuostabai, kai pirmą kartą pamačiau šį filmą, negalėjau patikėti, jog kažkam pagaliau pavyko sukurti tobulą žvilgsnį į Gotamo miestą ir jame gyvenančius personažus. Tad po pirmos peržiūros iš karto nusprendžiau pakartoti šią juostą, nes tais metais tai buvo vienas didesnių kino reginių, kuris dar ir pasižymėjo nepriekaištinga kokybe.

Pirmame „Tamsos riterio“ trilogijos akte, Christopheris Nolanas ne tik iš komiksų pasisėmė ir pristatė mums bene geriausiai juos atspindinčią Gotamo miesto viziją su visu tuo purvu, kuriame buvo priversti gyventi baimės apimti miestiečiai, bet ir pridėjo pakankamai daug moralinių aspektų, kurie ir leido žvilgtelti į Betmeną iš visai kitokios perspektyvos. Vien mintis apie tai, kodėl žmonės krenta, yra be galo vertinga, nes joje slypi tiek daug tiesos, kurią aišku ir pabrėžė filme pristatyti įvykiai. Ir tai tik viena mintis iš dagelio, kurios papuošia šią istoriją.

Žinoma, svarbiausiu akcentu šioje juostoje tapo vienas esminis niuansas – tikroviškai pateiktas siužetas. Taip, būtent tai ir nustebino labiausiai, jog šioje vizijoje viskas vyksta taip, lyg galėtų įvykti ir tikrovėje. Aišku, tam tikri momentai iš dalies atrodo kaip iš fantastinių filmų, bet visumoje, jų čia yra tiek mažai, jog palyginus su kitais komiksiniais filmais, šis atrodo labai natūraliai. Be to, beveik visi tie fantastiniai elementai filme buvo paaiškinti ganėtinai logiškai, dėl ko sunku suabejoti tuo, kas mums yra čia pristatoma.

Taip pat, tai filmas, kuriame mes pamatome labai žmogiškus, o ne karikatūrinius personažus, kuriais galima žavėtis arba jų nekęsti, bet ir tuo pačiu suprasti jų veiksmų motyvus. Tai labai puikus žingsnis pateikti tiek geriečius, tiek ir blogiečius iš visai kitokios perspektyvos nei buvo anksčiau pateikiama panašaus pobūdžio projektuose. O ir kiekvienas iš personažų filme buvo išreikštas pakankamai išvaizdžiai, dėl ko nekyla jokių klausimų, susijusių su jų svarba šiai istorijai.

Veiksmo plane viskas tvarkoje. Turime ir įtampoje laikančias gaudynes po namų stogus bei turime ir muštynes. Be to, pats pasakojimas sudėliotas pakankamai įdomiai dėl kelių laiko juostų, kurios leidžia pasinerti į jaunojo miesto gynėjo išgyvenimus. Tad nuobodžiauti tikrai nereikės, o ir kai kurios scenos filme nustebina savo originalumu.

Techniškai, tai pagirtinas darbas, kuriame mes pirmą kartą galėjome pamatyti kaip Christopheris Nolanas pritaiko tikroviškai atrodančius praktinius efektus. Vėliau jis tą darė kiekviename savo filme. Taip pat produkcijos dizainas yra idealus, jeigu kalbėsime apie tai, kaip mums pristatytas yra Gotamas. Jau nekalbu apie dekoracijas, herojų kostiumus, grimą ir šukuosenas, kurie irgi buvo ganėtinai svarbiu akcentu sukurti reikiamą Gotamui būdingą vaizdą. Vaizdo montažas nuostabus, bet kas labiausiai filme stulbina, tai Hanso Zimmerio parašyta muzika. Fenomenalus garso takelis, ką jau čia kuklintis.

Aktoriaus Christiano Bale‘o pasirinkimas Betmeno vaidmeniui mano nuomone pasiteisino. Jis buvo puikus tiek kaip Briusas Veinas, tiek kaip ir Tamsos riteris. O dar ir kokią įtikinamą vadybą jis čia demonstravo. Be jo, juosta kupina ir kitų šaunių aktorių, kurie lygiai taip pat leido mėgautis kiekvieno iš jų pasirodymu. Kalbu apie Michaelą Caine‘ą, Liamą Neesoną, Tomą Wilkinsoną, Morganą Freemaną, Cillianą Murphy‘į, Gary‘į Oldmaną, Rutgerį Hauerį, Katie Holmes ir Keną Watanabę.

Apibendrinus – idealiai atrodantis įvadas į didingą bei tuo pačiu tikroviškai atrodančią ir ganėtinai rimtas temas gvildenančią trilogiją, kuris pakėlė komiksų ekranizacijas į visai naują lygį.

Asmeninis vertinimas – 9,5/10

#5 „Prestižas“ (angl. „The Prestige“), 2006 m.

Po sėkmingos „DC“ komiksais paremtos „Betmeno pradžios“ (angl. „Batman Begins“), režisierius Christopheris Nolanas iš karto ėmėsi vieno iš savo mėgstamiausių kūrinių – rašytojo Christopherio Priesto romano „Prestižas“ (angl. „The Prestige“) ekranizacijos, kuri dienos šviesą išvydo 2006 metais.

Filmo istorija sukasi aplink du profesionalius iliuzionistus – Robertą Agnierį ir Alfredą Bordeną, kurie po vienos šiurpios tragedijos scenoje pasuko skirtingais keliais. Tačiau tuo nesibaigė jų santykiai. Vedamas neapykantos, Robertas Angieris nusprendžia nuginkluoti savo buvusį kolegą su geriau paruoštu „Perkelto žmogaus“ pasirodymu. Ir tam, kad jam pavyktų jo planas, jis priverstas naikinti viską, kas atsistos jo kelyje. Taip prasideda nuožmus iliuzionistų karas, kurio baigtis nulems ne tik vieno iš jų pranašumą, bet ir ateitį.

2006 metais kino ekranuose buvo galima pamatyti du puikius filmus apie magus – režisieriaus Neilo Burgerio kuklų projektą „Iliuzionistas“ (angl. „The Illusionist“) bei šį Christopherio Nolano pasididžiavimą. Ir, nors pirmasis buvo išties gerai sukaltas projektas, kurį nuoširdžiai rekomenduoju pasižiūrėti visiems gero kino mėgėjams, tai visgi pastarasis yra geresnis reginys, tiek kalbant apie pačią istoriją, tiek ir apie užsuktą siužetą. Vienu žodžiu – „Prestižas“ tai genialus „mindfuck“ stiliaus pavyzdys.

Aišku, galbūt ši juosta ir nebūtų tokia, jeigu ne puiki knyga, tačiau kaip ten nežiūrėtum, Christopheris Nolanas tik dalinai iš rašytojo Christopherio Priesto parašyto romano pasiskolino idėjas bei bendrą pamatą. Visa kita – tai jo nuopelnas. Visgi mokėti papasakoti įdomią istoriją ir tuo pačiu taip įtraukti, jog iki pat galo sunku suvokti kas gi yra tiesa, o kas melas, tikrai ne kiekvienas gali.

Kas man labiausiai patiko šiame filme, jog mums ganėtinai kruopščiai yra išdėstyta pati iliuzionistų darbo specifika ir jų daromų triukų principas, pagal kuriuos jie vadovaujasi. Būtent ties tuo ir yra sudėliotas pats pasakojimas, kuris lėtai, bet užtikrintai mus vedžioja už nosies, nenorėdamas atskleisti paties svarbiausio – triuko paslapties. Dėl to peržiūros metu žiūrovas pats turi spėlioti, kaip gi pasisuks reikalai ir kokiu būdu yra suplanuotas vienas ar kitas iliuzionisto pasirodymas. Bent jau kai 2006 metais šį filmą žiūrėjau pirmą kartą, buvau apstulbęs, nes tiesiog neįmanoma buvo suprasti to, kaip gi filmo herojams pavyksta įgyvendinti „Perkeltą žmogų“.

Kitu svarbiu filmo akcentu tampa drama. Yra įvykiai, kurie pastumia pagrindinius personažus daryti tai, ko jie galbūt net ir nenorėtų, bet dėl sukeltų emocijų jie priversti peržengti savo ribas ir tapti tais, kokius mes juos matome ekrane. Aišku, yra vienas personažas, kuriam lengva simpatizuoti dėl to, koks jis žmogus ir kokiu mes ji pamatome finale, o va dėl kito – čia jau slidus reikalas, nes lyg ir yra pagrindas, kuris pastumia jį link bedugnės ir dėl to lengvai gali suprasti jo veiksmus, bet tuo pačiu tu jo nekenti dėl visiško nužmogėjimo. Kaip ten bebūtų, ekraninis Roberto ir Alfredo duetas žavi dėl savo nuožmios konkurencijos ir vidinių išgyvenimų. Tad herojai mano nuomone buvo atskleisti puikiausiai. Prie jų pridėkime kitus antraplanius personažus kaip ponas Tesla, triukų meistrą poną Katerį ar iliuzionisto padėjėją Oliviją, ir gausime ryškią puokštę įdomių veikėjų.

Ir užtenka apie filmo vidinę dalį, nes nesinori Jums išpasakoti visų detalių, kurios sugadintų peržiūrą. Užtat apie ką reikia užsiminti, tai apie vizualią juostos pusę. Produkcijos dizainas – nepriekaištingas. Mes ne tik atsiduriame XIX ir XX amžių sankirtoje, bet ir galime pasimėgauti autentiškai atrodančiu laikotarpiu su kai kuriais fantastiniais elementais, paryškinusiais peržiūrą dėl ekrane rodomų triukų. Tiek praktiniai specialieji efektai, tiek ir keli CGI momentai atrodo puikiai. Puikiai atrodo ir grimas, kostiumai, šukuosenos, kameros darbas ir aišku nuostabi muzika. O koks čia meistriškas montažas. Ypatingai trečiame akte negali nesistebėti, kaip gi genialiai mums yra viskas paaiškinama.

Patiko man ir filmui parinkti aktoriai. Hugh Jackmanas ir Christianas Bale‘as – lygiaverčiai oponentai, tad žiūrėti į jų vaidinamų personažų priešpriešą buvo ne tik įdomu, bet ir viskas atrodė labai įtikinamai. Be to, solidi jų vaidyba tapo vienu iš šio filmo pliusų. Taip pat juostoje puikiai mano nuomone pasirodė ir Michael‘as Caine‘as. Trumpais, bet užtikrintais vaidmenimis gali pasigirti Rebecca Hall, Scarlett Johansson, Piper Perabo, Andy‘is Serkisas ir aišku ikona – Davidas Bowie‘is, kuris tapo tikra vyšnaite ant šio nuostabaus Christopherio Nolano torto.

Visumoje – tai filmas iš serijos „PRIVALOMA PAMATYTI“, todėl jeigu Jums patinka užsuktos ir nenuspėjamos istorijos, šis filmas sukurs Jūsų akims ir smegenims tikrą šventę.

Asmeninis vertinimas – 10/10

#6 „Tamsos riteris“ (angl. „The Dark Knight“), 2008 m.

Po įsimintino“ Betmenas: Pradžia“ (angl. „Batman Begins“) ir puikaus „mindfuck“ stiliaus mistinio trilerio „Prestižas“ (angl. „The Prestige“), režisieriui Christopheriui Nolanui prireikė trejų metų tam, kad jis galėtų sugrįžti į „DC“ komiksais paremtą pasaulį ir pristatyti tokio lygio reginį, kuriam nebus lygių. Ir to reginio pavadinimas – du „Oskarus“ pelnęs „Tamsos riteris“ (angl. „The Dark Knight“), kurio įtaka juntama kiekviename komiksais paremtame filme iki pat šių dienų.

Filmo istorija sukasi aplink su vietiniais Gotamo mafijozais kovojantį Betmeną, kurio pastangos išvalyti miestą nuo padugnių duoda gerus rezultatus. Tačiau nusikaltėliai nenori taip lengvai pasiduoti ir pasamdo tą, kuris gali nusodinti Tamsos riterį. Jo vardas – Džokeris. Tik yra viena mažytė smulkmena. O kas sustabdys patį Džokerį, kai jis pasieks savo tikslą ir visiems laikams nusodins Betmeną? Jo nupirkti, išgąsdinti ir rasti su juo bendrą kompromisą bus neįmanoma, nes jis tiki į chaosą ir anarchiją, kurią ir planuoja sukelti visame mieste.

Net nežinau kaip nupasakoti tą būseną, kurioje aš buvau laukdamas šio filmo kino teatruose. Aš jo taip laukiau, kad net užmiršau apie savo buvusios merginos gimtadienį ir nulėkiau į patį pirmą šios juostos seansą „Forum Cinemas“. Ir, žinot, visiškai nesigailiu, nes tai buvo nerealus reginys ir jausmas, žiūrėti jį su tikrais gerbėjais.

Ši antroji „Tamsos riterio“ trilogijos dalis – kelių žanrų kokteilis, kuris savyje neša labai stiprią socialinę žinutę apie žmonių pasirinkimus. Taip pat tai filmas, kuriame režisierius pasistengė puikiu būdu atskleisti žmonių natūrą per psichologinę prizmę dėka gudriai apgalvotos pagrindinio antagonisto manipuliacijos, kurios varikliu tampa paprasta baimė. O baimė, aišku, sukelia visišką nežinomybę ir chaosą, galintį net ir patį doriausią žmogų paversti į niekšą.

Ir viso to plano autoriumi tampa pats aršiausias Betmeno priešas – Džokeris, kuris nėra pavaldus niekam, todėl jis tampa dar pavojingesnis už bet kokį mafijozą ar paprastą degeneratą su šautuvu. Būtent Džokerio personažas tampa esminiu viso šio filmo siužetinės linijos varikliu, ant kurio pečių laikosi ir pats filmo saspensas. Tu nežinai kada jis pasirodys, tu nežinai jo elgesio motyvų ir tu visiškai nesuvoki, kokia yra viso to, ką jis daro, priežastis. Ir tik pačiame filmo gale ateina labai taiklus atsakymas, kuris leidžia rimtai susimąstyti dėl Džokerio požiūrio į tam tikrus dalykus. Baisiausia, jog jis yra teisus. Ir būtent toks Džokeris idealiai atspinti tą personažą, kurį prieš 80 metų Bobas Kane‘as mums pristatė komiksuose. Nepamirštam ir apie kitus herojus kaip pats Briusas Veinas bei jo alter ego Harvis Dentas ir Džimas Gordonas, kurie taip pat turėjo čia veiklos. Kaip sakant, visi gavo savo šlovės akimirkų ir pasirodė iš ganėtinai įdomių perspektyvų.

Žinoma, be užsukto ir labai geri sukalto siužeto, nemažai dėmesio gauna ir pats veiksmas. Jis čia yra adekvatus ir neperžengia tikroviškumo barjero, kas yra labai svarbu stebint pagrindinę istoriją. Be to, iš ganėtinai tikroviškos perspektyvos mums leidžiama susipažinti ir su nauja Betmeno įranga bei visiškai žemiškais šio personažo kovos su nusikaltėliais būdais.

Apie siužetą tikrai nenoriu daug ką šnekėti, nes manau, jog tie, kurie nėra matę filmo, patys norės pasižiūrėti ir įvertinti Christopherio Nolano pastangas perkelti žymiausio „DC“ komiksų herojaus ir jo aršiausio priešininko nuotykius į labai realistinį pasaulį.

Užtat galiu užsiminti apie techninius šio filmo aspektus. Tiek specialieji efektai, tiek ir natūraliai atliktos efektingos scenos išties sukelia labai malonius įspūdžius. Žinant tai, jog režisierius labai vengia CGI, jo čia beveik nėra, todėl beveik visos kiečiausios filmo scenos buvo sukurtos natūraliu būdu, beveik be jokių pagalbinių kompiuterio pagalba nupieštų efektų. Kalbu ir apie ligoninės sprogimą, ir apie sunkvežimio salto. Čia jeigu kalbėčiau apie pačias didžiausias ir labiausiai įstrigusias į galvą filmo vietas. Garso takelis nepriekaištingas, kaip ir beveik visi Hanso Zimmerio sukurti garso takeliai. Apie kameros darbą net neverta kalbėti, tai buvo kažkas nerealaus. Neveltui filmo operatorius Wally‘is Pfisteris buvo nominuotas „Oskarui“ už savo darbą.

Na, dar reikia paminėti aktorius. Taip, filme vaidino daug puikių aktorių kaip Aaronas Eckhartas, Christianas Bale‘as, Morganas Freemanas, Maggie Gyllenhaal, Michaelas Cane‘as ir Gary‘is Oldmanas, tačiau nė vienas iš jų neprilygo tada nemirtingam Heatho Ledgerio pasirodymui. Aktorius suvaidino ne tik geriausią savo karjeroje vaidmenį, bet ir atliko tokį pasirodymą, prieš kurį tiesiog neįmanoma atsispirti. Džokeris, kurį įkūnijo tragiškai šį pasaulį palikęs Heathas Ledgeris, atnešė jam pomirtinį „Oskarą ir tapo svarbiausia XXI amžiaus kino ikona. Maža to, tai vienas geriausių ir mano nuomone pats geriausias visų laikų kino blogiukas. Stebint jo veiklą filme, buvo galima ne tik mėgautis jo žiaurumu ir žavėtis paprastu genialumu, bet ir nuoširdžiai jo bijoti. Per vieną sceną visuomet pašoku, kai jis surėkia savo makabrišku balsu „look at me“. Net dabar rašant, perėjo šiurpas...

Visumoje – kas matė, būtinai prie progos peržiūrėkite, o kas nematė – marš žiūrėti. Tokio komiksais paremto filmo dar ilgai niekas nesukurs ir abejoju, ar kada nors koks nors filmas apie Betmeną perspjaus Christopherio Nolano sukurtą „Tamsos riterio“ trilogiją. Tiesiog pernelyg aukštai pakelta kartelė, kad ją būtų galima pranokti.

Asmeninis vertinimas – 11/10 arba tiesiog – ŠEDEVRAS.

#7 „Pradžia“ (angl. „Inception“), 2010 m.

Po neregėtos „Tamsaus riterio“ (angl. „The Dark Knight“) sėkmės, režisierius Christopheris Nolanas daugelio kino gerbėjų akyse tapo XXI amžiaus kino Dievu arba paprastai kalbant – genijumi, kuris pavertė elementarią „DC“ komiksų ekranizaciją į nemirtingą šedevrą. Tad nenuostabu, jog sekančio jo projekto „Pradžia“ (angl. „Inception“), kurio idėją jis šlifavo nuo 2000-ųjų, buvo laukiama su nekantrumu ir tuo pačiu dideliu nerimu.

Filmo istorijos epicentre atsiduria talentingas vagis Dominikas Kobas, kurio įvykdytomis misijomis žavisi net ir patys turtingiausi pasaulio žmonės. O viskas dėl to, jog vyras specializuojasi specifinėmis vagystėmis – jis įsibrauna į žmogaus pasąmonę, kai jo nusikaltimo objektas miega, ir ištraukia iš jo reikalingą informaciją. Tačiau tokie darbai yra labai nelegalūs, dėl ko Kobas yra nepageidaujamas savo tėvynėje, kurioje liko du jo vaikai. Vieną dieną jam pasitaiko proga viską ištaisyti, kad jis galėtų vėl būti su savo vaikais. Ir, kad tai įvyktų, jis privalo padaryti neįmanomą – pavojingą „pradžios“ įsiskverbimą, kuris gali kainuoti tiek jam, tiek jo komandai gyvybes.

Aš pamenu, kai tik pasirodė pirmasis šios juostos anonsas, visas internetas tiesiog sprogo. Diskusijos apie šią juostą buvo visur, kur tik įmanoma, jeigu kalbėsime apie portalus ir forumus, skirtus kinui. Visi galvojo – kas, kur, kodėl, kaip? Tikrai, buvo neįmanoma suprasti, apie ką bus šis filmas. Tačiau būtent tai ir paskatino žmones jo dar labiau laukti. Ir, kaip pridera Christopheriui Nolanui, net ir sekantys anonsai nieko mums nepasakė, tad intriga buvo tiesiog milžiniška. Tokia milžiniška, jog filmą nusprendžiau pasižiūrėti Londone „IMAX“ kino salėje. Visgi pas mus šią juostą parodė po dviejų savaičių nuo pasaulinės premjeros, o „spoilerių“ aš tikrai nenorėjau. Ir tai buvo vienas geriausių mano sprendimų keliauti į kitą šalį dėl filmo.

Vėliau, žinoma, Lietuvoje jį pasižiūrėjau dar 7 kartus ir kiekvienas kartas buvo nuostabus. O kiek kartų šį filmą žiūrėjau namie, net nebemenu. Net specialiai įsigijau kolekcinį šios juostos Blu-Ray leidimą metalinėje dėžėje. Ir kaip tik dabar pasitaikė proga jį įvertinti prieš parašant Jums šį trumpą atsiliepimą.

Aš puikiai suprantu, kad yra begalė žmonių, kurie žiūrėjo šį kino stebuklą, tačiau manau yra ir tokių, kurie dar nespėjo jo įvertinti, tad rašysiu trumpai ir be jokio siužetinės linijos paslapčių atskleidimo.

Taigi, juosta turi labai gudriai užsuktą siužetinę liniją, kuri yra padalinta į tam tikrus skyrius. Pirmieji du skyriai buvo apie vieną ar kitą tikslą, kurie vedė prie to, kas įvyksta trečiame. Kas įdomu, jie visgi mums pernelyg daug nepasako apie „pradžią“, o tik sukuria savotišką finalinio akto ekspoziciją. Šioje ekspozicijoje mes susipažįstame su personažais ir matome jų kruopščiai pateiktą darbo specifiką, kuri ir leidžia jiems daryti tai, dėl ko kiekvienas iš jų gali mirti. Taip pat gauname ir pagrindinius motyvus, dėl kurių vienas ir kitas veikėjas stengiasi kuo geriau padaryti savo darbą. Kokie jie? Na, čia jau tektų žiūrėti filmą.

Užtat trečias aktas – genialumo viršūnė. Tikrai taip. Christopheris Nolanas trečiame akte tiesiogine to žodžio prasme, išprievartauja mums smegeninę. Nes žiūrint šią juostą pirmą kartą beveik neįmanoma pagauti visko, ką režisierius mums čia pasiūlė. Ypatingai dėl to, jog pats „pradžios“ principas yra toks užsuktas ir turintis tiek daug įvairiausių paslapčių, jog suprasti pabaigą reikėtų dar vienos ar net kelių peržiūrų. Ir tai mano nuomone tiesiog nepakartojamas jausmas, kai filmui pasibaigus, žiūrovas turi dilemą ir nesupranta, kaip gi jam priimti finalą. Na, kas žiūrėjo, pamena tą finalinę sceną, kuri sukėlė labai daug teorijų ir diskusijų internete.

Kas liečia juostos veikėjus, tai kiekvienas iš jų – charizmos nestokojantis personažas. Visi iš jų puikiai suderinti su siužetu, dėl ko filme nebuvo nei vienos akimirkos, kad sakytum, jog kažkam buvo pagailėta ekraninio laiko. Kiekvienas gavo šlovės akimirką bei atsiskleidė taip, kad mes galėtume suprasti jo motyvus. Daugiau nieko ir nereikėjo. Ir režisierius puikiai tą įgyventino.

Veiksmo plane irgi nepasišiukšlinta. Ypatingai finaliniame akte, kuris laiko įtampoje ir nežinioje beveik gerą valandą. Tad susišaudymų, gaudynių, muštynių ir kitokių kvapą gniaužiančių elementų juostoje netrūksta, dėl ko ji yra ne tik tokia įdomi ir nenuspėjama, bet ir gyva savo judriai atrodančiomis scenomis.

Vizualiai taip pat nėra prie ko prikibti. Christopherio Nolano fantazija čia pasireiškia visu galingumu. Vien tik pasižiūrėkite į dekoracijas ir praktinius efektus, kurie sukūrė neįtikėtiną įvaizdį pačiam filmui. Produkcijos dizainas – tobulas. Meninis apipavidalinimas – tobulas. Muzika... O Dieve. Kokia čia muzika. Hansas Zimmeris pasistengė iš peties, sujaukti mums emocijas peržiūros metu dėka laba įsimintino ir tuo pačiu baugaus garso takelio, kurio viena iš kompozicijų „Time“ yra bene vienu iš geriausių jo karjeroje parašytų darbų. Vaizdo bei garso montažas irgi neturi jokių priekaištų.

Ir tai dar ne viskas. Nepamirškime stulbinančio aktorių kolektyvo, kurį sudarė Leonardo DiCaprio, gavęs didžiausią savo karjeroje honorarą – 59 milijonus dolerių, Tomas Hardy‘is, kurio talentu pradėjo žavėtis milijonai, ar beveik visuose filmuose pasirodantis seras Michaelas Caine‘as. Dar čia turime talentingą japoną Keną Watanabę, „Oskaro“ laureatę Marion Cotillard, kerinčių akių savininką Cillianą Murphy‘į, šauniąją Ellen Page ir ne ką mažiau talentingus Dileepą Rao su Pete‘u Postlethwaite‘u. Visiems jiems irgi nėra jokių priekaištų, nes jų suvaitinti personažai atrodė labai įtikinamai bei charizmatiškai.

Bendrai – antrasis po „Tamsos riterio“ Christopherio Nolano projektas, kurį drąsiai galima vadinti vienu iš geriausių XXI amžiaus kino projektų, kuris net ir po dešimties metų visiškai nepaseno. O keturi „Oskarai“ iš aštuonių irgi prideda jam vertės.

Asmeninis vertinimas – 11/10 arba tiesiog – ŠEDEVRAS.

#8 „Tamsos riterio sugrįžimas” (angl. „The Dark Knight Rises”)

21 kartas – tiek kartų ėjau į kino teatrą žiūrėti finalinės „Tamsos riterio” (angl. „The Dark Knight”) dalies. Ir tai yra iki šiol mano asmeninis rekordas, nes dažniausiai, jeigu mane koks filmas domina ar labai patinka, aš jį pasižiūriu kine 3-7 kartus, bet ne daugiau. Ar aš gailiuosi dėl to? Tikrai ne, nes tai buvo mano pats laukiamiausias 2012 metų kino projektas, o ir kartu turėjau asmeninį pažadą Christopheriui Nolanui, jog jeigu jis sugrįš prie dar vieno filmo apie Betmeną, aš į kiną nueisiu 20 kartų, nepaisant kokia bus to filmo kokybė. Ir pažadą aš ištesėjau.

Trečiojo ir finalinio „Tamsos riterio” trilogijos filmo veiksmas rutuliojasi praėjus aštuoneriems metams po to, kai Betmenas, pamatęs nieko gero nežadančią Gotamo miesto ateitį dėl Harvio Dento padarytų nusikaltimų, pasiaukojo bei priėmė visą atsakomybę ant savo piečių, tapdamas miesto priešu. Po šių įvykių Gotamas tapo visiškai kitoks, nes ir nusikalstamumas sumažėjo, o ir žmonės bei jų gyvenimas pasikeitė į geresnę pusę. Tačiau ramybė truko labai trumpai. Horizonte pasirodė nauja nelaimė – teroristas Beinas. Fiziškai nenugalimas, o kartu puikus strategas bei dideliu intelektu galintis pasigirti kovotojas priverčia Tamsos riterį vėl pasirodyti paskutiniam akordui, nes tik jis vienintelis sugebės pasipriešinti mirtį nešančiam Beinui, kurio planuose viso miesto sunaikinimas.

Paskutinis Christopherio Nolano režisuotas filmas apie Betmeną – tai jau labiau literatūrinio pobūdžio juosta, nes visgi režisierius labiau vadovavosi Charleso Dickenso kūriniu „Pasakojimas apie du miestus“ (angl. „A Tale of Two Cities”), bei kinematografijos klasika, 1927 metų „Metropoliu“, o ne į didžiuosius ekranus perkėlė kokią nors komiksuose aprašytą istoriją. Kiekviena scena, žiūrint iš režisieriaus bei scenaristo pusės, yra atidirbta labai gerai, nors karts nuo karto pasitaiko ir menkos klaidos, kaip vienintelė ir jau seniai daugybėje kino juostų įžvelgta klaida – sniegas, kuris netirpsta nukritęs ant personažų galvų. Tačiau tai menkas ir nesvarbus faktorius, žiūrint tiesiog į techninę pusę.

Blogio ir gėrio interpretacija, susidūrus akis į akį, pabrėžiama vos ne kiekvieną filmo minutę, o paties Briuso Veino personažas yra parodomas kaip nelaimingo žmogaus, kurį iš kiekvienos pusės puola visi. Galingas priešas, žadantis sunaikinti viską, ką taip saugojo Veinas, klastinga bei viliojanti vagišė bei naujas meilės interesas. Meilės trikampis, kuris irgi nepalieka abejingų žiūrovų, taip subtiliai išreiškiamas, gyvenimiškai, realistiškai, jog galima pajausti tuos kylančius vidinius abejonės jausmus, kurie aplanko pagrindinį juostos personažą.

Juostoje meistriškai mums yra pateikiama kova dėl kažko daugiau nei keršto. Tai kova dėl idealo, kuri priverčia kiekvieną stengtis iki pat galo, nes brangiausias turtas, kurį turi kiekvienas iš mūsų, yra gyvybė, o jos svarba filmo metu yra iškelta labiausiai. Ir ta kova vyksta tarp puikiai mano nuomone pateikto Beino, Briuso Veino, Selinos Kail, Mirandos Teit ir vietinių policijos pareigūnų.

Palyginus su dviem kitais trilogijos filmais, šis projektas labiausiai niūrus, dramatiškas bei tiesiog turintis genialų požiūrį į vieną svarbiausių komiksų herojų realistiškame pavidale. Ir nors filmas kažkiek yra priskiriamas prie fantastinio žanro, tačiau Christopherio Nolano dėka jis įgavo pakankamai tikrovišką pavidalą, bet ne tik dėl savo pateikimo, scenarijaus, gilesnės minties, tačiau dėl to, kokiu būdu jis buvo kuriamas techniniu atžvilgiu. Tad apie techninius aspektus ir pašnekėsiu, nes tiesiog nenoriu išpasakoti kažko, kas sugadins peržiūrą dar nemačiusiems.

Kiekviena scena buvo sukurta ne paviljone su žaliomis sienomis, o tikroviškoje aplinkoje, Pitsburgo miesto gatvėse, todėl įgautas maksimaliai tikroviškas efektas sukuria labai puikų vaizdą. Veiksmo scenos, ypač gaudynių, gniaužia kvapą, kovų scenos brutalios, o tiek tiltų, tiek stadiono sprogimai labiausiai prikausto dėmesį žiūrint į kokybiškus specialiuosius efektus. Svarbiausias, visgi, filmo emocionalus variklis yra nepakartojamas Hanso Zimmerio jau trečią sykį sukurtas garso takelis.

Dekoracijos su kostiumai verti atskirų aplodismentų, nes Beino sukurtas pavidalas kelia baimę, jaučiamas blogis, keliantis tikrą šiurpą, o Moters katės kostiumas dvelkia seksualumu, visgi tokia femme fatale ji atrodo dėl savo įvaizdžio. Neatsiejamas Christopherio Nolano komandos narys, operatorius Wally Pfisteris, su žinomu kino kūrėju bendradarbiaujantis septintą kartą bei gavęs Oskaro statulėlę už „Pradžią“ (angl. Inception”), vėl sukuria nepakartojamą Gotemą savo puikia kameros technika.

„Tamsos riterio” trilogija neapsiriboja vien tik gerai parašytu scenarijumi bei puikiausia technine puse, nes kiekviename filme galima išvysti išskirtinius personažus bei nuostabią Oskaro vertą vaidybą. Trečiojo filmo žvaigždė, aktorius Christianas Bale‘as, įkūnijantis Betmeną jau trečią sykį, pasirodo pagirtinai, bet ir vėl galima sakyti, jog jam nesiseka, nes šį kartą jo personažą užtemdo Beinas, o prieš jį tą padarė Džokeris bei Ras Al Gulas. Tomas Hardy’is Beino vaidmenyje yra nepakartojamas. Seksualioji Anne Hathaway, pasirodžiusi kaip Moteris katė, bei prancūzė, klasikinio moteriško grožio etalonas Marion Cotillard, vaidinanti sekretorę Miranda Teit, puikiai sukuria meilės trikampį. Gary‘is Oldmanas kartu Josephu Gordonu-Levittu sukuria ganėtinai charizmatišką duetą. Kino legendos Michaelis Cane‘as bei Morganas Freemanas irgi įdėjo nemažą indėlį šiame finale.

Visumoje, „Tamsos riterio sugrįžimas“ – tai puikiai užbaigta septynerius metus gvildenta trilogija, kuri ne tik laiko įtampoje, bet ir sukelia tiek daug emocijų, jog kiekvieną kartą jį žiūrėdamas finale apsiverkiu. O dar ir pats finalas sukelia tiek daug diskusijų, kurios po peržiūros kine virto į aršias diskusijas tarp kinomanų.

Asmeninis vertinimas – 9,5/10

#9 „Tarp žvaigždžių“ (angl. „Interstellar“), 2014 m.

2014 metais žymusis britų režisierius Christopheris Nolanas pakvietė visus fantastikos žanro ir kosminės tematikos gerbėjus į neišpasakyto grožio filosofinę kelionę po tamsiausius visatos užkampius filme „Tarp žvaigždžių“ (angl. „Interstellar“), kuri tapo savotišku atsaku genialiam Stanley‘io Kubricko šedevrui „2001: Kosminė odisėja“ (angl. „2001: A Space Odyssey“).

Filmas pasakoja apie suniokotą Žemės planetą, kurioje neįmanoma išgyventi ir tik paskutinieji likę gyvi žmonės tęsia kovą dėl išlikimo. Paskutinė žmonijos viltis – vienas geriausių žemėje astronautų Kuperis. Vyras pasiryžta įvykdyti misiją, kuri arba pražudys viską, kas gyva, arba leis išsigelbėti tiems, kurie dar gali atstatyti žmonijos populiaciją. Subūręs komandą, Kuperis išsiruošia į ilgą bei varginančią kelionę po visatos užkampius, kad rastų naują, gyvenimui pritaikytą planetą. Visos žmonijos viltis yra jo rankose.

Kaip ir anksčiau, Christopheris Nolanas sugeba iki maksimumo išspausti iš kiekvienos temos gana stiprų pamatą. Kaip ir filme „Pradžia“ (angl. „Inception“), taip ir čia matomas pasaulis, kuriame vyrauja režisieriaus filosofinio pobūdžio vizijos. Iki pusės filmo net sunku suvokti visos šios kelionės esmę. Būtent pirmojoje filmo dalyje istorijos pateikimas žiūrovui leidžia įsitraukti į pono Nolano matomą pasaulį, tačiau kaip ir ankstesniuose jo filmuose, sunkiai suprasti tai, ką jis norėjo pasakyti. Vis dėlto, „mindfuck“ žanras jam sekasi išties puikiai.

Įsibėgėjus veiksmui, kuris trunka beveik tris valandas, žiūrovas pradeda gauti atsakymus į jį kamuojamus klausimus. Ypač daug naudos yra žvelgiant į naujus ir visiškai nepaliestus pasaulius. Iš karto kyla mintis – o jeigu čia pabuvotų žmogus? Taip, tokių retorinių klausimų viso filmo metu netrūksta. Patys suprantame, kad žmogus – tai didžiausias Žemės planetos priešas, sunaikinsiantis šią nuostabios gamtos planetą. Filme tai pabrėžiama, tačiau kaip ir kiekvienas parazitas, žmogus gali pritapti kitame kūne, kitoje aplinkoje, todėl nauja planeta leistų jam išlikti gyvam ir vėl pradėti savo vienintelį užsiėmimą – niokojimą.

Juokelių filme beveik nėra – kurgi ten galima juoktis iš žmonijos žlugimo. Tiesiog rodoma stipri drama apie vienos šeimos nelaimę, apie žmonijos baigtį ir apie tikėjimą. Tad religinių niuansų irgi galima pastebėti. Ypač kai žmonės ieško rojaus, kuriame galėtų ramiai apsigyventi. Simbolika, kaip ir ankstesniuose režisieriaus darbuose, taip pat yra. Šiame filme ji yra šiek tiek giliau užslėpta, tačiau atidesni žiūrovai tikrai pastebės tam tikrus vaizdus, apibūdinančius evoliuciją ir istorinę raidą – lygiai taip pat kaip ir žymiajame S. Kubricko filme.

Vienintelis dalykas, kuris galbūt gali nervinti, yra veikėjai. Pagrindinis filmo herojus Kuperis – gana žemiškas vyras, drąsus, bet vis dėlto bijantis dėl savo šeimos ateities. Su juo viskas lyg ir puiku, tačiau jį lydinčios moterys šioje kosminėje ekspedicijoje nesugeba pritraukti prie ekranų. Jų replikos šaltos – lyg visiškai neturėtų jausmų, o kas labiausiai krenta į akis, tai jų nenoras, kad kažkas pasikeistų. Joms tai lyg dar viena ekspedicija, šįkart vedanti į kosmoso glūdumas. Kuperis prikausto prie savęs visą dėmesį, todėl nuobodžiai pateiktos jo palydovės gali ir toliau šaldyti savo žvilgsniais viena kitą. Žinoma, Kuperis nėra iš tų personažų, kurie taps kultiniais arba tais, kuriuos dar ilgai prisimins, tačiau vyruko įvaizdis gana drąsiai rodo herojiškumą ir ištvermę. Tai tikro vyro pavyzdys.

Po juostos peržiūros iškart kyla klausimas – iš ko Christopheris Nolanas pasiskolino idėją sukurti šią juostą? Kaip puikiai žinome, mėgstamiausiu kino kūrėjo filmu yra 1968 metais pasirodęs Stanley Kubricko šedevras „2001: Kosminė odisėja“, kuris tapo didžiausiu įkvėpimu kuriant „Tarp žvaigždžių“. Juostos scenaristas Jonathanas Nolanas taip pat pasiskolino nemažai temų iš tokių žymių darbų kaip „Kontaktas“ (angl. „Contact“), „Svetimas“ (angl. „Alien“), „Artimi trečio laipsnio kontaktai“ (angl. „Close Encounters of the Third Kind“), „Soliaris“ (angl. „Solaris“) bei „Teisingi vyrukai“ (angl. „The Right Stuff“), todėl filmas įgauna subtilaus kopijavimo braižą. Tai, žinoma, nėra blogai – reikia remtis darbais, galinčiais subrandinti kuriamą produktą.

Puiki vizualinė filmo pusė leidžia pamatyti visą kosmoso grožį. Tokios stiprios ir kokybiškai pateiktos specialiųjų efektų juostos nebuvo nuo „Gravitacijos“ (angl. „Gravity“) pasirodymo. Viskas atlikta preciziškai bei apgalvota iki mažiausių smulkmenų. Filmui net netrūksta trimatės erdvės – vaizdas atrodo labai gilus ir įtraukiantis į tą nuostabų Christopherio Nolano sukurtą pasaulį. Žinoma, kaip gi Christopheris Nolanas kurs juostą be savo mėgstamiausio kompozitoriaus Hanso Zimmerio? Kaip ir visada, tai unikalus ir širdį virpinantis darbas, kuriam galima paploti. Kameros darbas taip pat labai stiprus. Režisierius neprašovė, pasamdęs operatorių iš Šveicarijos Hoyte‘ą Van Hoytemą, kuris pakeitė ilgametį kino kūrėjo bičiulį Wally‘į Pfisterį. Baigiant aptarti techninės pusės privalumus galima paminėti ir nepriekaištingą juostos montažą, kuris leidžia C. Nolano papasakotai istorijai įgyti dar daugiau prasmės.

Ne ką mažiau įspūdingas ir aktorių kolektyvas, kurį papildo net keturi Oskarų laureatai bei daugelis šiai prestižinei premijai nominuotų aktorių. Kaip dažnai juokaujama, Christopheris Nolanas mėgsta dirbti su savo senais pažįstamais, todėl nenuostabu, kad juostoje galima pamatyti ir jo ankstesnių filmų bendradarbius. Pirmiausia, tai 2013 metų geriausias aktorius Matthew McConaughey‘is, kuris parodo, kad ne vien dramose yra „kietas“.

Aktorių papildo dvi gražiosios lyties atstovės – Anne Hathaway bei Jessica Chastain, kurių personažai taip pat iškeliauja su Kuperiu ieškoti naujų pasaulių. Kaip gi Nolano filmas be jo paties mylimiausio aktoriaus, britų kino legendos Michaelio Caine‘o, su kuriuos jis bendradarbiauja nuo 2005 metų? Nors aktoriaus funkcijos filme nėra tokios svarbios, tačiau vien jo pasirodymas sukelia šypseną. Filmas kupinas ir antraplanių veikėjų, kuriuos įkūnijo Wesas Bentley‘is, Elyesas Gabelis, Casey Affleckas, Topheris Grace‘as, Johnas Lithgowas, Timothee‘is Chalametas ir kino legenda Ellen Burstyn.

Visumoje – tai įtraukianti ir įtampoje laikanti kelionė po tolimiausius galaktikos užkampius, kuri prilygsta nepriekaištingo grožio kosminei odisėjai.

Asmeninis įvertinimas – 9/10

#10 „Diunkerkas“ (angl. „Dunkirk“), 2017 m.

Padovanojęs vieną svarbiausių visų laikų kino trilogijų „Tamsos riteris“ (angl. „The Dark Knight“), sukūręs neužmirštamus mokslinės fantastikos hitus „Tarp žvaigždžių“ (angl. „Interstellar“) ir „Pradžia“ (angl. „Inception“) bei užsirekomendavęs kaip puikus užsukto siužeto trilerių „Prestižas“ (angl. „The Prestige“), „Memento“ ir „Nemiga“ (angl. „Insomnia“) režisierius, Christopheris Nolanas 2017 metais sugrįžto į kino ekranus su jam visiškai netipiniu kino projektu „Diunkerkas“ (angl. „Dunkirk“). Projektu, kuris buvo nominuotas aštuoniems „Oskarams“ bei įvardijamas kaip vienas svarbiausių pastarojo dešimtmečio filmų.

Filmo istorija rutuliojasi 1940 metais. Negailestinga vokiečių kariuomenė apsuko apie 400 tūkstančių sąjungininkų Belgijos miesto Diunkerkas paplūdimiuose. Suvieniję jėgas jiems į pagalbą atskubėjo paprasti civiliai, kurių vienintelis tikslas buvo išgabenti sužeistuosius ir viltį praradusius karius toliau nuo karo lauko. Tačiau jie net nenutuokė, kas jų lauks pasiekus mirtį nešančio Diunkerko krantą.

Pirmiausia, ką reikia žinoti apie šį filmą, jog tai juosta ne apie karinius veiksmus, bet apie žmones, kurie išgyveno tikrą pragarą, norėdami sveiki grįžti namo. Tai kartu ir filmas, kuris susideda iš kelių matomų perspektyvų, norint sukurti itin aiškų vaizdą apie žymiąją „Dinamo“ operaciją, kurios metu buvo išgelbėta virš 300 tūkstančių karių. Čia mes turime ir lėktuvo pilotus, ir civilius, ir, žinoma, pačius karius, kuriems tenka patirti siaubingiausias gyvenimo valandas. Visos filme vystomos istorijos paremtos kiekvieno iš rodomų herojų išgyvenimais ir matoma karo perspektyva per jų asmeninę prizmę.

Antra – tai žvilgsnis į žmogiškumo proveržį, kuriuo galima žavėtis ir didžiuotis, jog atėjus sunkiausiai valandai, žmonės visgi gali susivienyti, kad bent jau akimirkai pasaulis taptų geresniu. To ir moko naujasis Christopherio Nolano filmas, kuriame labai taikliai ir netgi jautriai parodoma, kaip bendromis jėgomis yra gelbėjamos žmonių gyvybės. Ir kino kūrėjas šiame filme ne vieną sykį pabrėžia neįkainojamos žmogaus gyvybės svarbą.

Diunkerko istorija, jeigu taip ją galime pavadinti, nebe pirmą kartą yra perkeliama į didžiuosius kino ekranus, tačiau kol kas tai labiausia pavykęs projektas, kuris savo kruopštumu pralenkia itin sudėtingą ir kino snobų mėgiamą klasikinį 1958 metais pasirodžiusį režisieriaus Leslie‘io Normano filmą „Diunkerkas“ (angl. „Dunkirk“). Taip, tai puikus kino kūrinys, kurį irgi verta pamatyti visiems šio žanro mylėtojams, bet jame dėl labai vientisai pasakojamos siužetinės linijos trūksta vidinės ramybės, kurią akimirksniu sujaukia kariniai veiksmai ir chaosas, ateinantis iš skirtingų barikadų pusių.

Pats filmo fonas yra panašus į ankstesnius Christopherio Nolano darbus, o ir niūrumas, tikroviškumas bei slogi atmosfera nepriverčia nuobodžiauti ir jaustis lyg būtum kokiose nors laidotuvėse. Režisierius moka įtraukti į savo pasakojimų pasaulį, jog nuo pradžios iki pat finalo neįmanoma atitraukti akių nuo kino ekrano. Patikėkite, šis filmas kaip ir visi kiti jo darbai įtraukia taip stipriai, jog nepastebi kaip prabėga laikas. O čia dar stebina tai, jog veiksmo nėra taip ir daug, kaip galima būtų tikėtis pasižiūrėjus filmo anonsą. Gaila tik, kad juostos trukmė nėra tokia ilga kaip paskutinių jo kino projektų. Norėtųsi ilgiau pasimėgauti šiuo puikiu kino kūriniu, kuris, be abejo, yra didžiuliu režisieriaus laimėjimu.

Kalbant apie šio projekto techninę pusę, tai jo unikalumas slypi tame, jog tai ne tik pirmasis kino istorijoje filmas, kuris buvo nufilmuotas pilnai išskirtinėmis „IMAX“ kameromis, bet dar ir pirmasis per tris dešimtmečius filmas, kuris dėka Christopherio Nolano perfekcionizmo paruoštas rodymui iš 70mm kino juostų. Specialieji efektai aukštumoje, nors jų ten itin mažai, nes, kaip žinia, režisierius mėgsta viską filmuoti natūralioje aplinkoje, todėl didžiausią dalį efektų sudaro sprogimai ir keli itin epiškai atrodantys mūšiai ore. Todėl kompiuterinės grafikos arba tiesiog CGI čia beveik nėra. Ir tai nuostabu. Bent jau akys gali pailsėti nuo pernelyg didelio kiekio netikrai atrodančių vizualinių sprendimų, kuriais gali pasigirti beveik kiekvienas didesnio biudžeto filmas.

Garso takelis irgi prisideda prie labai stiprios techninės pusės dalies. Bet čia nieko keisto, nes muziką filmui parašė pats Hansas Zimmeris. Filmo operatoriumi tapo su Christopheriu Nolanu prie jo ankstesniojo kino epo „Tarp žvaigždžių“ jau bendradarbiavęs kameros virtuozas Hoyte‘as Vanas Hoytema. Neturiu prie ko prikibti. Garso montažas – nepriekaištingas. Tą patį pasakysiu ir apie montažą, kuris kaip ir ankstesniuose režisieriaus projektuose sugebėjo iki pat filmo galo neišduoti didingo ir šiek tiek intriguojančio finalo.

Kas jau kas, bet Christopheris Nolanas retai prašauna su aktoriais. Mano nuomone, jis išvis tik vieną vienintelį kartą savo karjeroje pasišiukšlino, pakviesdamas Maggie Gyllenhaal suvaidinti Briuso Veino širdies draugę Reičel filme „Tamsos riteris“. Čia mes turime išties įspūdingą aktorių brigadą, kuri susideda iš pastovių veidų Christopherio Nolano filmuose. Per daug neišsiplėsiu, bet norėčiau paminėti tiek Tomą Hardy‘į, tiek ir Cillianą Murphy‘į, kurie nors ir neatliko pačių esminių vaidmenų šioje epiškai atrodančioje juostoje, bet jų draminiai sugebėjimai verti aplodismentų. Gerus aktorinius sugebėjimus pademonstravo ir „Oskaro“ laureatas Markas Rylance‘as, Kennethas Branaghas bei gana charizmatiškas teatro aktorius Jamesas d‘Arcy‘is.

Visumoje, negalėčiau pasakyti, jog ši juosta yra geriausia jo karjeroje, nes 2008 metais pasirodė tobulas „Tamsos riteris“ (angl. „The Dark Knight“), o ir 2010 m. atnešė neįkainojamą šedevrą pavadinimu „Pradžia“, bet vienareikšmiškai – tai pats brandžiausias filmas jo karjeroje, kuris prilygsta geriausiems karinio žanro kūriniams kaip „Gelbstint eilinį Rajeną“ (angl. „Saving Private Ryan“), „Metalinis apvalkalas“ (angl. „Full Metal Jacket“) ar net „Mūsų dienų apokalipsė“ (angl. „Apocalypse Now“).

Asmeninis vertinimas – 9,5/10

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(5 žmonės įvertino)
5.0000

„Netflix“ pasirodęs lenkų filmas „365 dienos“ - gerokai stipresnė „50 pilkų atspalvių“ versija: jau rengiamos peticijos dėl uždraudimo (93)

„365 dienos“ („365 dni“) - tai filmas, kuriame atvirų sekso scenų dar daugiau nei garsiajame...

Filmai, sukėlę rasinį skandalą: sąraše – net ir iš pirmo žvilgsnio visiškai nekalta animacija (82)

Pastarosiomis dienomis imta kalbėti ir apie rasizmą pramogų pasaulyje. Iš „BBC iPlayer“ buvo...

Holivudą supurtęs Spielbergo filmo prakeiksmas vis dar kelia aistras: 4 aktorių mirtys – sutapimas ar kai kas daugiau? (17)

Paslaptingos aktorių – mažosios Heather O‘Rourke ir dar trijų, kartu su ja nusifilmavusių...

Penki serialai, kurie neleis nuobodžiauti karštais vasaros vakarais (2)

Karantinas kaip ir pasibaigė, tačiau meilė serialams niekur nedingo. Rekomenduoju dar vieną gerų...

Belaukiant Christopherio Nolano kino teatrų išgelbėjimo: 10 režisieriaus filmų (2)

Liepos 31 dieną planuojama atgaivinti kino teatrų veiklą su vienu iš svarbiausių šių...

Top naujienos

Žmogaus elgsenos specialistas apie emocinius vaikystės archetipus: pateikė atsakymą, kodėl turime vienokį ar kitokį charakterį (44)

Devynerius metus veidoskaita užsiimantis žmogaus elgsenos specialistas, knygų autorius Žydrūnas...

„Barboros“ vadovas papasakojo apie nesąžiningus pirkėjų triukus (129)

Gana nedrąsiai interneto prekyba besinaudoję Lietuviai, užsidarę namuose dėl pandemijos, buvo...

Rimvydas Valatka. Pagiriamasis žodis Prezidentui

Prezidento Nausėdos metai pralėkė kaip daina. Egzaltuotą senutę Kotryną iš Pabaisko, Tautai...

Namajunas ligoninėje atsiprašė ją pasveikinusios čempionės (31)

Lietuvių kilmės kovotoja Rose Namajunas iškovojo svarbią karjeros pergalę, tačiau po jos...

Užkalnis valgo pas čigonus: „Eičiau ir vėl, net ne dėl maisto“ (125)

Būna tokių restoranų, kurie pasiūlo patirtį, net jei maisto srityje ir neįtikina visiškai....

Dermatologai įspėja: nebandykite šių populiarių grožio triukų namuose – galite labai pasigailėti

Dabar itin populiaru grožio produktus gamintis namuose, iš turimų natūralių produktų. Juk tai...

Išanalizavo vadovų kaitą per karantiną: nekantriausi „paslaugininkai“

Nors įmonei susiduriant su sunkumais jos savininkai dažnai imasi keisti vadovą, per neseniai...

A lygos favoritų mūšis: „Žalgiris“ – „Sūduva“ tiesioginė vaizdo transliacija

Sekmadienį sostinėje į kovą stoja A lygos futbolo čempionato lyderiai Vilniaus „Žalgiris“ ir...

Apie prarastą pasitikėjimą savimi prabilęs Donatas Motiejūnas: buvau sužlugdytas (6)

Į Lietuvą iš Kinijos grįžęs krepšininkas Donatas Motiejūnas – sunkaus charakterio žmogus,...

Didelius skausmus jautęs vyras buvo išprašytas iš Šiaulių ligoninės: vadina tokį gydytojo elgesį amoraliu (361)

Po karantino nutraukimo gydymo paslaugos kai kuriose šalies įstaigose vis dar sunkiai prieinamos,...

|Maža didelių žinių kaina