Juokas virtuvėje

Pokštai, nepavykę patiekalai ir nesusipratimai. Ačiū, kad jais dalinotės, o dabar sveikiname visus „ Juokas virtuvėje “ laimėtojus!

Vieną vasarą, kai buvau studentė, įsidarbinau kelių statybos įmonėje asistente ir numerių registratore. Tą vasarą dirbome prie Lietuvos ir Lenkijos sienos kur statybos įmonė tiesė muitinės kelius. Kadangi muitinė buvo tolokai nuo Kauno, darbininkai ir darbų vykdytojai, tarp jų aš ir mano teta, visą ...

Piliečiai dalinasi įvairiais prisiminimais apie vieną svarbiausių savo gyvenimo veiklų – šeimininkavimą virtuvėje. Kokiomis sąlygomis begyventume, virtuvę turime visi. Net tolimųjų reisai vairuotojai be savo mini virtuvėlės neįsivaizduoja gyvenimo mašinoje.

Vakare su vyru susiruošėme žiūrėti televizorių. Rodė krepšinio rungtynes. Gulim sau, rungtines žiūrime, nelabai ten sekasi „Žalgiriui“ – na, ką padarysi, ne visuomet juk būna laimingos dienos.

Daug vandens Nemunu nutekėjo nuo aprašomų įvykių, tačiau kai kurie taip giliai įstrigo atmintyje, kad ir po daugelio metų iki mažiausių smulkmenų juoss primenu ir negaliu nenusišypsoti.

Yra toks tipažas žmonių, kurie dėl skubėjimo ar žioplumo, o gal dėl blogos karmos, pastoviai prisidirba. Aš juos vadinu kerėplomis. Ir, savo nelaimei, turiu pripažinti, kad esu viena iš jų.

Nuvykau į Angliją paviešėti pas savo draugę. Ji turi du šunis: kalytę spanielę ir patiną vilkšunį. Su kalyte susidraugavome akimirksniu, mat ji tokia meilutė, gerutė. Kas kita – vilkšunis.

Viena mano pažįstama mergina jaunystėje įsimylėjo skulptorių. Jis visas buvo paniręs į darbą, kūrė skulptūras iš akmens. O mergina buvo vaistininkė. Kruopšti ir tvarkinga.

Apie šį nutikimą nežino niekas, bet apie viską nuo pradžių. Gyvendama pas tėvus praktiškai negaminau nieko, tik tvarkydavau kambarius, nes buvau labai užsiėmusi: 7 metus lankiau muzikos mokyklą, padėjau dirbti sode.

Vieną gražią dieną nusprendėme užsiraugti kopūstų. Taigi, išsiruošėme į turgų. O tada, vis telefonu konsultuodamiesi su mamomis, kibome į darbą.

Tai buvo pirmasis mūsų nuosavas būstas. Ir nors patys sau buvome dizaineriai, atrodė, kad tai gražiausias ir jaukiausias būstas pasaulyje – nors kviesk fotografus ir dėk nuotraukas į interjero žurnalą.

Tikrai daug laiko praleidžiu virtuvėje. Ir ne pro jos langą spoksodama, o nuolat gamindama šeimai, kartais ir kokį gardumyną giminaičių šventėms.

Neįprasta Kalėdų kalakuto istorija. Nekenčiu maisto gaminimo. Man tai atrodo tik tuščiai praleistas laikas. Nekenčiu pačios virtuvės patalpos. Nekenčiu virtuvės baldų, gaminimo įrankių. Mielai išmesčiau viryklę, porą spintelių, o vietoje jų pastatyčiau sofą ir sukurčiau poilsio kambarį. Rimtai, rimt...

Pirmą kartą kepiau keksiukus... Buvau ką tik nusipirkusi naujas formeles ir tikėjausi sėkmės. Juk daugelis sako, kad keksiukus iškelti - vienas juokas.

Kartą pasikviečiau savo krikštasūnį į svečius. Nusprendžiau jį palepinti, išvirti cepelinų. Seniai to nesu dariusi, nes sugedo elektrinė tarkavimo mašina, o rankomis negaliu tarkuoti – skauda pirštų sąnarius ir šiaip nebeturiu jau jėgos rankose. Todėl taip pasiaukoti galėjau tik dėl savo mylimo krik...

Konkursas įvardijamas kaip juokas virtuvėje. Bet man tai labiau buvo kaip juokas ryte po vakaro virtuvėje. Ir toks juokas tęsiasi jau ne pirmus metus.

Kadangi esu jauna, virtuvėje patirtis dar tik įsibėgėja. Kartą sumąsčiau padaryti staigmeną draugui.

„Pirmą kartą ruošiau vakarienę mylimajam. Viskas turėjo būti tobula. Bet...“ – taip prasideda dauguma gerų virtuvės istorijų. O dabar jas papasakoję galėsite džiaugtis ir puikiais prizais!