Krūties vėžys – 1 iš 4 moterims nustatomų vėžio atvejų
Nors viešojoje erdvėje – tiek daug informacijos apie krūties vėžio padarinius, jį sukeliančius veiksnius ir prevencijos būdus, atrodytų, susirgimų atvejų turėtų rekordiškai sumažėti, tačiau realybė nėra tokia džiuginanti, nes 1 iš 4 naujai nustatomų vėžio atvejų moterims yra būtent krūties vėžys – juo serga viena iš 11 moterų. Europos vėžio informacinės sistemos (The European Cancer Information System) duomenimis, 2022 m. Europos Sąjungoje buvo nustatyti 374,8 tūkst. krūties vėžio atvejų, net 95,8 tūkst. jų baigėsi mirtimi. Tai – ir dažniausiai pasitaikanti, ir didžiausią mirtingumą turinti moterų vėžio forma, kadangi ne visada pastebima laiku ir turi ypatybę netikėtai atsinaujinti – tokią žinią Lietuvoje tenka išgirsti net apie 30 proc. krūties vėžiu susirgusių moterų.
Vilnietė Vaiva Mickuvienė, kuriai krūties vėžys buvo diagnozuotas prieš penkerius metus – viena jų, nors vykdė gydytojų rekomendacijas ir reguliariai tikrinosi profilaktiškai.
„Ilgą laiką mano tyrimų rezultatai buvo geri ir gydytojai tvirtino, kad keli dariniai krūtyse yra gerybiniai, tačiau vieną dieną atlikus planinę echoskopiją, o po jos – biopsiją, pasitvirtino blogiausi įtarimai. Man – trečios stadijos krūties vėžys. Žinoma, kaip ir dauguma tokioje situacijoje atsidūrusių žmonių, iš pradžių siaubingai išsigandau, o po to mobilizavausi – atlaikiau chemoterapijos kursą, vėliau – operaciją ir spindulinę terapiją. Toks psichologiškai ir fiziškai sunkus režimas truko metus: nuolat skaudėjo galvą, kaulus, sąnarius, skrandį ir venas, į kurias lašinami vaistai – kūne nebuvo vietos, kurios neskaudėtų, be to, nuolat vargino pykinimas, silpnumas, apetito stoka, nuolat trūko jėgų net paprasčiausiai namų rutinai atlikti. Nekalbu apie tai, kad po chemoterapijos nuslinko plaukai, todėl, kaip ir visi onkologiniai ligoniai, tapau „vėžio pažymėta“, o tai labai stipriai paveikia psichologiškai.
Tad, galite įsivaizduoti, kaip nudžiugau, kai dar po pusmečio išgirdau taip lauktą diagnozę – vėžys suvaldytas. Visgi, nerimas iki galo neatslūgo, nes vėžys – labai paslaptinga, klastinga ir sudėtinga liga, kuri gali atsinaujinti bet kuriuo metu, todėl po radikalaus gydymo išsikėliau vienintelį tikslą – kiek įmanoma ilgiau išlaikyti remisiją ir išvengti atkryčio“, – savo baimes ir tikslus atskleidžia moteris.
Gydymas baigtas, kas toliau?
Visgi, onkologinių ligonių problemos nesibaigia po radikalaus gydymo, nes kankina ne tik imuniteto stoka ir nusilpęs organizmas, kuriam šaltuoju metų laiku gresia „pasigauti“ bet kokį aplink skraidantį virusą, tačiau ir nežinomybė – kas bus toliau? O jeigu vėžys atsinaujins? Pasak šią ligą sėkmingai suvaldžiusios V. Mickuvienės, onkologiniams ligoniams itin svarbūs trys dalykai – apsilankymo pas gydytojus rutina, išugdyti tinkami gyvenimo įpročiai ir priešvėžinė profilaktika.
„Suvaldžius ligą, itin svarbūs pirmieji 5-eri metai, todėl savo organizmą ir net menkiausius jo pokyčius tenka nuolat stebėti – pirmuosius metus pas onkologą apžiūrai būtina lankytis kas 3 mėn., antrus–penktus rečiau – kas pusę metų. Kitas svarbus niuansas – maksimaliai pakeisti savo kasdienę rutiną taip, kad neliktų vietos žalingiems įpročiams, netinkamai mitybai ir gulėjimo ant sofos: tyrimais įrodyta, kad rūkymas turi 29–31 proc. įtakos vėžio atsiradimui, alkoholio vartojimas – 4–6 proc., mūsų lėkštės turinys – net 20–50 proc., o tingus gyvenimo būdas – 1–2 proc. Ir trečia, mano nuomone, ne mažiau svarbi dalis yra tam tikrų naudingų priešvėžinių veikliųjų medžiagų vartojimas. Tai – trys drambliai, kurie saugo ne tik nuo vėžio atkryčio, bet ir maksimaliai sumažina tikimybę išgirsti šią baisią diagnozę. Kuo daugiau pats sergantysis domėsis savo liga ir galimybėmis sau padėti, tuo veiksmingesnis bus gydymas, greitesnis atsigavimo ir trumpesnis grįžimo į įprastas gyvenimo vėžes periodas“, – savo patirtimi dalijasi V. Mickuvienė.
Pasak jos, apie reguliarų lankymąsi pas gydytoją ir žalingų įpročių atsisakymą nėra daug ką papildomai pasakyti – ne tik persirgę vėžiu, bet ir kiti ligoniai, išgirdę savo diagnozę, tuo susirūpina ir pareigingai laikosi, nes tai – tai būtinos sąlygos sveikatai. Daugiau keblumų kyla dėl trečio „dramblio“ – profilaktikos, kai po gydymo kurso vartojami specialūs, priešvėžinį poveikį turintys, augaliniai junginiai.
„Kai vėžys atsitraukė, supratau, kad negaliu visko palikti savieigai ir šios ligos malonei – turiu surasti būdą, kaip padėti savo organizmui apsisaugoti nuo supiktybėjusių ląstelių, kad netektų pakartoti šios patirties. Todėl skaitau daug straipsnių, dalyvauju įvairiose paskaitose, renginiuose, mokymų stovyklose, kuriose pasisemiu naudingų žinių, kaip ne tik medikamentais, bet ir pas mus augančiais augalais galiu tai atlikti“, – apie savišvietos iniciatyvą pasakoja V. Mickuvienė.
Į pagalbą tradicinei medicinai – fitoterapija
Pagrindinė specifinių priešvėžinių vaistų problema yra vėžio patobiologijos sudėtingumas: autofagija (normalus ir valdomas ląstelės savęs virškinimo procesas) ir apoptozė (viena iš ląstelės mirties rūšių) – du skirtingi esminiai ląstelių nykimo veiksniai, susiję su vėžio progresavimu ir jo reguliavimu. Dėl apoptozės trūkumų įvairios vėžio rūšys tampa atsparios chemoterapijai ir medikamentai pažeistų ląstelių veikti tinkamai nebegali.
Todėl sergantieji vėžiu be tradicinio gydymo ieško alternatyvių „stebuklingų“ būdų pasveikti: jie suranda įvairiausių išgijimą žadančių metodų, pvz., vartoja rupūžių ar auksinio ūso užpilus, kitas viduramžius menančias priemones ir įvairių mistinių žolių nuovirus. Tačiau užuot atkūrę dėl gydymo pašlijusias kepenis ir inkstus bei pagerinę kraujo rodiklius, save žudo, nes augalus reikia mokėti paruošti ir dozuoti. Tam yra atskiras mokslas – fitoterapija, kuris ieško alternatyvių natūralių medžiagų gamtoje, netiesiogiai slopinančių naviko vystymąsi bei plitimą ir stimuliuojančių organizmo imuninį atsaką, kad jis būtų skatinamas gyti pats.
„Internete perskaičiau begalę ilgamečio NVI a.a. fitoterapeuto Juozo Ruolios straipsnių, peržiūrėjau vaizdo įrašų, kuriuose jis pasakoja apie onkologiniams ligoniams naudingas medžiagas – taip sužinojau, kad vėžiu sergantiesiems gali būti rekomenduojamos įvairios vaistažolės ir jų mišiniai, pvz., medetka, gyslotis, mėtos, ramunėlės, juodųjų serbentų lapai, nes tai augalai, turintys antioksidantų, kurie slopina žalingą laisvųjų radikalų poveikį ir pasižymintys uždegiminius procesus mažinančiu poveikiu – vėžinės ląstelės kaip tik ir minta uždegimo metu išskiriamomis medžiagomis“, – pasakoja pasyviai ir aktyviai su vėžiu kovojusi V. Mickuvienė.
Kaip viešojoje erdvėje ne kartą yra sakęs a. a. J. Ruolia, pagrindiniai junginiai, į kuriuos reikėtų orientuotis, ir kurie pasižymi priešvėžiniu poveikiu, yra flavonoidai (pvz., citrusiniai augalai), karotenoidai (pvz., medetka), lignanai (pvz., linų sėmenys), polisacharidai (pvz., dumbliai, ląsteliena, siauralapis gyslotis), alkaloidai ir glikoproteinai (ugniažolėje esantys junginiai). Ugniažolė – tiesiog būtina po chemoterapijos, nes jos šaknyse yra alkaloidų, o antžeminėje dalyje – chelidonino ir cheletrino, kurie, suradę vėžinę ląstelę, sustabdo jos dalinimąsi ir neleidžia jai daugintis.
Didžioji ugniažolė vartojama ir po chemoterapijos atsiradusiems virškinimo sistemos pažeidimams, spazmams, ji padeda palaikyti kepenų funkciją, tulžies gamybą ir sekreciją, kas yra svarbu, kai pacientai skundžiasi sunkumu po valgio, skausmais, apetito trūkumu. Taip pat ji teigiamai veikia centrinę nervų sistemą – suteikia jai stabilumo ir mažina jautrumą. Geriausiai šis patvorių augalas veikia derinyje su kitais augalais, pvz., medetka ar gysločiu, kurie mažina uždegimą, sukuriantį puikią terpę vėžiui daugintis ir didina ugniažolėje esančių alkaloidų poveikį.
Rūpintis, kad organizmui nieko netrūktų ir nepamiršti, kad gyvenimas – puikus
Tačiau, kad ir kaip paprastai skambėtų, patiems ruoštis ugniažolės antpilų ne tik, kad nerekomenduojama, bet ir draudžiama, nes nežinant dozių, galima pakenkti savo organizmui.
„Neslėpsiu, kad buvo kilusi mintis pačiai paruošti ugniažolės arbatą. Juolab, kad ją lengvai galima rasti beveik bet kuriame patvoryje, tačiau daugiau pasidomėjusi supratau, kad, neturėdama fitoterapinių žinių, galiu ugniažolės ekstrakto perdozuoti ir pakenkti sau. Ir kitus raginu neeksperimentuoti su savo ir taip ligos nualintu organizmu, o pasitikėti specialistais, kurie ne vienerius metus, o kartais ir dešimtmetį gilinasi į fitoterapijos niuansus ir žino, kurie augalų deriniai ir kokiomis proporcijomis geriausiai tinka konkrečiu atveju. Juolab, kad nebegyvename viduramžiais ir šių specialių ugniažolės mišinių galima įsigyti vaistinėse.
Siekdama išvengti atkryčio stengiuosi gyventi sveikai, vartoju Nacionalinio vėžio instituto kartu su tuometiniu fitoterapeutu a.a. J. Ruolia sukurtą ugniažolės preparatą, pagal poreikį kitų maisto papildų ir vitaminų, reguliariai atlieku kraujo tyrimus – žodžiu, stengiuosi, kad mano organizmui niekuo netrūktų ir jis savarankiškai sugebėtų susidoroti su piktybinėmis ląstelėmis, kurių kiekvienas turime. Kol kas tai pavyksta. Kitiems vėžiu sergantiems linkiu stiprybės, sveikiems – reguliariai atlikti profilaktinius tikrinimus, domėtis savo organizmu, stebėti pokyčius ir net mažiausius įtarimus aptarti su gydytojais. O svarbiausia – nepamirškime kokia graži yra gamta, koks šviesus yra dangus ir koks gražus yra gyvenimas“, – įkvepiančia savo patirtimi dalijasi V. Mickuvienė.
