Remiantis šia statistika kyla klausimas: kodėl žmonės dvejoja priimti sprendimą tapti organų donorais? Kodėl vis dar yra nematomas pastovus transplantacijų skaičiaus didėjimas kiekvienais metais? Į šiuos ir kitus su organų donoryste susijusius klausimus sutiko atsakyti Nacionalinio transplantacijos biuro direktoriaus pavaduotoja Audronė Būziuvienė, rašoma pranešime spaudai.
Lietuvos medicinos studentų asociacijos (LiMSA) vykdytoje apklausoje apie organų donorystę, dauguma respondentų nurodė duomenų nesaugumą kaip dažniausią priežastį verčiančią dvejoti dėl tapimo organų donoru. Kaip Jūs manote, ar ši baimė pagrįsta?
Ši baimė tikrai nėra pagrįsta – užpildyti sutikimą donoro kortelei gauti galima per elektroninius valdžios vartus – prisijungimai ten yra saugūs, nes tai atlikti galima tik per banką arba patvirtinant elektroniniu parašu: https://ntb.lt/
Popierinę formą galima užpildyti gydytojo, Nacionalinio transplantacijos biuro ar kitų specialistų akivaizdoje ir tos formos yra saugomos biure. Visi, dirbantys donorystės ir transplantacijos procese – nesvarbu kuriame etape – yra pasirašę sutartis dėl konfidencialumo. Duomenys yra suvedami į Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registrą. Šiuos duomenis tikrinti gali tik keletas specialistų, dirbančių Nacionaliniame transplantacijos biure. Be to, duomenys yra tikrinami tik tuomet, kai Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus gydytojai anesteziologai praneša apie jų ligoninėje asmeniui konstatuotą mirtį. Taip pat duomenys gali būti patikrinti ir pačio asmens prašymu.
Norime atkreipti dėmesį, kad asmuo pats gali tikrinti savo duomenis arba keisti savo apsisprendimą per e. valdžios vartų informacinę sistemą.
Ar Lietuvoje Jums yra žinoma kokių nors atvejų ar teisminių procesų, kai buvo paviešinti donoro asmeniniai duomenys?
Lietuvoje nėra buvę atvejų, kai būtų paviešinti donoro asmeniniai duomenys – nei duomenys apie tai, kad žmogus yra apsisprendęs ir užpildęs sutikimą donorystei – turi donoro kortelę, nei duomenys apie mirusį donorą. Tik yra buvę atvejų, kai mirusio donoro artimieji patys informavo žiniasklaidą, kad jie priėmė sprendimą dovanoti mirusio artimojo audinius, ląsteles ir organus transplantacijai. Tais atvejais artimieji atskleidė vardą, pavardę, lytį, bet tai yra jų asmeninė teisė.
Europos Komisijos pateiktame projekte apie organų donorystę nurodyta, kad matomas didelis skirtumas tarp deklaruojančių savo paramą organų donorystei ir realiai juos duodančių. Kokios, Jūsų nuomone, priemonės padėtų sumažinti šį susidariusį skirtumą?
Kai vykdomas projektas ir užduodamas klausimas – tai atsakymas būna vienas, nes jis būna teorinis. Ir apklausiami tik respondentai, bet ne visi vienos ar kitos šalies piliečiai. O kai asmenys susiduria su organų donorystės faktu, kai yra konstatuojama smegenų mirtis jų artimajam – tada sprendimą priimti yra labai sunku. Europoje visos šalys organų donorystės ir transplantacijos procesą reglamentuoja savo teisės aktais – todėl skiriasi pritarimo organų donorystei modeliai – pasirašytinas arba numanomas, yra registrai arba nėra, yra donoro kortelės arba nėra, organų donorystė yra prioritetas valstybiniu lygmeniu arba nėra.
Manytina, kad jei būtų organizuojama organų donorystės viešinimo idėja per visas Europos valstybes, tai žinomumas apie organų donorystę didėtų. Taip pat jei tai būtų sprendžiama valstybiniu lygmeniu, kompleksiškai – informacija skleidžiama pagal atskiras amžiaus grupes – darželiuose, mokyklose, universitetuose. Jei mokome higienos taisyklių, tai reiktų aiškinti ir apie organų donorystės svarbą ir reikšmę.
Lietuvių nenorą tapti donorais parodo nedidelis išduotų donoro kortelių skaičius. Kokios Jūsų nuomone priežastys lėmė, kad Lietuvoje tik 1 % gyventojų turi donoro kortelę, o pavyzdžiui, Švedijoje - 30 %?
Manytume, kad ne šie skaičiai (procentai) parodo lietuvių pritarimą ar nepritarimą organų donorystei. Pagrindiniai skaičiai – tai artimųjų atsisakymas pritarti organų donorystei, kai jų artimajam konstatuojama smegenų mirtis. 2017 metais šis procentas buvo – 33, o 2018 metais – 27 procentai.
Viena iš priežasčių, kodėl donoro kortelių turėtojų procentas yra mažas, tai, kad žmogus turi pats imtis iniciatyvos atlikti keletą žingsnių ir išreikšti savo valią. Tam trūksta laiko, motyvacijos – žmonės apie tai tiesiog nesusimąsto. Kartais girdime tokių priekaištų, jog trūksta informacijos. Kai paklausiame, kur ieškojo tokios informacijos, tai dažniausiai paaiškėja, kad neieškojo niekur. Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) deda daug pastangų, kad Lietuvos žmonės apie organų donorystę žinotų kuo daugiau – dalijasi informacija socialiniuose tinkluose, interneto svetainėje ntb.lrv.lt, pristato žiniasklaidai ir visuomenei teigiamas istorijas apie donorystės ir transplantacijos proceso dalyvius, skaito paskaitas moksleiviams bei visiems, kurie Nacionalinio transplantacijos biuro atstovus pasikviečia į susitikimus. Taip pat organizuoja paskaitas – mokymus donorystės ir transplantacijos proceso dalyviams – gydytojams, slaugytojams, laboratorijų specialistams.
Manytina, kad donoro kortelių turėtojų skaičius didėtų, jei valstybės valdančios institucijos įrašytų ne tik sakinį Vyriausybės programoje, bet ir skirtų lėšų šios idėjos sklaidai visuomenėje: per TV, radiją, viešąsias reklamos erdves ir pan. Nacionaliniam transplantacijos biurui prie SAM finansavimas organų donorystės ir transplantacijos idėjos viešinimui nėra skiriamas nuo 2009 metų, o pavyzdžiui Jūsų minimai Švedijai skiriama tikrai didelė finansinė parama organų donorystės ir transplantacijos sklaidai.
Svarbiausia, kiekvienas turime pradėti nuo savęs – aš turiu donoro kortelę? Taip pat svarbu, kad apie organų donorystę pasikalbėtume savo šeimoje – tegul artimieji žino Jūsų nuomonę apie organų donorystę. Nes kai reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytojas klausia, o kodėl jūs nepritariate organų donorystei, dažniausias atsakymas būna - mes nežinome, ar mirusysis pats būtų pritaręs organų donorystei. Tokiais atvejais artimiesiems priimti sprendimą yra sunku.
Kokios priemonės padėtų sumažinti vyraujančius mitus apie organų donorystę? Ar, Jūsų nuomone, ateityje mūsų šalyje donorų daugės?
Džiugu, kad vis rečiau žmonės prisimena mitus. Tam antrina ir donorinių ligoninių gydytojai - jie sako, kad per paskutinius keletą metų nebuvo nei vieno nepritarimo donorystei dėl mitų.
Priemonės mitams sklaidyti būtų tos pačios – organų donorystės ir transplantacijos idėjos viešinimas visuomenei, paaiškinant, kodėl mitai tėra mitai, kokie argumentai juos paneigia.
Donorų skaičiaus didėjimas priklauso nuo kelių faktorių: smegenų mirties konstatavimo donorinėje ligoninėje bei visuomenės pritarimo donorystei. Visuomenės pritarimas taip pat didėja. Nacionalinis transplantacijos biuras 2019 metais organizuoja praktines – mokslines konferencijas visų specializacijų gydytojams regionuose – visų ligoninių, kuriose galima ruošti donorus, gydytojams. Tai reiškia, kad didės ir gydytojų kompetencija.
Nuo 2019 metų sausio 1 dienos yra visos teisinės ir finansinės galimybės Lietuvoje ruošti neplakančios širdies donorus. Praktiškai tai yra pasirengusi daryti viena donorinė ligoninė – Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos. Remiantis šiais faktais, tikėtina, kad organų donorų skaičius didės.
Parengė Raminta Šulskutė.
