„Netikiu, kad visiškai pasveikau. Manau, visi iki paskutinio atodūsio stengiamės užsigydyti širdis ir kažkaip jas pakylėti. Bent aš tikrai to noriu. Visgi puiku, kada pavyksta vis labiau susidraugauti su savimi“, – albumo pristatyme rašo M. Linkytė.
Ji taip pat atskleidė, kad visą gyvenimą bijojo nugyventi kaip savo pačios priešas.
„Bijojau ir gyventi, suprasti, ką myliu, gyventi taip, kaip noriu, nustoti galvoti apie kitus, nustoti taikytis prie kitų žmonių lūkesčių ir paisyti jų nuomonių. Aš taip bijojau pasijusti vieniša arba atstumta, kad slėpiau tikrąją savo savastį – neatskleidžiau, kas esu ir ką galvoju. Bet net ir taip mąstydama, nuolatos sau primindavau, kad noriu susikurti nuostabų gyvenimą ir eiti savu keliu, net jei tas kelias kartais nuvestų prie nesėkmių, skausmo ir neteisybės. Šitai praeitų. Aš išgyvenčiau.
Gyvenkime, kaip liepia širdis. Patirkime pilnatvę! Galima prisipirkti daiktų, įgyvendinti drąsiausias svajones ir vis tiek jausti didžiulę vidinę tuštumą... Didžiausia vertybė, kurią turiu, – tai galimybė nuleisti kojas į rasotą žolę vasaros rytmetį. Taip pat mano draugės juokas, kai viešime jos namuose prie ežero“, – rašoma pristatyme.
Atlikėja priminė ir apie Himalajų tylą 4 200 metrų aukščio viršukalnėje, peštynės su broliu, liūdesio akimirką, kai tenka atsisveikinti su brangiais žmonėmis, pašiurpusią odą, kai išgirsta dainuojant jos dainas.
„Visiems leista turėti didžiausius troškimus ir į valias svajoti. Visiems leista mylėti ir jaustis mylimiems. Visiems leista naudotis laisve ir būti savimi, gyventi taip, kaip trokštame. Visiems leista patirti džiaugsmą. Turime galią vos per sekundę apsispręsti, kad visko, ką pagaliau gauname, mums jau pakanka. Man jau pakanka. Aš jaučiu meilę. Esu laisva. Žinau, kas teisinga. Atverkite savus jausmus ir atsiverkite tikram gyvenimui. Galia tai padaryti jūsų rankose
Linkiu, kad visi surastumėte savy jėgų atsiverti savo vidiniam „aš“ ir nebeužsiverti saviems jausmams. Elkitės su savimi švelniai ir rūpestingai, bet likite drąsūs ir teisingi. Tegul prasideda GIJIMAS. Kai tiktai jausitės jam pasirengę“, – tikina M. Linkytė.
Albume galima rasti ir kelias nuotraukas iš 5 mėnesių savanorystės Nepale: „Manau, kad mano pačios gijimas glaudžiai susijęs su ta patirtimi. Tai buvo metas, kada pradėjau leisti sau jausti ir tiesiog būti žmogumi. Be etikečių, be statuso ir be vardų.“
Albume atlikėja prisipažino, kad buvo etapas, kai jautėsi per prasta visose gyvenimo srityse.
„Ankstesnę dieną surengtas koncertas praėjo gerai, bet vis tiek jaučiau, kad to negana, kad esu per prasta. Žliumbiau visą naktį, mano veidas atrodė siaubingai, širdyje irgi jaučiausi siaubingai. Jaučiausi per prasta visose savo gyvenimo srityse, įskaitant muziką ir asmeninį gyvenimą. Esu nepakankamai graži, nepakankamai liekna, protinga ar miela. Nepakankamai. Siekiu savo tikslų, bet... „nepakankamai greitai“ – šie žodžiai nuolatos skamba mano galvoje, kiekvieną dieną. „Greičiau.“ – savo išgyvenimais dalijosi M. Linkytė.
Nors jautėsi turinti viską, apie ką svajojo, balsai jos galvoje niekada nemiegojo ir ragino jaustis melage.
„Kad ir kur bebūčiau, ką bedaryčiau, balsai mane persekioja. Maniau, kad man nepagerės, suvokiau, jog nebejaučiu džiaugsmo. Mėnesių mėnesius tenorėjau nesikelti iš lovos, bet kažkokiu būdu paskutinėmis 2020 m. rugpjūčio dienomis supratau, kad pasiekiau dugną ir kad laikas pokyčiams. Pagaliau atėjo metas giliau pažvelgti į save ir užmegzti draugystę su mergaite, kupina liūdesio ir vienatvės, kuri gyvena manyje. Kas aš? Ar tas liūdesys, visi tie jausmai? Ar aš esu šis kūnas? Ko iš tikrųjų noriu? Kas man suteikia laimės? Kas atsakingas už mano vidinę ramybę? Ar apskritai įmanoma ją pasiekti? Reikėjo pradėti šiuos nepatogius pokalbius ir juos IŠGYVENTI... Štai taip pradėjau savo sveikimo procesą“, – naujausiame EP albume rašo M. Linkytė.
