Investuotojams niekad nepritrūksta prekybos idėjų Kinijos 7,6 trln. akcijų rinkoje. Ketvirtadienį jie sėmėsi įkvėpimo labai toli, beribėje galaktikoje, po to, kai mokslininkai paskelbė pirmąją juodosios skylės nuotrauką.
juodoji skylė
92 straipsnių
Juodoji skylė dar kitaip žinoma kaip juodoji bedugnė yra kosminis darinys, kurio paviršiuje, vadinamame įvykių horizontu, traukos jėga didesnė už kritinę reikšmę, kuriai esant, šviesa dar gali palikti objekto paviršių.
Gravitacinės traukos jėga pačios masės objektui stiprėja mažėjant jo spinduliui, o juodųjų skylių susidarymą ir savybes aiškina bendroji reliatyvumo teorija, kurią sukūrė Albertas Einšteinas.
Šis trečiadienis įeis į mokslo istoriją – šiandien buvo pristatytas daugiau kaip 200 mokslininkų daugelio metų darbo rezultatas – pirmoji juodosios skylės arba juodosios bedugnės nuotrauka.
Pasaulis artimiausiomis dienomis turėtų pamatyti pirmąją juodosios skylės nuotrauką.
Norėdami aptikti svetimas civilizacijas, astronomai turi mąstyti originaliai ir daryti tam tikras prielaidas, kaip tos kitos gyvybės formos galėtų atrodyti bei kokius technologinius pėdsakus galėtų palikti po savęs.
Japonijos, Taivano ir Princetono universiteto astronomai atrado 83 kvazarus, kuriems energiją tiekia supermasyvios juodosios skylės, susiformavusios tada, kai mūsų Visata tebuvo 5 procentų dabartinio savo amžiaus. Į kvazarų centre esančias supermasyvias juodąsias skyles krentančios medžiagos gravita...
Mokslininkai žengė dar žingsnį link eksperimentinio Hawkingo radiacijos egzistavimo patvirtinimo. Weizmanno mokslo instituto Rehovote, Izraelyje, tyrėjai pranešė sukūrę stimuliuotą Hawkingo spinduliavimą, naudodami įvykių horizonto analogą iš optinio pluošto.
Naujas tyrimas rodo, kad pernai astronomų stebėtas istorinis neutroninių žvaigždžių susidūrimas juodosios bedugnės tikriausiai nesukūrė, bent jau ne iš karto. Panašiau, kad neutroninių žvaigždžių susidūrimas sukūrė „hipermasyvų magnetarą“, tačiau tolesnis likimas yra visiškai neaiškus.
Higgso bozonas galėjo sulaikyti jauną visatą nuo virtimo juodosiomis skylėmis.
Dauguma, o gal ir visos, galaktikos centre turi supermasyvią juodąją skylę. Pastarųjų masės matuojamos milijonais-milijardais Saulės masių, bet sudaro tik nedidelę motininės galaktikos masės dalį. Įprastai galaktika už juodąją skylę masyvesnė 300-500 kartų.
Žvaigždė, priartėjusi pernelyg arti supermasyvios juodosios skylės, yra suardoma į gabalus. Dalis medžiagos pabėga tolyn, o dalis po truputį sukrenta į juodąją skylę ir paskleidžia savitą spinduliuotės signalą.
Prieš porą dienų internetuose vėl ėmė klaidžioti pranešimas, kaip „NASA pirmą kartą pamatė kažką išlendant iš juodosios skylės“.
Supermasyvios juodosios skylės dažniausiai randamos savo galaktikų centruose. Kartais, kai jos yra besijungiančiose galaktikose, gali būti ir ne centre, bet keliauti jo link.
Iš už juodosios skylės įvykių horizonto mūsų nepasiekia jokia informacija, išskyrus galbūt Hokingo spinduliuotę. Tad kaip galima nagrinėti, kas yra ten viduje?
Japonijos galingiausias rentgeno palydovas „Hitomi“ pasiklydo erdvėje visai netrukus, kai buvo paleistas. Tačiau nepaisant to, jis sugebėjo atsiųsti duomenų, padedančių geriau suprasti galaktikų spiečius, rašo engadget.com.
Supermasyvios juodosios skylės galaktikų centruose didžiąją laiko dalį yra neaktyvios – į jas medžiaga krenta labai lėtai.
Nesvarbu, ką matote šioje nuotraukoje ir kaip kūrėjai įsivaizduoja juodąsias skyles, žmonės dar niekada nėra jų matę, rašo cnn.com.
Mėnesiniame „Royal Astronomical Society“ pranešime skelbiama apie juodojoje skylėje išmatuotus neįtikėtinai stiprius vėjus.
Supermasyvios juodosios skylės galaktikų centruose kartais išmeta čiurkšles. Čiurkšlė išsidriekia labai toli, tad ir matoma gali būti iš labai toli.
Leičesterio universiteto mokslininkas apskaičiavo, kad galaktikų centruose esančios juodosios skylės gali „augti“ tik tol, kol tampa sunkesnės už Saulę 50 milijardų kartų, rašo „Science Daily“.
Kodėl paslaptingieji Visatos objektai – juodosios skylės tokios svarbios galaktikų evoliucijoje? Milijonus metų trunkantį jų poveikį modeliuoja Lietuvos mokslininkai, o filmo „Tarp žvaigždžių“ autoriams pavyko netikėtai atrasti tikrąjį jų pavidalą. Pažvelkime į juodąsias skyles iš arčiau.
