Fotografės svetainėje internete patalpintos visos nuotraukos iš projekto „Changing Room“ (Persirengimo kabina). Iš pradžių manysite aptikę būtent tai, ko ir tikėjotės: moteris savo fotografavo žvelgiančią į veidrodį, visu ūgiu – mažėjant kūno apimtims, fotografės šypsena darosi vis platesnė. Atrodo, jog projektas smagus, įkvepiantis. 29 metų menininkė dievina gyvūnų raštų drabužius, įspūdingus batus, atkreipiančius dėmesį į prie kairės kulkšnies ištatuiruotą vienragį. Nuotraukose aiškiai galima pastebėti, kaip, dailėjant formoms, akyse auga šios naujos moters pasitikėjimas savimi.
Peržiūrėjus maždaug du trečdalius visų projekto nuotraukų, akis nevalingai užkliūva už dviejų netikėtų nuotraukų – iš arti darytoje nuotraukoje į mus žvelgia išvargęs, išsekęs veidas, kurį visai neseniai plovė ašaros. Pirmoji reakcija – nuostaba: kas gi nutiko tai plačiai besišypsojusiai ir laimingai aukštakulnius avinčiai moteriai?
Galimas atsakymas slypi rinkinyje portretinių nuotraukų, kurias menininkė padarė įkvėpta drastiško sulieknėjimo. Jis vadinasi „Half“ (Pusė) ir tikrai nespinduliuoja laime. Fotografijose įamžinta tamsioji lieknėjimo pusė – papilkėjęs veidas, nukarusi oda, nutįsusios krūtys, odos klosčių paslėpta bamba. Nuotraukose fotografė liūdnai žvelgia į tolį arba savo kūną.
„Norėjau aiškiai parodyti ir kitą lieknėjimo pusę, maždaug „Eikit velniop – štai kas tikra, štai ką jums reikia pamatyti“, - telefonu sakė J. Kozerski.
„Changing Room“ nuotraukų serija – jau ne pirmasis bandymas papasakoti lieknėjimo istoriją, kurios dažniausiai dėstomos su tikru ar tariamu patosu, pavyzdžiui, „People“ žurnale spausdinta „Look Great, Feel Good!“ (Atrodyk šauniai – puikiai jauskis!“) istorija. Nuotraukų „Half“ serija – bandymas supažindinti su kita lieknėjimo puse, kuri tikrai nėra tokia šviesi.
„Viskas prasideda nuo nukarusios odos, su norimais drabužiais vis tiek neatrodai gerai, tad apima panika, pradedi abejoti. Ar aš tikrai elgiuosi teisingai? Su šiais marškinėliais vis tiek atrodau tragiškai. Buvau labai labai, nenoriu sakyti, jog paskendusi depresijoje, tačiau liūdna ir pasimetusi. Maniau, jog kažką darau ne taip, juk ne taip turi atrodyti sulieknėjęs kūnas“, - pasakoja menininkė.
J. Kozerski ir daugeliui jos likimo draugų, atsikračiusių daug antsvorio, pokyčiai atnešė psichologinį diskomfortą, o ne milijardais dolerių vertinamos lieknėjimo industrijos žadamą puikią savijautą ir išvaizdą. Įdėjus tiek pastangų, labai skaudu pamatyti, jog 23 kilogramais palengvėjęs kūnas neatrodo taip, kaip tikėtasi (aišku, galima ryžtis plastinėms lieknėjimo padarinių šalinimo operacijoms, tačiau jos brangiai kainuoja).
„Jautiesi taip, tarsi kas nors būtų nuvogęs dalį žadėtojo džiaugsmo. Jaučiausi labai keistai, nuolat galvodavau apie savo pilvą. Keista, nes anksčiau taip nebūdavo. Pradėjau galvoti, gal padariau kažką ne taip, jeigu neapleidžia tokie svarstymai. Pradeda kankinti įkyrios mintys, jog gal pasistengei nepakankamai, gal dar nereikėjo sustoti“, - pasakoja 54 kilogramų atsikratęs Johnas Janetzko.
Be nuostabos, jog ir naujasis kūnas neatitinka visuomenės standartų, liūdina faktas, jog ir pats žmogus nesijaučia patenkintas savo kūnu – tik kitaip nei prieš tai.
„Man dar neteko pažinti žmogaus, netekusio svorio ir neturinčio problemų dėl mitybos ar to, kaip dabar atrodo jo kūnas. Esu įsitikinęs, jog iš pradžių visi būtų pasakę, jog sulieknėjus įvyks stebuklas – bet jis taip ir neįvyksta“, - sako jaunas vyras. Nors ir sportuoja, jis vis dar sau neatrodo pakankamai patrauklus.
