Dar ruošiantis kelionei ir nagrinėjant žemėlapius Saulius Žvirgždas pastebėjo Latvijoje esantį Zvirgzdu ežerą. Keliaujanti pora atskleidžia, kaip atrado ežerą ir ką rado prie jo.
Pavadinimu sudominęs ežeras, kurio pakrantė atima žadą
„Ar turite savo pavardės ežerą Latvijoje? – šypsosi po Latviją keliaujanti pora. – Dar būdami Lietuvoje, „slankiodami“ Latvijos žemėlapyje, pamatėme ežerą tokiu skambiu pavadinimu. Iškart nusprendėme, kad čia mums būtina apsilankyti, ir nė sekundės nesigailėjome.“
Su sutuoktiniu keliaujanti Gabrielė neslepia, kad nuostabų įspūdį padarė privatumo kupini nameliai, sūkurinė vonia ant ežero kranto ir vaišingi šeimininkai. O atvykus ramų vakarą dar nuspalvino nuostabus saulėlydis.
Kuržemėje, esančioje Kuldygos savivaldybėje, ant ežero kranto, įkurdinta poilsiavietė. Pora aprodo jaukią pakrantę.
„Čia yra dvylika namukų – nuo paprastesnių iki įspūdingų. Teritorijoje galima rasti ir sūkurinę vonią, kubilą, pirtį, vaikų žaidimų aikštelę, yra tinklinio aikštelė“, – keliautojai aprodo, kiek visko laukia didžiulėje teritorijoje.
Teritorija pritaikyta ne tik pavieniams keliautojams ar šeimoms. Saulius ir Gabrielė pastebi, kad čia pastatyta ir puiki pokylių sakė, kur net įmonės galėtų rengti vakarėlius.
„Sodyba gali priimti nakvoti iki 70 svečių, keli šimtai sutilptų švęsti. Daug lauko pramogų ir erdvės ilsėtis“, – vardija Saulius.
Mažesni nameliai labiau pritaikyti pavieniams keliautojams, kiek didesniuose žmonės apsigyventi jau gali plačiau, yra du miegamieji, puikiai tinkami keturiems suaugusiesiems, be to, yra ir lauko terasa. O nameliai išdėstyti taip, kad kaimynai vieni kitiems neužstotų atsiveriančio vaizdo į ežerą.
„Nuo kiekvieno namelio galima nueiti iki ežero, visi nameliai turi po savo lieptelį, tai, sakyčiau, didelis privalumas, – sako Gabrielė. – Šeimininkai pasistengė, kad Jūsų vakaras čia atrodytų ypač jaukiai. Kiekvieno namelio terasoje pakabintos lemputės. Man tai yra šventės atributas – kai vakare jas įsijungi, jautiesi taip, tarsi švęstum savo gyvenimą.“
Įsikūrus jaukiuose nameliuose galima ne tik pasyviai ilsėtis.
„Pramogų čia apstu. Yra valtis, ja galima tiesiog pasiplaukioti ežeru, kuris yra penkių kilometrų pločio. Ilgio irgi pakaks, kad pavargtumėte ir kartu pailsėtumėte, – sako Gabrielė, o Saulius priduria, kad tokioje erdvėje greičiausiai nesusitiksite su kitais poilsiautojais. – Kita pramoga – vandens dviračiai. Tingi irkluoti – sėdi, mini. Dar kita pramoga – irklentės.“
Ant medžių rąstų augančių grybų ūkis
Pasimėgavę vandens pramogomis keliautojai kraunasi lagaminus ir pajuda į Jelgavą, kur aplanko šitakių grybų ūkį „Trubenieki“.
„Čia galima sužinoti ne tik tai, kaip šie grybai auga bei daugiau paslapčių, bet ir paragauti jų sriubos, netgi grybų duonos, – aplankytą vietą pristato Gabrielė.
Porą pasitikę ūkio šeimininkai juokavo, kad čia plūsta tiek lietuvių, kad Latvijos turistų nebespėja priimti.
Šitakiai auginami ant medžių. Vaizdas išties neįprastas lietuvio akiai. Anot ūkio šeimininkų, grybai itin vertingi, moterys juos perka, norėdamos sulieknėti, be to, jų turimos medžiagos padeda mažinti vadinamąjį blogąjį cholesterolį.
„Juntamas toks česnakų ir riešutų skonis, poskonis ateina paskui, kai sukramtai“, – neįprastai augantį grybą ragauja Gabrielė.
Saulius, paragavęs grybų, patikina, kad skonis išties geras. Gabrielė išdrįsta paragauti tiesiai nuo medžio nuskintą šviežutėlį grybą.
„Mmm, žinote, čia kaip pas močiutę, – kai ji surenka ir padžiovina grybų, o tada Gabrielė ateina ir juos vagia“, – savo išdaigas išduoda keliauninkė.
Šviežiais grybais susigundo ir Saulius.
„Rimtai, kaip sausutis. Džiovintas grybas tiesiai nuo medžio, – neslepia nuostabos vyras. – Mmm, labai skanu, skonis kaip riešuto. Sakė, lietuviai atvažiuoja ir nusiperka visą rąstą. Sakysite, nesąmonė, kam rąstas? Su užaugusia grybiena jis kainuoja 50 eurų. Parsiveža ir turi kuo puikiausių grybų ne vienus metus.“
Atvykėlius ūkyje pavaišina ir grybų sriuba, užtepėle bei grybų duona, dėl kurios čia žmonės mielai sugrįžta. Pora prisipažįsta, kad abiem grybai ir duona labai patinka, tad ragaudami mėgavosi kiekvienu kąsniu.
„Šitakių sriuba susideda iš bulvių, morkyčių, svogūnėlio ir kokosų pieno. Čia yra grybų mėgėjų rojus“, – dalijasi keliautojai, tęsiantys pažintį su Latvija.
Vos pora paragauja sriubos, stoja tyla. Saulius paaiškina, kad jei Gabrielė valgo ir tyli, vadinasi, labai skanu.
„Kai neskanu, Gabrielė kalba kalba, bet nieko nevalgo“, – nusijuokia moteris, kai vyras išduoda jos tylos priežastį.
Grybų sriuba verdama be mėsos ar mėsos sultinio, tad ją keliautojai siūlo paragauti ir vegetarams bei priduria, kad skonis mintimis nukelia į Azijos šalis.
„Net tas žmogus, kuris nemėgsta grybų, paragavęs sakys: nuo šiol aš esu grybų mėgėjas. Žinom, kad Jums jau tįsta seilės ir norisi čia atvažiuoti, tad pasakysime, kaip tai padaryti ir kiek tai kainuoja. Pirmiausia, jei norite čia patekti, reikia susirasti dar devynis draugus. Grupėje turi būti dešimt žmonių, kad patektumėte į šią ekskursiją. Vienam žmogui kainuoja 10 eurų“, – atskleidžia Saulius.
„Darbo laikas, kalbant apie kalendorinius metus, – dirba nuo gegužės 1 iki spalio 31 d.“, – priduria Gabrielė.
Ekskursijos priimamos kasdien, tad nereikia laukti savaitgalio, tik svarbu iš anksto susitarti dėl vizito. Čia jus pasitiks grybų augintojai ir viską papasakos, o papasakoti apie grybus ūkio šeimininkai gali valandų valandas. Pasakodami dar viską ir parodys, pasakys, kaip grybai auga ir kas jiems labiausiai patinka.
Istoriją galima ir paliesti, ir išgirsti, ir pamatyti
Ir tai tikrai ne vienintelė vieta, kurią verta aplankyti Jelgavoje.
„Šiek tiek pasigūglinom, kažkas mums papasakojo. Sako, miestas, kuris kažkada buvo sugriautas. Dar, sako, čia yra namai, kur gali išsikepti blynų. Kitas lankytinas objektas – interaktyvus muziejus. Mus sudomino“, – vardija Saulius, ką netrukus su mylimąja ketina aplankyti.
„Jei kada nors lankysitės Jelgavos mieste, tai mūsų rekomendacija yra užsukti į šį muziejų – Jelgavos senamiesčio namą“, – sako Gabrielė, o Saulius priduria, kad patekę į šio namo vidų prisiliesite prie istorijos.
Nors pastatas iš išorės senas, viduje lankytojams istorijos pasakojamos pasitelkus technologijas. Muziejuje tereikia pasirinkti, pirmiausia kurią istoriją norite išklausyti bei pamatyti, ir pasinersite į virtualią kelionę.
Per ausinuką girdėti gidą pasakojant, kaip atrodė vienas ar kitas pastatas, kaip buvo restauruojamas, koks jo likimas. Visa tai lydi judančios vizualizacijos, namo planai, net istorinės nuotraukos.
Namo lange galima matyti prieš kelis dešimtmečius buvusį vaizdą ir stebėti, kaip anksčiau kieme žaidė vaikai, lyg tai vyktų čia ir dabar.
„Aš pirmą kartą esu tokiame interaktyviame muziejuje. Nesu matęs šitokios instaliacijos“, – neslepia nuostabos Saulius.
Porai pakilus į namo palėpę Saulius susiduria su ūgio „cenzu“.
„Iššūkis tokiems žmonėms kaip aš. Saugokite galvas, – rodo Saulius lentelę ant sijos, kad nuo grindų iki atramos yra 160 centimetrų, ir stebi sutuoktinę. – Tu gali vaikščioti net nekrūpčiodama.“
„Tai aš nebe metras šešiasdešimt du?“ – nustemba moteris.
Išsiaiškinę apie ūgius keliautojai ima dairytis, kokie rakandai sukrauti muziejuje, ir aptinka vietą nuotraukai pasidaryti. Vieta sukurta taip, kad tapsite tarsi istorijos dalis.
Istoriniu keliu iki paveldo blynų
Žmonės, vaikščiodami istorijos takais, eidami muziejaus link ar iš jo, patenka į Antrojo pasaulinio karo metais visiškai sugriautą gatvę.
„Viskas buvo sugriauta ir Jelgava atrodė kaip Berlynas ar Varšuva – nebuvo nieko. Visa tai, ką matote, jau atstatyta“, – sako Saulius.
Netrukus keliautojai pasiekia ir namą, kur galima gaminti įvairius patiekalus pagal latviškas tradicijas. Tradicijų ir amatų name galima dalyvauti ir puodų žiedimo ar kitokių gaminių edukacijose, tačiau Gabrielė išduoda, kad Saulius mielai renkasi patiekalus ir juos ragauja.
„Įėjimas į šį tradicijų ir amatų namą kainuoja 5 eurus. Vaikams kainuos tik 2 eurus, o jei esate daugiavaikė šeima, Jums priklauso 50 procentų nuolaida. Čia galima ne tik pamatyti tam tikras tradicijas, bet ir savo rankomis pagaminti tikro latviško maisto. Kitas dalykas – galima pasisamdyti angliškai kalbantį gidą, kuris per 1–1,5 valandos papasakos, kaip čia viskas vyko“, – dalijasi keliautojas.
Tradicijų ir amatų name galima pasigaminti ir grietinėlės ar varškės iš pieno taip, kaip tai Latvijoje darė senoliai. O Saulius imasi blynų kepėjo darbo ir netrukus pradeda laukti degustacijos.
„Penkios „Mišelino“ žvaigždutės“, – įvertina savo darbą, pagardintą namine uogiene.
350 metų senumo pastate gidas keliautojus atveda į patalpą, kur Gabrielė, pamačiusi malkas ir katilą, spėja, kad tai pirtis. Tačiau jos spėjimas klaidingas – svečius atvedė į to meto virtuvę.
„Ugniakuras, katilas, kaminas, kuris būdavo toks, kad, sako, galėjai žvaigždes matyti. O trauka kuo nuostabiausia net iki šiol. Jei užkurtum ugnį, niekas čia nepridūmintų, viskas būtų gerai. Trauka, sakė, va tokia“, – kelia nykščius į viršų Saulius.
Čia galima ne tik gaminti maistą, – senųjų amatų puoselėtojai supažindina ir su audimo technikomis, galima apžiūrėti tautinius kostiumus ir latvių kultūrinį paveldą.
Pasisėmę žinių ir praktikos keliautojai pajuda toliau. Žada dar sugrįžti prie nuostabaus ežero ir plačiau pažinti Jelgavą.
