Netikėjo, kad kils karas
Skausmą ir neviltį nešantį kruviną karą, prasidėjusį Ukrainoje 2014 metais, Marynos šeima jautė nuo pat pirmų dienų. Lysyčenko miestas, esantis netoli Donecko, buvo okupuotas pačioje karo pradžioje. Vėliau išlaisvintas. Tačiau ramybės nebuvo, nes nuolat girdėjosi sprogimai. Suiro ir Marynos šeima. Moteris su šypsena pasakoja, kad jos šeimą išskyrė politika, nes vyras visada laukė, kada ateis rusai. Jai tos kalbos buvo nepakeliamos ir šeima išsiskyrė.
Aštuoneri metai gyvenimo netoli fronto linijos nebuvo lengvi. Sunku tapo bendrauti ir su artimaisiais. Netoliese esančiame Jenakijevo mieste gyveno sesuo su mama, tačiau miestas buvo okupuotas ir jau dešimtmetį nebendravo, nes visi gyvena karo ritmu. Rusija užėmė ir Sjevjerodonecko miestą, esantį kitapus Donecko upės nuo Lysyčansko. Jame taip pat gyveno giminių.
Po truputį žmonės apsiprato su situacija, esančia dėl karo Donbase, ir dažnas negalvojo, kad Rusija pultų dar kartą. Nors prieš keletą dienų iki 2022 metų vasario 24-osios, kai prasidėjo Rusijos armijos puolimas, Marynai draugė, dirbanti karo ligoninėje, sakė, kad gali įvykti kažkas negero, nes ligoninėje labai daugėja sužeistų karių.
Bet šią mintį ji, kaip ir dauguma kitų, vijo šalin.
Žinia apie karą – iš mokyklos
Marynai vasario 24-osios rytas buvo įprastas. Nubudusi paruošė pusryčius ir nuėjo sūnaus Romano kelti į mokyklą. Sūnus jau buvo atsikėlęs. „Jis pasakė, kad į mokyklą eiti nereikia, kad prasidėjo karas – jis gavo pranešimą iš mokyklos telefonu“, – prisimena moteris baimės kupinas sūnaus akis.
Tik dabar Marynai atėjo mintis, kad reiktų apsirūpinti maisto produktais, nes iki šiol jokių atsargų nekaupė. Buvo tik dujų balioną atsargai nusipirkusi ir vandens turėjo. „Aš pusdienį vaikščiojau po parduotuves. Banko kortelės buvo blokuojamos, tad netrukus galėjom tik grynaisiais mokėti už pirkinius. Parduotuvėse greitai nusidriekė eilės“, – prisimena moteris pilną išgąsčio dieną, po kurios gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
Mieste netilo bombardavimas, nuosavo namo kambariuose nuo sprogimų krito iš lentynų daiktai. Kai buvo paskelbta evakuacija, abu su Romanu sėdo į pabėgėlių autobusą. Buvo nuvežti į Lvovą, iš kur vyko į Lenkiją. Bet ten praleido tik keletą dienų – gavo nurodymą vykti į Lietuvą.
Karo pabėgėliams nelengva
Karo pabėgėlius atvežė į Baisogalą ir apgyvendino pabėgėlių centre. Patarė bendrauti su psichologu, kurio pagalbos prireikė abiems su sūnumi. Tačiau Baisogaloje nebuvo darbo ir Maryna išvyko į Radviliškį, kur išsinuomojo dviejų kambarių butą ir įsidarbino medžio apdirbimo įmonėje.
Darbas įmonėje akušerės išsilavinimą turinčiai Marynai nepatiko, ir ji nusprendė ieškoti galimybių įsidarbinti medicinos įstaigoje. Pavyko gauti slaugytojos padėjėjos licenciją ir įsidarbinti Respublikinės Šiaulių ligoninės Nefrologijos-toksikologijos skyriuje. Akušerės išsilavinimą turinčiai medikei dabar tenka keisti pacientų sauskelnes, valgydinti sergančiuosius, valyti palatas. Sūnus Romanas taip pat kas rytą drauge traukiniu važiuoja iš Radviliškio į Šiaulius. Jis pradėjo mokytis Tarptautinėje Ukrainos mokykloje Šiauliuose. Jis stropiai mokosi lietuvių kalbą. Ir ne tik per pamokas – eina ir į lietuvių kalbos kursus, kuriuos lanko ir Maryna. Vaikinui patinka ir ne kartą mamai sakė, kad jiems geriausia būtų apsigyventi Šiauliuose.
Grįžti nebėra kur
Apie galimybę kurtis Šiauliuose galvoja ir pati Maryna. Moteris sako, kad Radviliškyje dviejų kambarių buto, kuriame šiuo metu gyvena su sūnumi, nuoma didelė, o dar reikia pirkti kelionės traukiniu bilietus. Ir laiko daugiau liktų, jei važinėtis nereikėtų.
Galvodami apie tolimesnę ateitį, planuoja ją sieti su Lietuva. Juolab, kad grįžti į Ukrainą nėra kur. Nors, kiek žino, tebestovi nuosavas namas, kuriame gyvena pensijoje esantis vyras. Tačiau mieste – vien griuvėsiai. Lysyčanske likusi draugė pasakojo, kad sugriautus namus atakuoja žiurkės, o kanalizacijos vamzdžius – gyvatės. Tik gyventojų katastrofiškai mažėja. Lysyčanske iki karo gyveno apie 160 tūkstančių gyventojų. Prasidėjus karui liko apie 130 tūkstančių. Marynos žiniomis, šiuo metu jame likę apie 15 tūkstančių gyventojų, daugiausiai – senyvo amžiaus žmonės.
Artimi žmonės, giminės išvažiavo kas kur, net ir ryšius su daug kuo prarado. „Jei grįšime į Ukrainą, reikės mokėti mokesčius, kurie bus skiriami karui, vaikų žudymui“, – mąsto penkiolikmetis Romanas ir labai stengiasi kuo greičiau išmokti lietuvių kalbą ir likti šalyje, kurioje nesijaustų svetimas.
