Vakarais, grįžusi iš samdomo darbo, Ana pasineria į gėlių pasaulį. Puokščių, vainikų ir kitų gėlių kompozicijų kūrimas, anot jos, yra labiau hobis ir miela laisvalaikio praleidimo forma, nors ir tapo papildomu pajamų šaltiniu.
„Dieną esu čia, paukštyne, kur galva visą laiką yra užimta žmonių poreikiais, dokumentų administravimu, įstatymais, skaičiais, o penktą valandą einu į savo gėlių dirbtuves. Ten aš atsipalaiduoju, pailsiu. Man tai nei darbas, nei verslas. Labiau saviraiškos būdas, suteikiantis ir papildomų pajamų. Bandžiau tuo užsiimti rimtai, dirbti kaip pagrindinį darbą, bet supratau, kad nesu verslininkė. Esu amatininkė, galbūt menininkė – mėgstu kurti nedaug ir tai, kas man pačiai prie dūšios“, – kiek kuklindamasi pasakoja A. Prokopovič ir priduria, kad darbas su gėlėmis ir su žmonėmis turi panašumų – ir žmonės, ir gėlės tam tikriems dalykams yra jautrūs.
„Darbo dienos rūpesčių namo nesinešu, viską palieku čia. Kai peržengiu savo dirbtuvių slenkstį, aš užsimirštu ir tarsi pasineriu į kitą pasaulį. Manau, kad yra sveika nukreipti mintis nuo darbų. Visiems to reikia, o gėlės yra mano būdas“, – sako pašnekovė.
Karjera ir vaikai
Aistrą gėlėms ji atrado maždaug prieš penketą metų. Vilniaus paukštyne A. Prokopovič dirba nuo 2007-ųjų. Jau dirbdama paukštyne ji baigė Verslo administravimo studijas, kurios padėjo sukurti nuosavą verslą.
„Po mokyklos gana greitai ištekėjau ir susilaukiau vaiko. Mėgavausi motinyste, bet paskui, vaikui paaugus, jau norėjosi rimtesnio, įdomesnio darbo. Atradau jį čia. Be to, įmonė sudarė puikias sąlygas kartu ir mokytis, ir kilti karjeros laiptais (paukštyne specialistė karjerą pradėjo nuo personalo apskaitininkės, o vėliau tapo personalo vadybininke). Dėl mokslų ir egzaminų jokių problemų ar klausimų niekada nebuvo. Vadovai visada palaikė ir palaiko žmones, kurie nori mokytis ir siekti daugiau. Vertinu tai ir tikrai laikau įmonę labai patikima. Žinote, jeigu norisi sugrįžti, vadinasi yra gerai. Kaip ir visur, darbo čia daug, bet kai jautiesi gerai, tai ir dirbti gera“, – teigia A. Prokopovič.
Beje, A. Prokopovič sutuoktinis taip pat dirba Vilniaus paukštyne, ir netgi ilgiau už ją pačią – apie 20 metų. „Būna, kad tėvai atsiveda vaikus parodyti, kur dirba, o po kokių 15 metų tas vaikas jau ateina darbintis arba jau dirba ir vedasi savo vaikus“, – pasakoja ilgametė Vilniaus paukštyno personalo specialistė.
Darbo rinkos subtilybės
A. Prokopovič rūpinasi Vilniaus paukštyno darbuotojų paieška, rengia visus su personalo administravimu susijusius dokumentus: darbo sutartis, darbo sutarčių pakeitimus ir nutraukimus, įsakymus, vykdo padalinių darbo laiko apskaitos kontrolę, dalyvauja įvairiuose konferencijose, seminaruose ir kituose personalo specialistų sektoriaus renginiuose, stebi darbo rinkos tendencijas, įstatymų pokyčius ir t. t.
Anot jos, kaip gamybinei įmonei, Vilniaus paukštyne darbuotojų kaita yra nedidelė. Tiesa, statistikai įtakos turi sezoniškumas.
„Artėjant vasarai jaučiasi darbuotojų kaitos padidėjimas, kadangi daugiau jų nutaria išbandyti kažką naujo, o rudenį tas judėjimas paprastai aprimsta“, – patirtimi dalinasi personalo specialistė.
Ji pasakoja, kad įmonė, siekdama pritraukti darbuotojų į regioną (Vilniaus paukštyno pagrindinis kompleksas yra įsikūręs Rudaminoje), siūlo ir atvežimą iki darbo vietos bei daugelį kitų naudų. Darbuotojai atvežami iš vietovių maždaug 70 km spinduliu aplink Rudaminą. Visgi darbuotojų poreikis, anot jos, vis tiek išlieka.
„Žinoma, nemažai skambučių iš norinčių dirbti, sulaukiame. Kandidatai kreipiasi patys arba juos rekomenduoja paukštyne jau dirbantys artimieji ar draugai. Kaip ir kiekvienoje įmonėje, kartais naują darbuotoją surasti pavyksta labai greitai, o kartais tenka skirti daugiau laiko ir pastangų tinkamam kandidatui atrasti. Bet gėlėms laiko visada randu“, – su šypsena reziumuoja A. Prokopovič.