Tokio persikų derliaus suvalkietė nesitikėjo: pasijutęs lyg pietuose, medis tiesiog „sprogo“

„Auga kaip pasiutęs“, – juokiasi persiko medelio nuotraukomis pasidalinusi Vida. Prieš porą metų turguje įsigijusi sodinuką moteris nesitikėjo, kad šis bus toks dosnus. Vis dėlto, gausus medelio derlius sukėlė ne tiek džiaugsmo, kiek rūpesčio: begalės persikų nepakeliančios liaunos šakelės lūžta, o medis veikiau primena persikų kalną nei medį.

Apie tokią vaisių gausą moteris net nesvajojo

Suvalkietės Vidos kieme auginamas persikas vaisius veda jau antrus metus. Šiemetinis vaisių pliūpsnis moteriai buvo maloni staigmena, netrukus privertusi susirūpinti: šakos lūžta viena po kitos – medelį reikia gelbėti.

„Sunku jam atlaikyti šitiek vaisių, tad bandau padėti, kaip tik sugalvoju. Palengvinu naštą nurinkdama vaisius, šakas paremiu. Reikia jį nugenėti“, – teigia moteris.

Paklausta, kokia tokio gausaus derliaus paslaptis, Vida prisipažįsta, kad ši sėkmė – visiškas atsitiktinumas. Sodindama medelį, ji net dvejojo, ar šis prigis, o apie tokią vaisių begalę ji nė nesvajojusi. Dabar moteriai tenka sukti galvą, ką daryti su netikėta vaisių gausa.

Persikai duoda daugiau vaisių nei įprasta kitiems vaismedžiams

Vis dėlto, persikas – vaisius, kilęs iš šiltųjų kraštų. Kaip paaiškinti tokį jo aktyvumą mūsų krašte? Kaip jis apskritai pateko į Lietuvą, kuriai būdingas drėgnas, dažniau vėsus klimatas?

„Sodaitytės medelyno“ savininkė sodininkė Danutė Manarkienė aiškina, kad šis augalas kilęs iš Kinijos. Pirmiausia jis pateko į Persiją – dabartinį Iraną – o iš ten kilo vaismedžio pavadinimas.

„Lietuvoje nėra persikų veislės, kurią galėtume vadinti lietuviška. Savo veisles turi mūsų kaimynai latviai. Iš latviškų labiausiai žinomos maira, vika. Lietuvoje geriausiai auga latviškos veislės arba kilusios iš Šiaurės Amerikos, Kanados“, – vardija D. Manarkienė.

Pašnekovė pastebi, kad Lietuvoje sunkiausia įsitvirtinti plokščiavaisių persikų veislėms, tačiau čia taip pat auginamos tokios šių vaisių veislės kaip saturn. O didelė vaisių gausa, anot sodininkės, persikams yra būdinga.

„Persikai tuo ir pasižymi, kad jų sodinukai pradeda derėti dar būdami antramečiai – jie nepaprastai greitai pradeda derėti. Paslaptis slypi tame, kad žiediniai pumpurai formuojasi ant pirmamečių šakelių, panašiai kaip ir vynuogės. Vienerių metų šakelės jau turi suformuotus žiedinius pumpurus. Lyginant su kitais kaulavaisiais, kurių vaisius užmezga tik keli procentai žiedukų, tai statistiškai iki 40 proc. persiko žiedų užmezga vaisių. Tai – labai didelis skaičius“, – teigia D. Manarkienė.

Persikų medį būtina nuolat genėti: be priežiūros jis neužaugs tvirtas

Natūralu, kad, esant dideliam vaisių kiekiui, jauno medelio liaunos šakelės nulinksta, lūžta. Todėl svarbu persiku tinkamai pasirūpinti. Pavyzdžiui, auginant persikus pramoniniu būdu, įprastai daromas vaisių užuomazgų retinimas, nes taip išauginami daugmaž vienodo didumo stambesni vaisiai.

D. Manarkienė pabrėžia, kad derliaus gausa priklauso ir nuo to, ar persikų žydėjimo neužklumpa šalnos. Žiedai pakelia iki –4^oC temperatūrą – jie yra jautriausi pašalimui tuomet, kai yra pilnai išsiskleidę.

„Persikų veislės, kurios pritaikytos mūsų klimatui, gali iškęsti netgi –30^oC temperatūrą. Dažnai Lietuvoje nutinka taip, kad per vieną žiemą ateina 4 ar net 5 pavasariai – būna daug tų atolydžių ir atšalimų. Persikui nebūdingas gilus žiemos miegas, todėl, pajutę teigiamą temperatūrą, žiediniai pumpurai pradeda brinkti. Jie pražysta pavasariui ateinant, o tik tada lapus išleidžia. Kai šaltis sugrįžta su didele jėga, žiedų užuomazgas nušaldo. Šiemet persikams buvo itin palankūs metai – jie žydėjo anksti, o visu tuo metu nebuvo šalnų. Didelės šalnos užklupo tik slyvų ir obelų žydėjimo metu, o persikai taip laimingai išsisuko“, – pastebi D. Manarkienė.

Formuojant tvirtą medelį, pajėgų išlaikyti gausesnį derlių, sodininkė pataria mažinti užuomazgų kiekį. O tam, kad persikas ilgiau ir sėkmingiau derėtų, specialistė rekomenduoja auginti juos krūmu ir neleisti išaugti aukštam kamienui – persikus geriau auginti žemu kamienu ir suformuoti kelias atramines šakas su vaisinėmis šakelėmis.

„Jeigu persiką paliksime savieigai, tai jis irgi augs ir derės, bet derėjimas nusikels į šakų galus. Išaugs daug ilgų šakų, o jauni ūgliai formuosis jų galuose. Jei mes visiškai negenėsime medelio, visas derlius bus šakų galuose ir šakos links žemyn. Tuomet teks kiekvieną šaką ramstyti“, – aiškina sodininkė.

Šiemet persikams palankūs buvo ir sausi, karšti, vasariški orai. Iš pietų kilusiam augalui čia buvo tiesiog idealios sąlygos, kadangi jam palankesnis saulėtas, sausas ir šiltas klimatas – nieko keisto, kad, pasijutęs kaip pietuose, persikas savo augintojus apdovanojo neįprastai gausiu derliumi.