Iki šiol klubas kasmet pasiūlydavo bent keletą rimtų vienos nakties festivalių – „Sirius“, „Labirintas“ ar „Kilpos“ – kol galiausiai subrendo pirmam viso savaitgalio „open air‘ui“. Kadangi „Kablyje“ praleista reikšminga laiko dalis, su lyg kiekvienu apsilankymu papildanti ir grojaraštį, ir gero ūpo atsargas, ilgų dvejonių apie tai, kiek Skaisčio ežero uodų teks papenėti, nebuvo – kiek bus, tiek penėsim. Gera kompanija ir muzika – svarbiau.
Muzika
Pradėkime nuo svarbiausio – muzikos. „Cape Kablyje“ duoklė, pirmiausia, buvo atiduota visiems, be kurių „Kablio“ greičiausiai apskritai nebūtų, taigi, visai brigadai klube nuolat grojančių didžėjų – Jogailai, Hallucin, Moon Disco, Adeph, Kameu, Audriui Šėlsta, Shn, Tadui Kani, grojusiam kartu su John Patter, ir kitiems (dviejų parų sąrašą išvardinti ne taip paprasta).
Grojaraštyje netrūko ir svečių, atvykusių iš užsienio – Berlyne reziduojančio lietuvio Under Black Helmet, labai laukto Blawan (žinomo dar ir iš projekto, kuriamo kartu su Pariah – Karenn), Pessimist, pastaruoju metu lietuvių itin mėgstamo Schwefelgelb ir Dj Haus.
Dievai šį savaitgalį buvo ne tokie gailestingi, kaip norėtųsi, tad festivalyje pavyko sudalyvauti tik pirmąją naktį, vadinasi, pasikrauti ir dvigubai mažiau įspūdžių. Vis tik, baziniai poreikiai buvo visiškai patenkinti, nes būtent šią naktį pasirodė atlikėjai, kuriuos labiausiai magėjo išgirsti.
Labai džiaugiausi ausimis sugaudžiusi paskutinį Osic išstojimo pusvalandį ir absoliučiai geriausią lig šiol girdėtą Under Black Helmet pasirodymą. Kas praleido – yra ko gailėtis. Under Black Helmet parodė, kad tikrai ne veltui yra laikomas vienu sėkmingiausių tautiečių techno muzikos projektų. Gal todėl po tokios tamsios, sunkios ir įtraukiančios patirties net ilgai laukto Blawan pasirodymas išsitęsė laike ir neatrodė toks įspūdingas, kokio tikėtasi.
Smagią pirtį „Kablio“ perregimam kube užkūrė trise už pulto stoję Jogaila, Hallucin ir Moon Disco. Šito sąstato patirtim ir įsijautimu nėra ko abejoti, tad iš anksto buvo aišku, ko galima tikėtis. Jon, Adeph ir Kameu išgirstas kojom mataruojant nuo tiltelio ir akimis gaudant žuvytes, kas irgi sukėlė malonių emocijų. Sulaukus Audriaus Šėlsta jėgų (o ir šokėjų) jau buvo pastebimai mažiau – visa ką prarijo bundanti saulė.
Nakties išvados – muzikai priekaištų ieškoti nesinori. Buvo puiku. Šeštadienį neišvengiamai apėmė slogutis, kad teks praleisti Schwefelgelb ir kitų puikių atlikėjų pasirodymus, bet, ką gi, visko neaprėpsi. Iš linksmybes tęsusių bičiulių nugirsta, kad Lsar grojo taip stipriai, kad kai kuriems pastebimai sumenko motyvacija išgirsti net vieną didžiausių festivalio headliner‘ių.
Visa kita
Važiuodama į festivalį visada stengiuosi atsižvelgti į tai, ar renginys vyksta pirmą kartą. Dažnai nepatyrimas pakiša koją ir klaidų išvengti sunku, bet, reikia pripažinti, „Kablys“ pateisino savo, kaip patyrusių renginių organizatorių, vardą. Viskas festivalyje buvo puikiai apgalvota – netrūko nei savanorių, nei pagarbos aplinkai, nei aiškumo, kaip iš vienos festivalio zonos patekti į kitą.
Renginiui parinkta labai jauki vieta – miško apsupta ežero pakrantė. Jos natūraliam grožiui išryškinti neprireikė daug puošmenų – užteko šiek tiek apšvietimo tarp medžių kamienų ir festivaliautojais nutūpto tiltelio. Deja, būtent pastarųjų festivalyje labiausiai trūko.
Galbūt koją pakišo tai, kad tą patį savaitgalį palyginti nedideliu spinduliu vyko ir daugiau elektroninės muzikos renginių, todėl nieko keista, kad žmonės išsibarstė po juos visus. Vis dėlto, tokie atlikėjai galėjo sudominti ir daugiau publikos. Be to, prie scenų trūko bendrumo, kuris paprastai apima apsilankius glaustesniuose festivaliuose, solidarumo ir draugiškumo – naktyje teko sutikti nemažai besistumdančių, aiškiai nematančių šalia esančio.
Atskiros pastraipos vertas organizatorių sumanytas pagrindinės festivalio scenos dekoras. Didžėjai grojo perregimame kube, kurio sienas apimdavo išties kokybiškos, įspūdingos projekcijos. Viena vertus, mintis įdomi, džiaugsmo akims tikrai buvo, kita vertus, trūko ryšio su stovinčiu už pulto atlikėju. Kartais apimdavo jausmas, lyg šoktum priešais negyvą projektorių. Žinoma, tai – skonio reikalas. Sutikti bičiuliai, atvirkščiai, gyrė tokį nestandartinį scenos išpildymą ir, tikiu, festivalyje juo nemažai kas žavėjosi. Visgi, aš pasijutau smagiau, kai pradėjus aušti vėl galėjau aiškiai matyti didžėjų išraiškas ir darbą prie pulto – šokėjai ir grojantys vėl dalijosi viena siela, atsispindinčia Skaisčio ežero vandeny.