Niekad negalvojau, kad tokiu būdu kreipsiuosi į psichologus, bet ši, šiaip jau banali situacija, man darosi pernelyg įdomi. Jei pasirodys nors truputėlį įdomi ir Jums, bus labai įdomu išgirsti (perskaityti) Jūsų nuomonę.
Psichologo patarimai
215 straipsnių
Rašau su problema. Tikėjausi, kad su laiku ji praeis, juk sakoma - laikas gydo ir viskas pasimiršta. Tikėjausi, kad užaugsiu ir būsiu protingesnė. Bet tiesa ta, kad man šis posakis ir laukimas to palengvėjimo stebuklo nepasiteisino. Ir branda irgi neišgelbėjo.
Rašau jums, kadangi jaučiuosi pasiklydusi savo pačios gyvenime. Nerandu atsakymų į mane kamuojančius klausimus. Atsakymų paieškos iš manęs atėmė visas jėgas, jaučiuosi taip, lyg būčiau dirbusi sunkų fizinį darbą. Nebeturiu jėgų net kasdieninei veiklai, jaučiuosi išsekusi. Aš myliu du vyrus ir taip s...
Mano mintys tokios painios, kad kaskart pradėdama rašyti vis susipainioju apie ką aš iš tikrųjų noriu kalbėti. Visko tiek daug. Viskas atrodo vienodai svarbu. Esu perskaičiusi nemažai literatūros apie tai, kaip vaikystės išgyvenimai paveikia suaugusį žmogų, taip pat daug literatūros apie savipagalbą...
Daug nelaimingų istorijų skaičiau internete ir niekada nemaniau, kad pati prašysiu jūsų patarimo, kad norėčiau išsipasakoti ir lauksiu pagalbos, kaip teisingai sudėlioti tolimesnį gyvenimą.
Patarkite, kaip žvelgti į situaciją. Aš nekenčiu savo darbo. Ne konkrečios darbo vietos, bet pobūdžio, tos visumos, visos aplinkos, ekosistemos, kurią matau ir kurioje mirkstu.
Labai nerimauju dėl anūko. Jam 11 metų. Meluoja, nenori eiti į mokyklą, apsimetinėja sergančiu, išsisukinėja nuo bet kokių užduočių namuose.
Kreipiuosi į Jus pagalbos, nes manau, kad reikalingas profesionalus patarimas, nes pačiai jau gana sunku susitvarkyti. Man yra 25 metai, jau keli mėnesiai susitikinėju su vaikinu ir viskas, atrodo, sekasi labai puikiai. Gera su juo būti, jaučiu kad tai meilė. Bet didžiausia bėda, kuri man neduoda ra...
Santykiai, santykiai, santykiai... Jums, turbūt, tai įprasta tema, analizuojant tarpusavio santykius, bet mūsų situacija yra panaši ir kiek kitokia.
Jau, matyt, ne vienas Jūsų klausė patarimo, kaip susigrąžinti merginą, bet vis tiek kiekvienas atvejis manau yra skirtingas ir patarimai galbūt kiekvienam yra skirtingi. Tai štai.
Prašau jūsų patarimo, ką man daryti. Gyvename su vyru 8 metus, turim berniuką 3 metukų ir mergytę 1 mėnesio. Viskas buvo idealu, mylėjom vienas kitą, džiaugėmės gyvenimu, laukėm labai gimstančios dukrytės... buvom visiems ideali šeima. Ir va po dukrytes gimimo jis pasakė, kad nemyli manęs, myli kitą...
Gyvenime karts nuo karto sutinkame žmones, kurie apverčia mūsų gyvenimą aukštyn kojom. Net jei ir nebūname su jais, jau nebegalime būti kokie buvę.
Net nežinau nuo ko pradėti. Kaip ir daugumai, man nutiko tai. Skyrybos. Tik galbūt šįkart viskas kiek kitaip ir jau nebegaliu tverti, todėl prašau: padėkit.
Sužinojau, kad mano draugas turėjo kitų moterų. Tai nebuvo išdavystė, nes tuo metu buvome virš mėnesio išsiskyrę. Jis buvo įsitikinęs, kad nebegrįšiu. O aš grįžau, nes patikėjau juo ir mūsų ateitimi. Mes susižadėję.
Ar normalu, kad 28 metų mergina „nekalta“? Man tai jau nenormalu atrodo ir visai nejuokinga.
Esam kartu jau 10 metu. Susižadėję, kartu planuojam šeimą. Išgyventa tiek daug gražių akimirkų, buvom artimiausios sielos, geriausi draugai, mylimieji. Buvo gera kartu tik būti. Bet taip jau atsitiko, kad aš pasakiau - viskas. Nutraukiau sužadėtuves, būsimas vestuves ir jį palikau. Palikau ne dėl ki...
Šeimoje turime problemą, mūsų 9 metų dukra bijo būti viena namuose. Tai tampa jau kančia mums tėvams, kadangi mes į darbą išeiname ankščiau, o ji bijo pasilikti viena, todėl darbo metu pusvalandį, kol ji išeina, mes turime kalbėtis telefonu.
Rašau Jums tikėdamasi sulaukti patarimo, kuris padėtų susivokti esamoje mano gyvenimo situacijoje. Gyvenimas mano, bet jaučiuosi pasiklydusi jame, o kartu ir savo jausmuose...
Turiu 13 metų sūnų, gyvename dviese, esu išsiskyrusi. Vaiko tėvas nepadeda auklėti sūnaus, bet aš turiu draugą, kurį mano sūnus ignoruoja, nors keletą susitikimų buvo labai malonus.
Rašau Jums, nes mane graužia sąžinė... Ir situacija, kurioje atsidūriau, nėra stereotipinė ir lengvai išsprendžiama... Bet gal viską reikėtų pradėti nuo pradžių...
