Prieš emigraciją gimtojoje Ariogaloje moteris dirbo mokytoja rusų ir lenkų mokykloje. Vyras Ruslanas dirbo valstybinį darbą, tad šeimos pajamos buvo nedidelės. Jiedu svajojo apie nuosavą būstą, bet paskolai gaunamų pajamų nepakako. Į Angliją užsidribti pirmasis išvyko Sandros vyras. Ilgainiui gyvenimas su sūnumi Lietuvoje be vyro ir tėvo tapo nepakeliamas, tad emigracijai ryžosi visa šeima.
Moteris susitarė su mokyklos valdžia, kad išsaugotų jai darbo vietą, mat planavo užsidirbti ir netrukus grįžti. Tačiau Lietuvą sudrebino ekonominė krizė ir grįžti nebebuvo prasmės. Sandra ėmėsi dirbti Anglijoje. Kadangi angliškai kalbėjo sunkiai, pateko į valymo darbų departamentą. „Ėjau į darbą su ašaromis, nes, baigus mokslus, nėra lengva dirbti tokį darbą“, – savo skaudžia patirtimi laidoje „Emigrantai“ dalysis pašnekovė. Moteris sako, kad labiausiai skaudino žeminantis požiūris ir nuolatiniai aukštesnes pareigas einančių anglų užgauliojimai.
Praėjus pusantrų metų, lietuvė pastojo, o gimus dukrai Laurai, tvirtai nusprendė: daugiau šitaip gyventi nebegalima – reikia mokytis ir kovoti dėl mokytojos darbo. Taip lietuvė pradėjo lankyti mokytojo padėjėjo kursus koledže. Baigusi mokslus, Sandra grįžo į mokyklą, tačiau pradėjo nuo žemiausių pareigų – mokyklos valytojos. Tėvynėje penkerius metus vaikus mokiusi moteris Anglijoje buvo tinkama tik grindims plauti. Ši situacija lietuvę privedė prie depresijos. „Įsivaizduokit, ateinat į darbą, kur, jūs žinote, galėtumėt bendrauti su vaikais, nes tai jums labai patinka, o jums tereikia šveisti stalus“, – pasakoja Sandra.
Šiandien lietuvė pagaliau pasiekė savo svajonę – ji vėl pedagogė, dirba mokykloje su vaikais. Bet kaskart iškilus sunkiai akimirkai, lietuvių šeima pagalvoja apie grįžimą į Lietuvą. O tokių akimirkų vis dar pasitaiko: lietuviai dažnai jaučia diskriminaciją, jų namai buvo apvogti, vaikai patiria užgauliojimus mokykloje. Bet Sandra teigia, kad devynerių metų kelias iki pedagogės pareigų buvo ilgas ir sunkus, o grįžus į Lietuvą reikėtų vėl viską pradėti iš naujo.
