„Mes turime du iššūkius: turime demografinę duobę, studentų skaičius mažėja, darbingo amžiaus gyventojų mažėja, mes turime ją „užpilti“. Imigracija yra neišvengiama ir jos reikės.
Bet kitas dalykas, mes turime turėti labai protingą imigracijos politiką, toliaregišką, kad nebūtų taip, jog bepildami vieną duobę iškasime kitą – tai yra, efektyvumo (...) Reikia ne bet kokios, o kokybiškos, kvalifikuotos migracijos“, – trečiadienį „Lietuvos verslo forume“ sakė „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Ministrė: šalies ekonomika turi šansą, planuojamos kelios reformos
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė įsitikinusi, kad Lietuva turi šansą orientuotis į aukštą pridėtinę vertę. Ir nors pigios darbo jėgos taip pat reikės, būtina surasti pusiausvyrą ir orientyrą, kokią save nori matyti valstybė ateityje.
„Ekonomika tikrai auga, ir perspektyvos, ir galimybės mūsų valstybėje turėti vektorių, eiti prie aukštesnės pridėtinės vertės kūrimo – iš to Europos Sąjungos automatizuotų, skaitmenizuotų darbo vietų galo pakilti šiek tiek aukščiau. Nes puikiai žinome, kad kai yra automatizuotos darbo vietos, žmonės dirba mažiau, uždirba daugiau ir skaičius tų dirbančių žmonių yra didesnis“, – kalbėjo M. Navickienė.
„Tai turime ieškoti tokio sprendimo, dėl kurio galėtume bendrai sutarti, kad mūsų, kaip valstybės, kryptis yra aukštesnio produktyvumo darbo vietos“, – pridūrė ministrė.
Ji teigia, kad kartu bandoma spręsti ir nedirbančių žmonių problemą.
„Per metus pavyko pasiekti, kad šimtu tūkstančių mažiau registruotų žmonių Užimtumo tarnyboje mes jau turime. Bet yra taip pat kliūčių, kodėl tie žmonės negali įsilieti į darbo rinką. Tai yra ir todėl, kad per mažai yra investuojama į jų kvalifikacijos kėlimą. Neretai jie patys turi mažą motyvaciją keisti savo kvalifikaciją“, – kalbėjo ministrė.
M. Navickienė teigė, kad jau šiais metais bus priimta svarbių sprendimų padėčiai darbo rinkoje keisti, tarp jų – tikslas padėti pažeidžiamoms grupėms grįžti į darbo rinką.
„Turėsime net keletą reformų, kurios įtakos darbo rinką. Tai pirmoji užimtumo reforma ir Užimtumo įstatymas. Jis brėžia kryptį, kad negalime nurašyti žmonių, kurie šiandien yra nekvalifikuoti, nedirbantys, ir dėl kažkokių priežasčių neįsiliejantys į darbo rinką“, – teigė M. Navickienė.
„Taip pat tolerancijos mažinimas šešėliui, kad būtų galima iš Užimtumo tarnybos išbraukti žmogų jau dėl pirmo kreipimosi, kad jis gauna šešėlines pajamas“, – pridūrė ji.
Ministrė kartu pažymėjo, jog bus imtasi veiksmų ir dėl geresnės neįgaliųjų integracijos.
„Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas padės pereiti mums nuo segreguotų socialinių įmonių, kuriose dabar dirba žmonės, turintys negalią, kad jie galėtų dirbti atviroje darbo rinkoje“, – sakė M. Navickienė.
Ji užsiminė ir apie „lygesnes galimybes“ moterims greičiau grįžti į darbo rinką po vaiko priežiūros atostogų, pokyčiai susiję su tuo, kad atsirastų ir tėčiams neperleidžiama atostogų dalis prižiūrint vaiką.
„Eilė sprendimų, kuriuos mes siūlysime. Ir taip pat: kiek gi tos nekvalifikuotos jėgos turėtų atvykti į Lietuvą 2023 metais – turėsime priimti bendrus sprendimus. Ir kaip išauginti įmanomai daugiau atvykstančių talentų, kurie galėtų padėti mums pereiti tą transformaciją į aukštesnės kokybės darbo vietas“, – sakė M. Navickienė.
Verslas norėtų liberalesnės imigracijos
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Mantas Gudas sakė, jog verslo nuomone, reikalingas didesnis pasitikėjimas ir susikalbėjimas.
„Kalbant apie aukštąsias technologijas svarbu suvokti momentą, kad žemą pridėtinę vertę kuriantis darbuotojas taip pat dirba ir aukštųjų technologijų kompanijose ir daro atsakingą darbą. Pavyzdys: laboratorijose reikia, kad kažkas išvalytų, dezinfekuotų patalpas (...) Tai verslo žinutė labai paprasta: reikia labiau pasitikėti verslu ir leisti jam pačiam spręsti, kokių tų žmonių reikia daugiau į tą darbo rinką įlieti“, – sakė M. Gudas.
„Mes aiškiai pasisakome, kad imigracijos tvarka turėtų būti liberalizuota, bet turbūt yra žymiai svarbiau žengti antrą žingsnį ir nubrėžti ilgalaikes gaires: kaip mes tą savo darbo rinką matysime po 10-20 metų. Čia ir neįgaliųjų integracija, ir senjorų integracija“, – pridūrė jis.
M. Gudas teigė, kad ministrės pristatyta reformų kryptis verslo laukiama, tačiau kai kurie klausimai pribrendę ir jau dega „raudona liepsna“.
Anot jo, šiuo metu yra „gana iškreipta situacija“, kai laisvosiose ekonominėse zonose veikiantys investuotojai, verslo subjektai turi įvairių lengvatų, o seniai šalyje veikiantis verslas – ne.
„Tradicinis, lietuviškas, vietos verslas, kuris 30 metų mokėjo mokesčius, kūrė darbo vietas ir jas darė, deja, tos lengvatos ir tos paskatos neturi. Tai mes pasisakome už tai, kad reikalinga finansinė injekcija ir valstybės palaikymas – atidėto pelno mokesčio lengvata reikalinga.
Ir kitas labai skubus dalykas: turime skubiomis priemonėmis įsileisti darbo jėgą į Lietuvą, kad tos investicijos ar apskritai veikla nestotų“, – sakė verslo atstovas.
Ekonomistas: šalis pasiekė proveržį, bet prognozė liūdina
Ekonomistas Ž. Mauricas įsitikinęs: Lietuvos ekonomika per 30 metų pasiekė didelį proveržį ir priartėjo prie Europos Sąjungos vidurkio pagal produktyvumą bei BVP vienam gyventojui. Tačiau žvelgiant į ilgalaikes prognozes matyti, kad ne visos institucijos prognozuoja, jog sugebėsime pasivyti Vakarus.
„EBPO prognozuoja, kad nuo 2040 metų mes netgi pradėsime tolti nuo Europos į kitą pusę. Kokios priežastys? Pirma priežastis, tai demografija. Turėsime daugiau senyvo amžiaus žmonių, mažiau jaunimo ir tai automatiškai lems, kad produktyvumas Lietuvoje taps mažesnis netgi nei Europos Sąjungos vidurkis nuo 2040 metų. Praktiškai nuo 2030 metų mes susivienodinsime“, – sakė Ž. Mauricas.
Studentų skaičiaus pokytį šalyje jis pavadino „negražiais skaičiais“: fiksuojamas apie 40 proc. kritimas per 10 metų ir tai esą ne pabaiga. Kai kurie miestai, pavyzdžiui, Klaipėda ir Šiauliai dabar jau vargu, ar gali vadintis universitetiniais miestais, mano ekspertas.
Anot Ž. Maurico, tuo metu konkurencija pasaulyje dėl talentų auga.
„Pietų Europos šalys sukruto, pamačiusios, kad nuotolinis darbas populiarėja: taiko įvairias mokestines lengvatas, siekdamos prisivilioti tuos žmones. Jeigu mes dar prarasime papildomai mokesčių mokėtojų, kurie tarškins klaviatūrą Kanarų salose ar kažkur Graikijoje, tai tikrai didžiulis iššūkis“, – sakė jis.
Ekonomisto teigimu, Lietuva jau nėra pigios darbo jėgos šalis ir kaip lygi su lygiais konkuruoja dėl talentų su kitomis Vakarų Europos šalimis.
„EBPO šalyse jau kurį laiką laiką vyksta kova dėl darbuotojų, talentų mažinant mokesčius, siekiant juos prisivilioti. Skandinavijos šalys taip pat dalyvauja tame žaidime. Ir Lietuvoje mokesčių našta yra vis dar yra šiek tiek didesnė nei EBPO šalių vidurkis“, – kalbėjo ekonomistas.
Pavojus produktyvumo augimui
Ž. Maurico teigimu, viena vertus Lietuvai reikia „užpilti demografijos duobę“, o tam neišvengiamai reikės imigracijos, bet iššūkis tas, kad šalyje tik labai nedidelė dalis darbuotojų, įskaitant ir imigrantus, dirba pažangiuose sektoriuose.
„Tai yra, mes priimdami imigrantus rizikuojame nepakilti aukščiau pridėtinės vertės grandine, nedidinti efektyvumo, nes realiai sukamės tame pačiame rate, kaip žiurkėnas. Ir tai yra pavojus potencialiai mūsų efektyvumo, produktyvumo augimui“, – sakė Ž. Mauricas.
Anot „Luminor“ ekonomisto, jau senokai akivaizdu, kad šaliai būtina sistemingai galvoti apie imigracijos politiką. Jeigu rastųsi konkretumo dėl šio klausimo, tuomet būtų lengviau planuotis veiklą verslui, investuotojams, pačiai valstybei ir gyventojams.
„Nesigiriant, vienas pirmųjų sakiau, kad Lietuvai reikia galvoti apie imigraciją. Prieš kokius 6-7 metus, kai dar dauguma antraščių buvo apie emigraciją. (...) Jau auganti ekonomika suponavo, kad netrukus turėsime imigracijos iššūkį didesnį. Ir galbūt galimybę. Ką reikia daryti, tai reikia daugiau aiškumo, nes dabar susidaro toks įspūdis, kad lyg kiekvienas bando traukti paklodę į savo pusę“, – sakė ekonomistas.
Jo teigimu, šalis turi du iššūkius: vieną trumpalaikį, kitą ilgesnio laikotarpio ir jų svarbu nepainioti.
„Trumpalaikis iššūkis – tai reikia „laužus gesinti“, tai tų emigrantų turbūt galėtų būti daugiau artimiausiu metu, nes pasaulio ekonomikoje susiklostė tokia situacija, kai labai didelis darbo jėgos trūkumas, o galimybės investuoti yra milžiniškos. Pinigų yra, Europos Sąjungos pinigų yra, o darbuotojų nėra“, – sakė Ž. Mauricas.
Jis pavadino šį trumpalaikį uždavinį sprintu, kuris padėtų dabar išvengti ekonomikos stagnavimo. Tačiau svarbu galvoti ir apie ilgesnę viziją, kur šalis nori būti po 5-20 metų.
„Du skirtingi prioritetai – laužų gesinimas, ir taip pat ilgalaikis prioritetas. Būtina tai turėti. Pakartosiu: nemanau, kad galime sau leisti plaukti pasroviui, kaip, deja, plaukia didžioji dalis Europos Sąjungos valstybių. Pažiūrėkite, kokios imigracijos patirtys yra tose šalyse. Ne visos yra labai geros, reikia sutikti“, – aiškino jis.
„Tos šalys, kurios turi kryptingą imigracijos politiką, – ta pati Šveicarija, Australija, Kanada, – ten ir žmonių požiūris į imigrantus žymiai geresnis (...) Europos modelis yra toks: nei šen, nei ten“, – sakė Ž. Mauricas.
Jis įsitikinęs, kad nuo to, kokią migracijos politiką pasirinks Lietuva, tokią šalį iš esmės ir pavyks sukurti po 20 metų.
