Vos kelioms dienoms į Lietuvą grįžę ledo meistrai nė minutės neturėjo laisvos – interviu ir fotosesijos vyko nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Lietuvoje, kurios vardą Povilas ir Margarita garsina visame pasaulyje, juos myli bei gerbia. Tačiau kaina, kurią jie sumokėjo už pripažinimą, buvo labai didelė.
„Man niekada nekilo klausimas, kuriai šaliai turėčiau atstovauti. Visada norėjau čiuožti tik už Lietuvą“, – neabejojo P. Vanagas. Nors sąlygos, kurias čiuožėjams galėjo pasiūlyti kitos, savo gretose čempionus norinčios matyti šalys, tuo metu atrodė tiesiog fantastiškos.
„Mes neturėdavome pinigų net išsinuomoti ledą – prašydavome, kad kas nors leistų kamputyje treniruotis. Lietuvoje galėdavome čiuožti tik naktimis. Jei suskausdavo kelį, turėdavome skristi į Vilnių, nes mūsų gydytojas gyveno čia. Net sukneles tekdavo persiūti iš paprastų, pirktų parduotuvėje, kai tuo metu varžovės savąsias būdavo pasidabinusios „Swarovski“ kristalais. Nepaisant nieko, mes sėkmingai varžėmės su pačiais geriausiais“, – nelengvus laikus prisiminė M. Drobiazko.
Skaudžiausia buvo, ko gero, kai Lietuvos valdininkai, pasak čiuožėjų, juos sąmoningai apgavo.
