„Smėlio namai“ – tai moteris šlovinantis filmas, kuriame talentingų aktorių dėka (vaidina Fernanda Montenegro ir Fernanda Torres) atskleidžiama pati nemirtingiausia pasaulyje meilė – motinos ir dukters. Ir nors vyrų čia vaidina kur kas daugiau, jie atlieka tik foninį vaidmenį. Filme nevengiama vyrus paversti moterų nesėkmių priežastimi ar įrankiu joms išlieti susikaupusį seksualumą.
Kiek įtartinai atrodo tai, kad filmo režisierius Andrucha Waddington vyrus nustumia į šalį. Kita vertus, tokiais moteris aukštinančiais paveikslais režisierius atidavė duoklę filmo pagrindinėms herojėms – gyvenime žmonai ir uošvei. Režisierių vertėtų pagirti. Filmą jis gudriai apvilko lakoniška kalba, kuri, be abejonės, būdinga vyrams.
Dar daugiau – filmo herojės savo tikslams ar svajonėms įgyvendinti neapsieina be stipriosios lyties atstovų, nors šie rodomi kaip visiški menkystos, cinikai ar bejausmiai. Filmo trijų kartų moteris vienija tas pats jausmas – pasišventimas dukrai arba prisirišimas prie motinos. Trapios moterys pamažu įgyja didingos valios ir stiprybės.
Gauna jos iš motinos ir bręsta kaip asmenybės. Keliskart pakartojamas tas pats motyvas – motina, išauginusi savo vaiką, jį paleidžia į pasaulį paskui savo svajonę. Jam neišėjus, durys laisvės link užsidaro visam laikui. Motinų svajones pildo vaikai.
„Smėlio namai“ dar kartą primena skaudžią tiesą: žmogus yra bejėgis, jausmų įkalintas belaisvis, niekada negalėsiantis laimėti kovos su gamta, nes kad ir koks stiprus jis bebūtų, palyginti su ja jis yra tik trapus smėlis.
