Serialai tapo šių laikų filmais, tik apie juos mažai rašo recenzijas, ypač Lietuvoje. Tiesa, Vakaruose apie serialus paskui parašo knygas (kaip rašė apie Sopranus – rašė žmonės, kurie seriale apie New Jersey banditus ieškojo atsakymų į klausimus apie viską, nuo virtuvės iki dizaino, nuo vadybos iki populiariosios psichologijos).
Tačiau serialus recenzuoti sunku: kai jis rodomas, ir visi laukia naujų serijų, rašyti keista, nes dar niekas nesibaigė. Kai serialas baigiasi, recenzuoti – jokios prasmės, nes jį jau visi matė. Bet kuriuo atveju apžvilgininkas ten yra lyg ir svetimas.
Tačiau aš nesu iš tų, kurie bijo sunkių užduočių. Kažkada pradėjau rašyti restoranų apžvalgas, nes visi kiti bijojo tai daryti. Aš nebijau nieko.
Todėl nuo šios dienos – apie serialus, kuriuos žiūri visi, kas skaito mano tekstus. Kalbame apie milijoną žmonių Lietuvoje. Pirmasis pasakojimas – šiandien.
„House Of Cards“ („Kortų namelis“)
Šis JAV gamybos serialas prasidėjo 2013 metais ir ketvirtasis sezonas bus rodomas kitąmet. Kiek sezonų bus, kol kas nežino niekas.
Tai serialas, kurį vos prisiverčiau pradėti. Pamatęs pirmąją seriją, negaliu atsiplėšti. Manau, kad kiekvieną seriją aš galėsiu peržiūrėti po kelis kartus.
Kodėl nenorėjau pradėti? Pirmiausia, pagrindinė idėja jau buvo įgyvendinta angliškame seriale (tokio paties pavadinimo), kurį BBC sukūrė prieš ketvirtį amžiaus ir dėl kurio anglai ligi šiol myžčioja iš laimės. Labiau už anglišką kiną nemėgstu tik angliškos televizijos, kuri yra varguolių bandymas imituoti Ameriką bei jos puikią audiovizualinę produkciją ir gautą ubagišką rezultatą (nes nėra nei blizgesio, nei šviesos, nei užmojo) pateikti kaip labai subtilų konceptualų kūrinį. Išeina kaip angliškas drungnas alus prie amerikietišką mėsainį, sprogstantį nuo skonių gausos.
Antroji priežastis yra ta, kad paklausus, „apie ką šitas serialas“, visi man sakydavo – apie politikus Amerikoje, ir jau vien nuo šito galima užmigti.
Nėra nieko nuobodesnio už Amerikos politiką. Amerikoje nėra nuobodesnio miesto už Vašingtoną ir jo priemiesčius su begaliniais vyriausybiniais pastatais, geriausieji iš kurių vaizduoja praėjusių amžių amerikiečių supratimą, kaip turi atrodyti europietiška prabanga, su kolonomis ir liūtais. Kai amerikiečiai pradeda imituoti europiečių prabangą, gero nelauk. Čia kaip kauniečiui duoti pinigų ir leisti apsipirkti šviestuvų parduotuvėje: garantuotai ras baisiausią ir didžiausią krištolo tortą.
Nieko nėra tolimesnio nuo žmogiškumo ir gyvumo, negu JAV vyriausybės struktūros. Čia žmonių gyslomis teka distiliuotas vanduo ir rašalas, o ne kraujas. Lietuvos VMI ir Sodra palyginti yra pramogų parkai su svaiginančiomis linksmybėmis. Aš žinau, ką sakau. Aš esu dirbęs Vašingtone ir mačiau savo akimis tuos žmones ir jų biurus, ir jų susirinkimus, ir susitikimus, ir dalyvavau tokiuose pokalbiuose. Patikėkite, kai kas nors eina dirbti į JAV vyriausybę, tai ne todėl, kad jie yra patys linksmiausi ir smagiausi žmonės pasaulyje. Jie yra kūrybingumo ir įkvepimo priešprieša.
Ir todėl pati mintis apie serialą, kurio veiksmas vyksta JAV kongrese ir Baltuosiuose rūmuose, man atrodė beprotiška. Tačiau daugelis žmonių sakė – žiūrėk, ir aš jais patikėjau.
Siužeto nepasakosiu, nes o kam jums. Pagrindinis veikėjas, Frank Underwood (aktorius Kevin Spacey, kurio vaidyba yra pasitikinti savim ir nuostabiai nuspalvinta švelnaus pietinių valstijų akcento, beveik suteikiančio jam žmogiškumo), yra vienas labai aukštas pareigas užimančių kongreso narių, na, kaip Seimo pirmininko pavaduotojas. Serialas prasideda nuo to, kad jis negauna užsienio reikalų sekretoriaus posto (jam žadėto po naujojo prezidento paskyrimo), bet spėkite iš trijų kartų, ar tai jį sustabdys? Nesustabdė.
Frank Underwood, kuriam gyvenimas davė citriną, nedarys limonado: jis darys atominę citrinų bombą, ir šaudys dar aukščiau ir dar toliau. Serialas yra apie tokį manipuliavimą ir saviškių, ir svetimų pardavinėjimą, kokio Lietuvoje politikai neįsivaizdavo ir galbūt net neįsivaizduos. Ten yra didelės įtakos ir didelių laimėjimų žaidimas, ir ten tikrai nėra nieko švento ir jokių stabdžių. Visi, o ypač pagrindinis veikėjas, nesuprantantiems nuolatos primena, kas čia yra viršininkas ir kodėl.
Primena brutaliai ir negailestingai. Žmogus yra išgelbėjamas iš bėdos (girtą vairavusį Kongreso narį ištraukia iš policijos daboklės) tik todėl, kad tai paliks jį skolingu, ir jis vėliau turės politinio žaidimo vardan padaryti tokius dalykus su savo rinkėjais, nuo kurių net jam pačiam bus bloga.
Politikus aptarnauja ir vieni kitus (ir save) pardavinėja ir didžioji žiniasklaida ir ambicingos jaunos stervos, gebančios dėl geros istorijos daryti bet ką, ir profesinės sąjungos, ir menininkai. Viskas skaičiuojama milijonais, ir nugalėtojas labai gerai žino, kad laimėjo. Visi, kas nori būti žaidėjais, koncentruojasi į kovą taip, lyg būtų krepšininkai, lyg būtų likusios 30 sekundžių iki rungtynių pabaigos, ir priešininkas turėtų dviejų taškų persvarą.
Pinigai čia tik įrankis valdžiai. Pinigų politikams tikrai reikia, ir juos suneša lobistai, kuriems, savo ruožtu, daug ko reikia iš valdžios, bet pinigus politikai naudoja ne savo malonumui, o dar didesnės valdžios pirkimui. Pinigai čia – lyg tūzai kortų kaladėje, patys savaime nesukeliantys emocijų, bet labai naudingi žaidimui.
Ir visi yra net ne storos, bet plieninės odos, ir nervus turi (ar miego nori) tik patys silpniausi. Kiti vietoje nervų turi plieno vielas. Vietoje odos jie vilki kostiumus, nuo kurių viskas atšoka.
Sopranų organizuoti nusikaltėliai, kartais luošinantys ir žudantys, tačiau jaučiantys šiokį tokį malonumą iš valgymo, gėrimo ir kekšių tratinimo, palyginti yra jautrūs neurotikai, nuolatos savimi abejojantys ir, sakyčiau, beveik geri žmonės. „House of Cards“ veikėjų cinizmas yra toks įspūdingas, užkrečiantis ir pribloškiantis, kad jau po kelių serijų retkarčiais pasirodantys žmonės iš normalaus pasaulio atrodo visiškai iškrentantys iš konteksto, nenormalūs ir kalbantys apie visiškai kosmines vertybes – draugystę, lojalumą, garbę.
Draugų šiame seriale nėra. Pažiūrėję bent kelias serijas, suprasite, kad aplink jus gyvenime yra puikūs žmonės, kurie jums padeda ir jumis rūpinasi, ir dėkosite Dievui, kad negyvenate tarp laukinių žvėrių.
„Kortų namelyje“ jumis rūpinsis tik tada, ir tik iki tol, jei iš jūsų kažko rytoj reikės – todėl, jei norite išgyventi, turite stengtis būti tuo, kas kažką gali pasiūlyti. Kuo daugiau galėsite pasiūlyti – įtakos, balsų, publikacijų, viešumo - tuo daugiau jums už tai mokės ir net nesiderės, nes yra tam tikro, nors ir baisoko, sąžiningumo: pasaulyje, kur viskas perkama ir parduodama, niekas net neapsimetinėja, kad viskas turi kainą.
Meilė ir seksas irgi yra tik žaidimo ir įtakos dalis – malonumui šiais dalykais naudojasi tik silpnieji, tik avys, ir avys, kaip buvo sakyta klasikiniame filme apie verslo pasaulį „Wall Street“, būna paskerdžiamos. Visi sėkmingi žaidėjai kiekvieną sekundę žino, ką daro - net ir tuomet, kai yra nuogi lovoje.
Vašingtono valdžios viršūnėje žaidimai dideli. Žmonės, kurie yra viršūnių žaidėjai, jau yra apsirūpinę taip, kad jų nedomina nemokami telefono pokalbiai, valdiški automobiliukai ar, neduok Dieve, koks Seimo viešbutis, kuriame jie išsukinėja lemputes. Čia nėra ubagų ir elgetų, patekusių prie lovio – čia net ne lovys, ir valdiški rašikliai nelabai ką nors domina: čia yra žaidėjai, ir būtent to žaidimo, brutalaus ir traiškančio silpnuosius, žmonės ir susirenka žiūrėti prie ekranų.
Nepriekaištinga vaidyba ir scenarijus, kuriame kas dvi minutes kažkas atsitinka, čia yra jau tik duotybė, o nebe prianašumas: amerikietiški serialai šiais laikais pakėlė kartelę taip aukštai, kad žiūrovas net nepasiruošęs atleisti trečios minutės nuobodybės arba trečios minutės be siužeto posūkio. Viskas turi vykti staigiai, stipriai, įtikinamai, įspūdingai, ir kiekvienoje serijoje, nes žiūrovas išlempa ir nori dar, dar ir dar, ir šis serialas, kaip aikštingos ir išlepintos moters vyras, kuris nestabdydamas siūlo ir jai dar ir dar, nes kaip tas vyras nenori, kad ji nusisukusi nueitų sau, taip ir serialas neleis sau paleisti žiūrovo iki pat paskutinės serijos paskutinės minutės.
