Studentų pritraukimas
Švietimo mokslo ir sporto ministerijos skaičiavimu, Lietuvai trūksta apie 65 tūkst. aukštos kvalifikacijos specialistų. Viceministro Justo Nugaro teigimu, šiuo metu užsienio studentų pritraukimo ir stipendijų programos pertvarkomos siekiant pirmiausiai pritraukti studentus į Informacinių ir ryšių technologijų (IRT), inžinerijos, technologijų ir susijusias sritis – tokias, kokios reikalingiausios Lietuvos ekonomikai. Taip pat, siekiama peržiūrėti Lietuvos pozicionavimo ir studijų rinkodaros užsienyje strategiją, sukurti priemones, kurios padėtų aukštosioms mokykloms vykdyti ne tik studijų eksportą, ką kai kurios institucijos yra kuo puikiausiai įvaldžiusios, bet ir ruoštų užsieniečius Lietuvos darbo rinkai.
„Šiuo metu tik apie 7% atvykusių užsienio studentų pasilieka Lietuvoje. Siekiame šį skaičių padidinti, skiriamas stipendijas labiau susieti su paskaitomis apie integraciją, lietuvių kalbos mokymu. Turime kalbėti ir apie darbdavių pasirengimą priimti anglakalbius darbuotojus – čia irgi yra kur pasitempti“, – sakė viceministras.
Vydūnas Trapinskas, „Investuok Lietuvoje“ užsienio talentų plėtros programos „Work in Lithuania“ vadovas sako, kad jau studijuodami tarptautiniai studentai teikia naudą Lietuvos ekonomikai ir švietimo sistemai.
„Neabejotina, kad atvykę studentai yra naudingi trumpuoju, jų studijų, laikotarpiu, nes moka mokestį už studijas, čia kuriasi, patiria įvairių būtinųjų išlaidų, kai kurie dirba. Neseniai vykdytas tyrimas atskleidė, kad tarptautiniai studentai per akademinius metus į Lietuvos ekonomiką vidutiniškai įneša apie 86,7 mln. eur. (tai apima kasmėnesines išlaidas nuomai, kitoms būtinosioms išlaidoms, studijų įmokas ir sumokamus mokesčius nuo darbo užmokesčio)“, – atskleidžia V. Trapinskas.
Tačiau pašnekovo įsitikinimu, į studentų iš užsienio pritraukimą reiktų žvelgti plačiau: iš demografinės ir Lietuvos žmogiškųjų išteklių pusės bei ir tautinės įvairovės konteksto. Tiesa, kad šie žmonės taptų ženklia, didžiulę pridėtinę vertę generuojančia ekonomikos dalimi, reikia kryptingų bei suderintų valdžios, mokslo įstaigų bei darbdavių pastangų.
Švietimo mainų paramos fondas, įgyvendindamas projektą „Aukštojo mokslo tarptautiškumo plėtra“ (Study in Lithuania), Lietuvos aukštosiose mokyklose (universitetuose ir kolegijose) 2022 m. rugsėjo – 2023 m. sausio mėnesiais vykdė čia studijuojančių užsienio studentų apklausą, siekiant išsiaiškinti, kaip užsienio studentai vertina įsidarbinimo galimybes, kokias patiria išlaidas, kas trukdo įsidarbinti. Su apklausos rezultatais galima susipažinti ČIA.
20,9% apklaustųjų turėjo darbą Lietuvoje, 79,7% nedirbančių studentų įvardijo, kad norėtų turėti darbą, 60,6% – yra jo ieškoję.
Pagrindinėmis kliūtimis susirasti darbą Lietuvoje studentai įvardina kalbos barjerą (49,6%), studentų, ypač užsieniečių, diskriminaciją darbovietėje renkantis kandidatą (11,5%), žinių, įgūdžių, patirties ar išsilavinimo trūkumą (11,5%). Biurokratinės kliūtys, kylančios dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pažymėjimo gavimo, taip pat įvardintos kaip viena priežasčių, trukdančių įsidarbinti (6,8%).
Lietuvių kalba suteikė galimybę rinktis
Lietuvoje, Vytauto Didžiojo universitete, studijas baigusi kartvelė Sophio Tabatadze šiuo metu dirba Vilniaus kolegijos Tarptautinių ryšių ir projektų tarnybos projektų vadove. Sklandžia lietuvių kalba ji pasakoja savo istoriją.
Mergina sako, kad Lietuva susidomėjo dar 2015 metais gyvendama Sakartvele, kai atrado Lietuvių kalbos ir kultūros centrą Tbilisyje, vadovaujamą šviesios atminties profesoriaus Vido Kavaliausko.
„Tas centras buvo įkurtas LR ŠMSM ir Sakartvelo universitetų studentai ten galėjo nemokamai mokytis lietuvių kalbos“, – prisimena S. Tabatadze.
„Tuo metu studijavau anglų filologiją. Kai sužinojau, kad yra toks centras, nutariau pabandyti išmokti dar vieną papildomą kalbą. Tai ir buvo pirmoji pažintis su Lietuva, iki tol apie ją beveik nieko nežinojau“, – prisipažįsta pašnekovė.
S. Tabatadze teigimu, jau pirmoje paskaitoje jai labai patiko: „Profesorius labai gražiai pasakojo apie Lietuvą, jos istoriją, rodė įspūdingas nuotraukas ir sakė, kad jei gerai išmoksime kalbą, turėsime galimybę ten nukeliauti ir net studijuoti.“
Kai po pusės metų atsirado galimybė apsilankyti Lietuvoje, būtent tuomet mergina ir apsisprendė magistrantūros studijas tęsti čia.
„Lietuvių kalbą mokiausi ketverius metus, per tą laiką net aštuonis kartus buvau atvykusi į Lietuvą, vasaros arba žiemos kursams, kurie trukdavo nuo poros savaičių iki mėnesio. Todėl į Lietuvą studijuoti atvykau jau gerai kalbėdama lietuviškai“, – sako ji.
Ir kaip didžiausią iššūkį įvardija ne pasikeitusių aplinką, bet COVID pandemiją: „Iš įprastų auditorijų pereiti į virtualią erdvę buvo sunkoka, teko mokytis nuotoliniu būdu iš mažų bendrabučio kambarėlių.“
S. Tabatadze pasakoja, kad studijos vyko anglų kalba, nors būtų mielai pasirinkusi studijuoti lietuviškai. „Dabar darbe naudoju abi kalbas“, – džiaugiasi ir teigia, kad darbą rasti buvo tikrai nesunku.
„Manau, kad dėl to, jog moku lietuvių kalbą. Kalbos mokėjimas man atvėrė daug platesnes galimybes nei tiems užsienio studentams, kurie jos nemoka. Juk labai ribotas skaičius įmonių, kuriose norint dirbti pakanka tik anglų kalbos“, – pastebi ji.
Meilė Lietuvai gimė čia begyvenant
S. Tabatadze prisipažįsta, kad darbą rasti buvo lengviau nei apsispręsti, kokioje srityje jo ieškoti.
„Lietuvoje baigiau diplomatijos studijas, nes prieš atvykdama čia svajojau apie diplomatės karjerą. Tačiau baigusi mokslus supratau, kad norėdama siekti šio tikslo, turėčiau sugrįžti į Sakartvelą. Bet aš jau nenorėjau išvykti iš Lietuvos. Taigi, turėjau rasti darbą, kuris man leistų pasilikti Lietuvoje“, – apie pasikeitusius ateities planus kalba mergina.
Ir sako, kad atradusi užsienio studentų koordinatorės poziciją Vilniaus kolegijoje, nedelsdama į ją aplikavo: „Dar svajojau apie galimybę dirbti su savo tautiečiais, kad galėčiau jiems padėti būdama toli nuo gimtinės, nes pati patyriau, kaip gera Lietuvoje ir labai norėčiau, kad ir daugiau mano tautiečių tai pajustų“.
S. Tabatadze, prisimindama studijas, sako, kad jai VDU patiko viskas: dėstytojai, erdvės, komunikacija, koordinatorių bendravimas su studentais.
„Studijos buvo įdomios, dėstytojai draugiški ir geranoriški, puikiai viską išaiškindavo. Dėl to sugebėjau labai gerai baigti studijas ir gauti labai gerus įvertinimus. Universitetas suteikė ir galimybę pagal mainų programą „Erasmus+“ nukeliauti į užsienį, kuria taip pat pasinaudojau. Po studijų nuvykau į Belgiją, kur atlikau praktiką,“ – prisimena ji.
Šiandien S. Tabatadze Lietuvą vadina antrąja Tėvyne: „Čia jaučiuosi kaip žuvis vandeny, patinka švara, tvarka, patinka, kad šalis yra žalia, patinka žmonės ir jų požiūris į darbą, patinka mano darbas. Lietuviai labai konkretūs, orientuoti į tikslus. Labai daug ko galima iš jų išmokti.“
Puikiai lietuviškai kalbanti mergina sako niekada nesijautusi Lietuvoje užsieniete: „Dažnai žmonės net nustemba, kad nesu lietuvė, todėl visuomet jaučiausi priimta, pilnaverte bendruomenės nare. Norėčiau savo gyvenimą kurti čia. Ir net jei aplinkybės susiklostytų kitaip, visuomet labai mylėsiu Lietuvą, ji liks mano širdyje.“
Reikia populiarinti studijas Lietuvoje
S. Tabatadze yra įsitikinusi, jog norint pritraukti daugiau studentų iš užsienio, būtina populiarinti pačią Lietuvą ir studijas joje. Merginos įsitikinimų tokių žinių užsieniečiams vis dar labai trūksta: „Pamenu, kai pati pirmą kartą pravėriau Lietuvių kalbos ir kultūros centro Tbilisyje duris, taip pat apie Lietuvą žinojau labai nedaug.“
Kitas svarbus dalykas, pašnekovės manymu, tai finansavimas, nes ne visi norintys čia studijuoti išgali susimokėti už mokslą.
„Labai opi ir bendrabučių problema – jų trūksta, tenka brangiai nuomotis. Manau, tai ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos problema, ypač tų šalių, kuriose daug užsienio studentų“, – apie realybę kalba pašnekovė.
Mergina sako, kad nemažai studentų turi sunkumų derindami darbą ir studijas. Kai kurie privalo dirbti, kad galėtų išgyventi, ne visų šeimos pajėgios juos išlaikyti.
„Kad baigę studijas užsienio studentai apsispręstų pasilikti gyventi ir dirbti Lietuvoje, reikėtų kiek daugiau atvirumo ir iš lietuvių pusės: nebijoti su jais bendrauti, kalbėtis. Daugelis lietuvių vengia kalbėti tik todėl, kad mano, jog jų anglų kalba nėra pakankamai gera. O užsieniečiai tai priima kaip uždarumą ir nenorą bendrauti“, – sako S. Tabatadze.