Ne veltui Santariškių klinikose sklando kalbos apie jos gerumą. Tačiau dirbti su vėžiu sergančiais pacientais – iššūkis net jai.
- Kodėl pasirinkote slaugytojos profesiją?
- Turbūt turėjo įtakos mama, kuri taip pat dirbo slaugytoja, tiesa, tuo metu tai vadinosi felčerė. Nuo pat mažų dienų mačiau šį darbą ir mane jis labai traukė. Niekada nieko kito ir nenorėjau. Į šį skyrių patekau atsitiktinai. 2008 m. baigusi slaugytojos studijas universitete atėjau į Santariškių klinikų kadrų skyrių, pasakiau, kad noriu čia dirbti, ir kaip tik buvo laisva vieta Hematologijos ir onkologijos dienos stacionare. Dabar esu šio skyriaus vyriausioji slaugytoja. Aš pati iš pradžių labiau norėjau chirurginio profilio, neplanavau dirbti su onkologija, tačiau dabar savo pasirinkimu labai džiaugiuosi. Suprantu, kad visuomenėje slaugytojos profesija nėra prestižinė. Dar studijų metais žmonės, išgirdę mano profesiją, žiūrėdavo labai pašaipiai. Tačiau tie patys žmonės, pakliuvę į ligoninę, nori kompetetingos, malonios, besišypsančios slaugytojos.
- Kaip Jūs, dirbdama tokiame skyriuje, apsisaugote nuo neigiamų emocijų?
- Aišku, psichologiškai yra labai sunku. Neįmanoma priprasti prie situacijos, kai kasdien matai žmogaus kančią. Verkiame visi – ir pacientai, ir mes su kolegėmis. Galvoju apie savo pacientus grįžusi namo. Tačiau yra ir geroji pusė – kai matai, kad žmogui pagerėjo, kad jis pasiekė remisiją, iš tiesų be galo smagu. Žinoma, krūvis yra didžiulis, todėl dažnai tiesiog nėra laiko sustoti ir pagalvoti. Tačiau kai atrandi laisvą minutę sustoti, pasižiūri pacientui į akis ir matai, kaip jis šypsosi, pagalvoji, kiek daug gali iš šių žmonių išmokti, kaip smarkiai jie atsidavę tikram gyvenimui, o ne šitam apsimestiniam: kur skaniau pavalgyti ar ką geresnio per televizorių pasižiūrėti.
- Ko konkrečiai mokotės iš šių žmonių?
- Kaip reikia mylėti kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, kiekvieną sutiktą žmogų, kaip nereikia laikyti pykčio savyje. Ir kokios menkos smulkmenos – visi buitiniai dalykai, nors kartais be galo sunku atsilaikyti, kai kažkas suerzina. Bet turbūt taip ir turi būti – esame žmonės, ne robotai. Aišku, būna visko – nesakau, kad mes tik mylime vieni kitus. Tačiau kai tik kyla konfliktas, tokiais atvejais visada sakau: „Bendradarbiaukime! Mes iš savo pusės stengsimės viską padaryti geriausiai, o jūs stenkitės kantriai laukti“. Tai padeda, o mūsų skyrius iš tiesų toks, kad žmonėms dėl didelio pacientų srauto tenka labai ilgai laukti procedūrų.
Pacientų būna visokių. Kai kurie tokie šaunuoliai ir tiek savyje turi parako, kad stebiuosi, pati sėdėdama ir iš nuovargio nieko nebenorėdama, iš kur pas juos tiek energijos. Šie žmonės kabinasi ir juda į priekį. Ir yra jaunų žmonių, kurie iškart nukabina nosį ir nieko nesistengia. Tuo tarpu psichologinis nusiteikimas labai svarbus. Jei žmogus jau nuo pirmos dienos pradeda šnekėti, kad nieko čia nebus, vis tiek numirs, tad geriau greičiau, dažniausiai taip ir būna. Aišku, tai lemia ir kiti dalykai, tačiau nusiteikimas tikrai turi varomosios jėgos.
- Gal galėtumėte prisiminti skaudžiausią atvejį iš savo darbo praktikos?
- Skaudžių atvejų netrūksta kasdien. Lietuvoje didelė problema su paliatyviąja medicina, o tarp mūsų pacientų nemažai tokių, kuriuos praktiškai reikia tik slaugyti, kol numirs. Deja, šios paliatyvios slaugos, kuri užtikrintų, kad tą laiką, kuris jiems dar liko, jie pragyventų oriai mirtį, Lietuvoje labai trūksta. Todėl šie žmonės atsiduria pas mus, jiems atliekamos kažkokios procedūros, kurios leidžia pratempti dar vieną dieną. Aišku, jiems labai sunku. Jie negali laukti, nori visko greitai, pyksta, o pas mus visko trūksta – ir lovų, ir rankų. O mums skaudu matyti žmogų, kuris jau išeina, pavargo nuo visko, bet artimieji vis tiek bando daryti viską, kas įmanoma. Taip pat labai liūdna, kai jauni žmonės, už kuriuos tik neseniai džiaugeisi, kad jie pasiekė remisiją, po kelių mėnesių vėl sugrįžta. Tu imi kraują jaunai moteriai ir jai suskamba telefonas – skambina vaikas. Tokiu atveju sunku sulaikyti ašaras, nes tu girdi, kaip kalba mažas vaikutis, ir žinai, kad jis nebeilgai turės mamą. Man tokios situacijos ypač skaudžios, kadangi pati esu mama. Iš tiesų belieka suvokti, kad dar turime šią dieną ir džiaukimės ja.
- Sakėte, kad turite daug ilgalaikių, pastovių pacientų. Ar jie jau susitaikę su liga?
- Mes juokiamės, kad tapome praktiškai giminaičiais: vadiname vieni kitus vardais, viską žinome apie šeimas, kartu susilaukiame vaikų, nes panašus amžius, kartu vaikai auga... Ligą jie vertina kaip neišvengiamą dalyką, su kuriuo reikia susitaikyti, ir kabinasi toliau, nes turi dėl ko. Atrodytų, taip viskas paprasta, taip gerai visi mes žinome, kad reikia džiaugtis kiekviena diena, bet realiai tai įsisąmoniname tik susidūrę su bėda. Tačiau nuolat bėgant, skubant kartais iš tiesų sunku pasidžiaugti pražydusia gėle ar nušvitusia saule.
- Kaip vėžys paveikia santykius šeimoje?
- Tai situacija, kuri viską išgrynina ir parodo, kokie iš tiesų yra jausmai. Jei šeima tvirta, liga ją tik suartins. Jei yra kažkokių bėdų santykiuose, gali ir išskirti, nors man neteko matyti, kad dėl ligos žmogų paliktų vyras ar žmona. Atvirkščiai, būna netgi perdėtas rūpestis, vos ne parodomasis, nors gal mums taip atrodo.
- Ar dažnai tenka kartoti frazę „viskas bus gerai“?
- Ta frazė „viskas bus gerai“ iš tiesų skamba, nors ir nesinorėtų jos dažnai mėtyti. Nežinau, ar ji veiksminga. Bet kuriuo atveju pozityvią pusę stengiamės atrasti. Mes sakome, kad tai iš tiesų skaudu, kad reikia išsiverkti, bet vėliau susiimti ir realiai žiūrėti į situaciją, džiaugtis pasiektais tikslais – pavyzdžiui, kad ištvertas dar vienas chemoterapijos seansas ir su kiekviena diena jų lieka vis mažiau.
- Ar prisimenate situaciją, kuri Jums sukėlė didžiausią stresą?
- Stresą kelia visos situacijos, kurios įvyksta pirmą kartą, nors studijos davė žinių, kaip savarankiškai veikti kritinėse situacijose, kai nėra laiko laukti gydytojo. Pavyzdžiui, žmogui sulašini vaistų ir jam įvyksta anafilaksinis šokas. Tu turi vos kelias minutes, per kurias gali kažką padaryti, kad išgelbėtum žmogų, todėl turi veikti. Prisimenu atvejį, kai studijų metais dirbau slaugytojos padėjėja. Vežiau pacientą į skyrių, mes su juo dviese buvome lifte, o jis paspringęs pradėjo dūsti. Tikrai nelaukiau, kol atsidarys lifto durys.
- Ar tenka susidurti su skaudžiais atvejais, kai žmogus miršta tik todėl, kad jam reikalingas modernus gydymas nekompensuojamas?
- Tai iš tiesų skaudūs atvejai, kurie labai apsunkina ir gydytojų darbą, kadangi jie turi ne tik tiesiogiai dirbti su pacientu, bet ir eiti kryžiaus kelius dėl vaistų. Tai kainuoja ir daug laiko, ir nervų, sveikatos. Atsimenu pacientę, kuriai tos tabletės mėnesiui kainavo dvi ar tris dešimtis tūkstančių litų. Vienam mėnesiui ji gavo paramą iš miestelio, kuriame gyveno, mero, dar ji pardavė butą ir išėjo gyventi pas vaikus. Ji guodėsi: „Štai, kelis mėnesius dar pratempsiu, o kas toliau – nežinau“. Kalbant su tokiu žmogumi nevalingai atsiranda gumulas gerklėje. Atrodo, dirbi visą gyvenimą, stengiesi, o kai ištinka tokia bėda, tau pasako, kad neskirs pinigų tavo vaistams. Pats ieškokis tų pinigėlių, parduok butus. Bet juk ir ši suma baigsis. Kiti žmonės tampa pikti ant viso pasaulio, kad negavo gydymo, nusivilia ir jau laidoja save. Šie vaistai – jų paskutinė viltis, nes visa kita jau nepadeda.
- Ar pati bijote vėžio, kai kasdien Jums apie jį primenama?
- Pradėjusi dirbti perėjau keletą stadijų. Iš pradžių buvo didžiulis šokas. Grįžusi namo labai daug verkdavau. Vėžys atrodė pati baisiausia liga. Dėl savęs nebijojau, baisiausia buvo dėl artimųjų – kad tai gali nutikti bet kuriam. Po kurio laiko su šia mintimi susigyveni ir supranti, kad taip, tai yra baisu, bet baisi yra kiekviena negydoma liga. Pagaliau nė vienas nežinome, ar einant per perėją mūsų negyvai nepartrenks automobilis. Buvo atvejis, kai moteris pas mus visada ateidavo su sūnumi, kuris ją atlydėdavo. Kartą ji pasirodė be jo ir su ašaromis akyse pasakė, kad jis netikėtai mirė nuo infarkto.
- O Jums pačiai dažnai būna tokių dienų, kai nesinori į darbą?
- Būna, kai nugali elementarus žmogiškas nuovargis, nes darbo tikrai daug: septintą ryto atsistoji į savo darbo vietą ir net neturi laiko nei atsigerti, nei į tualetą nueiti. Jei dar įvyksta konfliktas, ligonis pasipiktina, kiek čia galima laukti, esą ar negalime greičiau... Aš tikrai negaliu, nes jau dūmai rūksta iš po kojų, o vis tiek blogai. Tuomet norisi viską mesti ir išeiti. Tačiau praeina ta diena, pailsi ir vėl viskas atrodo kitaip.
Taigi skyrius sunkus, darbo daug, atlyginimas – ne stebuklingas, tačiau yra dalykų, kurie motyvuoja. Beje, turime keletą kolegių, kurios emigravo į užsienį, gauna gerokai didesnį atlyginimą ir darbo krūvio su mūsiškiu net nelyginsi. Todėl kartais ateina tokios neprašytos mintys, ar nereikėtų daryti to paties. Nesinori visko sumaterialinti, bet pinigai gyvenimo kokybei taip pat turi įtakos. Vis dėlto kol kas yra dalykų, kurie laiko čia ir jie yra svarbesni.
