aA
Aistė Pranckevičienė – Kauno Klinikų Neurochirurgijos klinikos medicinos psichologė, kolegų dėl savo darbo specifikos vadinama neuropsichologe ir siekianti, kad ši specialybė Lietuvoje pagaliau būtų pripažinta. Pokalbis su Aiste apie gyvenimo pasirinkimus, norą pažinti žmogų ir pabaigos prasmės paieškas.
Aistė Pranckevičienė
Aistė Pranckevičienė
© DELFI / Rafael Achmedov

– Aiste, kokia neuropsichologo misija yra ligoninėje? Kuo jo darbas svarbus gydytojams ir pacientams?

– Darbas neurochirurgijos skyriuje yra gana specifinė niša– neuropsichologas padeda įvertinti operacinę riziką priimant sprendimą dėl būsimos operacijos vykdymo. Pirmasis postūmis man čia atsirasti buvo epilepsijos chirurgija, kadangi esant židininei epilepsijai, kai ši kyla iš aiškios, konkrečios srities smegenyse, galima tą smegenų dalį šalinti ir tokiu būdu žmogus pasveiksta – jam nebepasireiškia epilepsijos priepuoliai.

Tačiau tai yra smegenų operacija, tad visada susiduriama su klausimu, kokia yra nauda, o kokia žala. Ar ta smegenų dalis dar veikia ar ji jau visai pažeista ir nebėra nieko, ką galima prarasti? Priimant šį sprendimą dalyvauja daug specialistų – neurologai, kurie seka žmogų, sergantį epilepsija, daug metų iki operacijos, pradžioje renkasi konservatyvius būdus, bando pritaikyti vaistus, užrašinėja encefalogramas ir bando atpažinti, iš kurios smegenų srities kyla šis priepuolis, radiologai, kurie atlieka smegenovaizdos tyrimus, analizuoja ir žiūri, ar yra pastebimi kokie nors objektyvūs pakitimai, gydytojas neurochirurgas, kuris kartu su radiologais ir neurologais peržiūri šiuos vaizdus ir vertina juos iš operacinės pusės – ar įmanoma tą dalį saugiai šalinti, kokia yra rizika neurologiniu požiūriu. Na ir galiausiai atliekamas neuropsichologinis vertinimas, kuris stebi, kaip žmogus atlieka įvairias kalbos, dėmesio, atminties, mąstymo užduotis tam, kad įsitikinti, ar ta smegenų sritis, kurioje matomas pokytis, yra aktyvi.

Tai, ką daro ši medikė, Lietuvoje oficialiai neegzistuoja: pacientams suteikia pagalbą, bet to jie niekada nepamena
© DELFI / Kiril Čachovskij

Nes jei mes matome psichologiniuose testuose tam tikrus sunkumus ir jie atitinka magnetiniame rezonanse matomus vaizdus, gana didelė tikimybė, kad padarius operaciją žmogaus gebėjimai nesuprastės, jis nieko nepraras. Na, o jei žmogaus gebėjimai yra visiškai geri, pokyčių nesimato, yra didesnė rizika, jog kažkas po operacijos pablogės, tarkim, atmintis. Tuomet viską lemia žmogaus sprendimas – jis rizikuoja ir po operacijos nebepatiria priepuolių, arba išsaugo savo pažintines funkcijas, tačiau gyvena su rizika, kad besikartojantys priepuoliai ilgainiui jas paveiks neigiamai. Po to, aš pagal stebėjimo protokolą seku šią operaciją patyrusius žmones dar metus, žiūriu, kaip atsistatinėja kognityvinės funkcijos, kokių sunkumų kyla, kaip keičiasi psichologinė būsena. Ir tokių protokolų – priešoperacinių, pooperacinių vertinimų mes turim įvairioms ligoms. Tarkim, Parkinsono ligai, kai yra atliekamos giluminės smegenų stimuliacijos operacijos, sergant galvos smegenų navikais ir kt.

Taip pat, atlieku ir labiau psichologo, nei neuropsichologo darbą. Padedu žmonėms pasiruošti ir nusiteikti operacijoms, įveikti su jomis susijusį stresą, konsultuoju sužinojus diagnozę, kartais – bendrauju su artimaisiais, jei yra toks poreikis, pavyzdžiui, sužinojus naviko diagnozę. Viskas čia vyksta natūraliai, reaguojant į skyriuje kylančius poreikius.

Taip pat, kas psichologui gana neįprasta – tai dalyvavimas operacijose su nubudinimu. Tai yra tokios operacijos, kurių metu pacientas yra pažadinamas iš narkozės ir dalį operacijos būna sąmoningas. Tai daroma tuomet, kai operuojama sritis, kuri yra funkciškai aktyvi. Pavyzdžiui, navikas yra netoli tokios srities, kuri yra atsakinga už judėjimą arba kalbą. Tuomet žmogus operacijos metu yra pabudinamas ir jo prašoma atlikinėti tam tikrus testus siekiant stebėti, ar nesivysto pažeidimas. Chirurgas, operuodamas mato naviko ribas, jautrią zoną, bet niekuomet remdamasis vien vaizdu negali būti tikras, kur yra tas milimetras, nuo kur prasidės pažeidimas. Todėl tos operacijos atliekamos žmogui aktyviai, tiesiogiai kažką darant. Ruošiantis tokiai operacijai aš pirmiausiai atlieku testus prieš ją, kad įsitikinčiau, ar žmogus gali juos atlikti, su pacientu pražaidžiame visą operacijos scenarijų, išsiaiškiname, kas vyks, ko tikėtis, užmezgame kontaktą, o kitą dieną jis važiuoja į operacinę. Įdomiausia dalis yra ta, kad kai po prabudinimo žmogus vėl yra užmigdomas norint pabaigti operaciją, narkozė ištrina atmintį ir jis beveik nieko neprisimena. Atrodo, tiek įdedi darbo, o jis nieko negali atsiminti (juokiasi).

Aistė Pranckevičienė
Aistė Pranckevičienė
© DELFI / Rafael Achmedov

Kaip nusprendėte tapti neuropsichologe?

– Iš tikrųjų, tiksliai negaliu sakyti, kad esu neuropsichologė, nes Lietuvoje tokios specialybės tiesiog nėra.

Niekas Lietuvoje neuropsichologų neruošia ir nėra darbo vietų tokiu pavadinimu. Pas mane ant durų kabo lentelė „medicinos psichologė“, nes, nors neuropsichologo specialybė pasaulyje egzistuoja, Lietuvoje jos vis dar nėra. Pagal išsilavinimą aš esu sveikatos psichologė. O kaip nusprendžiau tapti psichologe, neatsimenu. Galvojau apie įvairias specialybes. Mokykloje šiek tiek rašiau ir labiausiai svajojau ateityje rašyti geras psichologines knygas. Galvojau studijuoti literatūrą arba psichologiją. Visgi apsisprendžiau studijuoti psichologiją – maniau, pirmiausia viską sužinosiu apie žmogų, o tuomet jau rašysiu. Juokingiausia tai, jog pirmame kurse, nustojau rašyti, nes staiga ėmė ir pasirodė, kad visa tai, ką rašiau anksčiau, yra tiesiog kvaila ir nereikalinga. Aišku, buvo ir tų idėjų, kaip aš padėsiu žmonėms įveikti sunkumus – normalus idealizmas.

O kaip būtų nutikę, jei eiga būtų buvusi kitokia? Jei vietoje psichologijos studijų pirmiausia būtumėte pasirinkusi literatūrą?

– Būtų reikėję kirčiuoti (juokiasi). Net nežinau, matyt, nereikėjo labai tos literatūros. Natūraliai nukeliavau ten, kur turbūt reikėjo nukeliauti. Nėra taip, kad dabar nerašyčiau – rašau. Tik mokslinius straipsnius... (juokiasi). Tai nėra tas pats, bet gebėjimas dėstyti mintis yra reikalingas ir naudingas bet kurioje srityje.

Minėjote, jog Lietuvoje neuropsichologija oficialiai neegzistuoja. Kodėl taip nutiko?

– Lietuvoje ilgą laiką psichologijos biologiniams pagrindams buvo skiriama labai mažai dėmesio. Ir tai buvo itin keista, nes didžioji dalis psichologų, kurie sukūrė šiuolaikinę Lietuvos psichologiją, mokėsi Rusijos aukštosiose mokyklose, nes Lietuvoje tuo metu psichologijos studijų nebuvo. Rusija turi labai gilias neuropsichologijos tradicijas. Iš tikrųjų, didelė dalis pasaulinės neuropsichologijos atkeliavo būtent iš Rusijos. Bet kažkodėl tai, kas Rusijoje buvo labai stipru, į Lietuvą neatkeliavo. Nebuvo psichologo etatų neurologijos klinikose, o dabar turime tokį uždarą ratą. Darbo vietos, kuri vadintųsi „neuropsichologas“ nėra, universitetai taip pat nedėsto tokių programų, nes kaip jie gali ruošti specialistus, kurie liks be darbo vietos. Aukštosios mokyklos yra atsargios, nes pačios save pasmerktų – juk universitetų efektyvumą lemia studentų įsidarbinimo rodiklis. Gydytojai, kuriems tokios specialybės pagalbos reiktų, taip pat neskuba tų neuropsichologų reikalauti, nes turi neigiamą patirtį, kai pasikvietus psichologą šis nežino, ką daryti. Na, bet juk jis ir žinoti negali, nes niekas jo nemokė. Taip ir gaunasi ratas, iš kurio labai sunku išeiti.

Tai, ką daro ši medikė, Lietuvoje oficialiai neegzistuoja: pacientams suteikia pagalbą, bet to jie niekada nepamena
© DELFI / Kiril Čachovskij

Ar vyksta kokie nors procesai, kad neuropsichologijos sritis būtų pripažinta?

– Dabar su Lietuvos psichologų sąjunga žengiame mažus žingsnelius, kad tai pavyktų. Artimiausias jų – spalio mėnesį vyksianti klinikinių ir sveikatos psichologų konferencija, kurioje bus sekcija, skirta būtent neuropsichologijai. Bandome į ją sukviesti visas šalis, kurios turėtų būti suinteresuotos šiuo klausimu – LR Sveikatos ministerijos atstovus, neurologus, psichologus, tuos, kurie baigė neuropsichologijos studijas užsienyje, bet negrįžta, nes neturi perspektyvų. Siekiame suburti kritinę masę žmonių, kurie galėtų inicijuoti pokytį ir paskatintų neuropsichologijos atsiradimą Lietuvoje.

Kuo Jus pačią taip patraukė smegenys ir jose vykstantys procesai?

– Norėdama rašyti knygas aš įsivaizdavau, kad studijuodama psichologiją viską sužinosiu apie žmogų. Kodėl, kaip ir kas mumyse vyksta. Kai buvau septyniolikos ar aštuoniolikos man turbūt atrodė, kad ateis kažkoks nušvitimas ir aš viską suprasiu. Bet kai studijuoji, atrandi, kad kuo toliau, tuo labiau niekas neaišku ir tuo toliau, tuo viskas sudėtingiau. Su neuropsichologija taip pat vyksta labai panašūs dalykai. Neuropsichologija labai sparčiai vystėsi Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu, kai buvo daug žmonių, patyrusių įvairius sužalojimus – skeveldras, šūvius, pažeidusius tam tikrą smegenų sritį. Tai padėjo pažinti, kuri smegenų sritis už ką atsakinga ir buvo sudarinėjami tarsi smegenų žemėlapiai, kuriuose smegenų dalys išskirstytos savo „atsakomybės sritimis“, pavyzdžiui, kalbos supratimas, kalbos motorika, lytėjimas, judėjimas ir pan. Atrodė, kad įmanoma labai aiškiai suprasti, kur yra kokia funkcija. Bet dabar neuromokslai keliauja link supratimo, kad smegenys veikia kaip visuma – yra svarbi ir pati sritis, ir ryšiai tarp atskirų sričių, ir netgi atskiros ląstelės. Viskas yra labai labai sudėtinga, kompleksiška. Nors neuropsichologijoje konkretumo galbūt daugiau, tačiau stebuklų ne mažiau.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti?

– Kiekvieną kartą atrodo „o, čia jau iššūkis“, bet jis visuomet eina ir praeina. Man įsimintiniausia buvo tuomet, kai su judėjimu susijusios operacijos metu bandant pabudinti pacientą šis nebevykdė instrukcijų. O tada tu iki pat operacijos pabaigos nežinai, ar pacientas galės judinti tą ranką, ar jau nebe. Viskas anuomet baigėsi gerai, bet kartais taip jau nutinka. Kartais pacientų psichika priešinasi – jie tiesiog nesutinka pabusti, gal per daug baisu.

Tai, ką daro ši medikė, Lietuvoje oficialiai neegzistuoja: pacientams suteikia pagalbą, bet to jie niekada nepamena
© DELFI / Kiril Čachovskij

Kokiomis savybėmis turi pasižymėti Jūsų profesijos žmogus?

– Man atrodo, kad psichologija yra labai dėkinga specialybė. Čia tu gali būti visoks ir atrasti savo būdą būti. Bet, be abejo, dirbant čia reikia turėti empatijos, gebėti suprasti žmones. Iš kitos pusės, reikia suvokti ir būties laikinumą – pacientai čia serga rimtomis ligomis, yra daug onkologinių ligonių. Reikia sugebėti išbūti šalia žmogaus, kuris tik ką sužinojo smegenų vėžio diagnozę – nebūti perdėtai optimistišku, nes pacientams to nereikia. Jiems reikia paliūdėti, nenuvertinti to.

Man dirbant čia itin patinka smalsumo ir nuolatinio domėjimosi poreikis. Čia tai yra palaikoma. Kadangi aš atėjau iš universitetinės bazės, esu įpratusi skaityti straipsnius ir, jei kyla kažkoks klausimas, pirmas dalykas, kurį padarai – eini į mokslinių straipsnių duomenų bazę ieškoti atsakymų. Ir čia taip daro visi (juokiasi). Kadangi tai yra universitetinė ligoninė, žinau, kad ir kolega gydytojas taip darys, ir visi žinos tai, kas naujausio vyksta pasaulyje. O jeigu tu sakysi „aš radau, čia va šitoks protokolas ir čia labai gerai“, jie sakys „gerai, darom“. Man atrodo, kad smalsumas yra labai reikalingas ir tai čia puikiai realizuojama.

Susiduriate su gana dideliu emociniu krūviu. Kaip su juo susidorojate?

– Manau, jog emocinio bagažo namo parsinešti nereikia, tad kai emocijos labai ryškios – svarbu išsikalbėti su kolegomis. Visi tai daro ir vieni kitus palaiko. O paskui aš atsipalaiduoju užsiimdama dalykais, kurie nieko bendro su mano darbu neturi.

Aš turiu daug veiklų, kurios man patinka, turiu didelį sodą ir, kas yra visiška priešingybė mano darbui. Gamtoje mirtis yra labai natūrali. Ji yra ciklas – kažkas prasideda, auga, baigiasi. Žmonių gyvenime mes tos pabaigos stengiamės kažkaip nematyt, o ligoninėje visuomet matai pilną ciklą. Būdama sode, kuisdamasi, aš visiškai atsijungiu. O taip pat, tai duoda šiek tiek ramybės ir susitaikymo, kad tai, kas vyksta, yra gamtiška, turi savo prasmę. Kažkas prasideda, o kažkas pasibaigia. Tu darai viską, kad tai tęstųsi kuo ilgiau, bet egzistuoja riba, kurios negali peržengti.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(89 žmonės įvertino)
4.7865

Ką daryti, jei karantino metu pajutau peršalimo simptomus? (9)

Lietuvoje vis dar tęsiasi karantinas . O pajutus peršalimo simptomus, pirmiausia šmėsteli...

Didžiausios visų laikų pandemijos: kas padėjo jas įveikti? (18)

Viduramžiais blogos higienos ir sanitarijos sąlygos, karai ir badas buvo įvairių ligų plitimo...

PSO ragina neatsipalaiduoti: koronavirusas staiga netapo mažiau galingas (3)

Pasaulio sveikatos organizacija ( PSO ) pirmadienį pareiškė, kad naujasis koronavirusas staiga...

Naujos taisyklės grįžusiems iš užsienio: nuo saviizoliacijos vietos galės nutolti per kilometrą (76)

Iš užsienio grįžę asmenys, kuriems yra būtina saviizoliacija , nuo jos vietos galės nutolti...

NVSC: kai kurie koronavirusi židiniai ir protrūkiai suvaldyti (1)

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento vadovė Rolanda Lingienė...

Top naujienos

Nuo šio scenarijaus Lietuvą išgelbėjo ir charakterio ypatumai: tikrą pragarą išgyvenusios šalys pasekmes jaus dar ilgai (96)

Koronaviruso pandemija Europoje skausmingai smogė Ispanijai, Italijai, Prancūzijai, kur galiausiai...

Naujas automobilių mokestis – netrukus: kovojant su krize planų neatsisakoma (106)

Dėl koronaviruso sukeltų sunkumų gyventojų atlyginimai mažėja, nedarbas didėja, tačiau...

Didžiausių finansų įmonių vadovai nerimauja: optimizmas prasilenkia su tikrove (10)

Didžiausių finansinių bendrovių vadovai vis optimistiškiau vertina ekonominį atsigavimą,...

Kauniečiui kelionė į darbą baigėsi labai liūdnai: už nugaros išgirdęs grandinės žvangėjimą sustingo iš baimės (12)

Apie tam tikras netikėtas išlaidas susimąstome tik tada, kai tenka susimokėti. Viena iš jų –...

Policija dar tiria savo veiksmus, bet ir be tyrimo matyti daugybė pažeidimų (236)

Mažeikių rajone, Viekšnių kapinėse, palaidotas 35-asis nepriklausomos Lietuvos istorijoje...

The Economist

Vėl iškilo senas klausimas: kokia ES prasmė? (1)

Prasmės beieškant Covid‑19 pandemija daro spaudimą Europai.

Situacija JAV kaista: Trumpas grasina į gatves pasiųsti tūkstančius karių (103)

JAV prezidentas Donaldas Trumpas pirmadienį pažadėjo įsakyti kariuomenei imtis malšinti šalį...

„TikTok” atradęs Mantas Stonkus sparčiai renka peržiūras: komiškuose video sužibo ir jo mylimoji Gelminė Glemžaitė (56)

Dėl koronaviruso grėsmės kovo mėnesį šalyje įsigaliojo karantinas. Užsidarius tarp keturių...

Legendinis NBA treneris griežtai sukritikavo Trumpą ir pavadino jį griovėju

Legendinis NBA treneris Greggas Popovichius griežtai kritikuoja JAV prezidentą Donaldą Trumpą...

Ką daryti, jei karantino metu pajutau peršalimo simptomus? (9)

Lietuvoje vis dar tęsiasi karantinas . O pajutus peršalimo simptomus, pirmiausia šmėsteli...

|Maža didelių žinių kaina