- Kaip atsidūrei Olandijoje?
- Lankiau Šiaulių mokyklą, kuri dalyvavo Tarptautinėje bakalaureatų programoje – 11-oje ir 12-oje klasėse visus dalykus mokiausi anglų kalba. Tad jau mokykloje buvo aišku, kad norėsiu vykti į užsienį, pamatyti platesnį pasaulį.
Renkantis studijas, ne visur galėjau studijuoti mediciną anglų kalba. Tuo metu Olandijoje kaip tik buvo sudarytas naujas kursas – bakalauro studijos anglų kalba, o magistro – olandų.
- Nebuvo dvejonių dėl studijų krypties?
- Vaikystėje visada norėjau tapti paramediku kariuomenėje, tačiau mama perkalbėjo, siūlė dar daugiau galimybių apsvarstyti – juk ir galvą ant pečių turėjau. Į mediciną rimčiau nusitaikiau mokykloje, kai dalyvavau anglakalbėje programoje.
Niekada neabejojau mediko profesija, pagalba kitiems žmonėms. Visada jaučiau norą daryti gera aplinkiniams, o būnant gydytoju, nelaimės atveju, tai labai lengva.
- Negąsdino tada dar jauno tavęs mintis apie studijų trukmę, darbo krūvį?
- Tai ilgas projektas, tačiau, kai žinai, koks rezultatas tavęs laukia – ne taip ir baisu. Tiesa, pripažinsiu, anuomet tie 5 metai bazinių kursų neatrodė tokie ilgi. Dabar, kai jau baigiu oficialiąją dalį ir greit būsiu gydytojas, mokslai nesibaigia – lauks rezidentūra, tolimesnės studijos.
- Ar sudėtinga stojimo sistema?
- Reikėjo užpildyti dokumentus, atsakyti daug klausimų, parašyti keletą esė, tikrintos biologijos žinios. Tada reikėjo vykti į Olandiją. Atrankos procesas buvo gana įdomus. Mane kiek nustebino tai, kad labiausiai dėmesys buvo kreiptas į tai, kaip moku bendrauti su žmonėmis, juos nuraminti. Vienoje užduotyje turėjau įsikūnyti į turizmo darbuotoją, pas kurį ateina nepatenkintas klientas, kuriam atšaukė skrydį. Taip tikrinti mano socialiniai gebėjimai – darbe galiausiai sutiksiu daug piktų pacientų su savais norais ir skundais. Turėsiu gebėti juos nuraminti ir išspręsti problemą.
- Tačiau, sutiksi, Lietuvoje parengti medikai yra vertinami labai teigiamai visoje Europoje ir dar plačiau. Kodėl nesvarstei (arba šią mintį nustūmei į antrą planą) mokytis savo šalyje?
- Neturiu pažįstamų, kurie mediciną studijuotų Lietuvoje, tačiau atrodo, kad studijos čia yra daug sudėtingesnės nei Olandijoje. Pavyzdžiui, manau, kad Lietuvoje nemažai įstojusiųjų Olandijoje nebūtų praėję stojimo kartelės didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Žinoma, nemažai tokių „praslydusių“ vėliau iškrenta. Mūsų kurse buvo 80 žmonių iš viso pasaulio, tačiau bakalauro studijų pabaigoje, po 3 metų, pusės jau buvo nelikę.
Atsakant į klausimą, kodėl visgi nesirinkau mūsų šalies... Mano asmeniniai potyriai su Lietuvos sveikatos apsaugos sistema nebuvo patys geriausi. Buvau jaunas, tačiau mačiau, kaip gydytojai elgėsi su manimi, mano pažįstamais ar giminėmis. Norėjau būti gydytojas, bet ne toks kaip jie. Kalbu apie kyšių sistemą, bendravimą su pacientais, požiūrį į mediciną. Tada sugalvojau, kad jei noriu būti geras gydytojas, turiu kitur įgauti įvairesnės patirties, platesnio požiūrio.
Galiausiai, sieksiu sugrįžti į Lietuvą ir pasidalinti įgyta patirtimi.
- O tiki savimi, kad tikrai grįši į Lietuvą? Ar nebus taip, kad persigalvosi gavęs pirmą oficialią tenykštę algą?
- Olandijoje gyvenu jau šeštus metus ir meilė mano Tėvynei nė kiek nesumenko. Žinoma, atsiradus pinigams, pasikeis daug kas. Jau vien rezidentūroje mokami nemenki atlyginimai, tačiau tvirtai laikausi nuomonės, kad užsidirbęs galiausiai grįšiu.
Dėl atlyginimų nenoriu kalbėti labai konkrečiais skaičiais, tačiau pradedantis gydytojas čia gauna 2 tūkst. eurų per mėnesį. Kai specializuojiesi, sumos auga. Todėl natūralu norėti čia padirbėti, užsidirbti. Žinau, kad grįžęs į Lietuvą uždirbsiu mažiau, todėl norisi turėti atsargų.
- Kiek tekę kalbinti jaunų medikų, akivaizdu, kad jie dirba keliuose darbuose, sunkiai, tačiau gyventi oriai vis vien sudėtinga.
- Aš tikrai užjaučiu lietuvius. Jie mokosi labai stropiai, sunkiau nei aš, o gauna atlyginimus, kurie atrodo vos ne centai, žvelgiant iš užsienio. Teko girdėti vien teigiamų atsiliepimų apie Lietuvos medikus tarptautinėje aplinkoje ir jaučiu jiems vien pagarbą.
Vienas dalykas visgi aiškus – net grįžęs neimsiu jokių kyšių. Pacientas, eidamas į gydymo įstaigą, neturi rūpintis, kieno kišenę papildyti. Čia ne paciento problema, kad gydytojai mažai uždirba. Tai, viena vertus, atgraso pacientus kreiptis pagalbos. Kita vertus, tai meta šešėlį ant visos sistemos. Tai reikia keisti.
- Grįžkime prie tavo studijų. Papasakok plačiau apie kursiokus, dėstytojus, kursus?
- Studijos iki šiol nebuvo labai sunkios. Manote, kad gydytojas turi mokėti kiekvieną raumenį ir kaulelio lotynišką pavadinimą? Mus mokė kiek priešingai – gydytojas, esant reikalui, turi gebėti rasti informaciją.
Pavyzdžiui, vyksta egzaminas. Pusę jo laiko atsakinėji į klausimus tiek, kiek atsimeni. Kita pusė – klausimai, į kuriuos atsakymų gali ieškoti vadovėliuose. Jei mokeisi, žinosi, kur rasti informaciją. Visų studijų metu buvome mokomi, kaip naudotis informacija internete, duodami prisijungimai prie gydytojams skirtų svetainių. Bakalauro studijas baigiau su pagyrimu ir šiuo metu kremtu trečiuosius magistro metus.
Tarptautinė aplinka labai draugiška. Jei būčiau turėjęs bėdų su anglų kalba, galbūt įspūdžiai būtų prastesni, būčiau aplink ieškojęs lietuvių. Tačiau šįkart su kursiokais susidraugavau labai šiltai, konkurencijos nebuvo. Dabar mano keturi geriausi draugai yra iš Olandijos, Turkijos ir Vokietijos.
Dėstytojai su mumis bendravo kaip lygus su lygiu. Man tai labai patiko. Tai skatino užduoti klausimus, vos jiems iškilus.
- Ar medicinos studijų atstovas turi nuosekliai mokytis visus metus, ar, pavyzdžiui, ir tau nutikdavo, kad produktyviausia – paskutinė naktis prieš egzaminus?
- Kuo aukščiau žengiu medicinos laiptais, tuo vėliau imuosi viską daryti. Iš pradžių buvau itin uolus, stropus. Kai viskas nauja, norisi griebtis visko. Tačiau mokslai yra ilgi, tad entuziazmas bei motyvacija mokslų pabaigoje yra mažesni. Tikiuosi antrojo kvėpavimo, kai prasidės specializacijos dalykai – darbas skirtinguose skyriuose, su naujais žmonėmis.
- Į kurią medicinos kryptį linksti?
- Internatūros studijų metu, antraisias magistro metais 10 mėnesių praleidau 10-yje skirtingų skyrių. Mus išsiuntė į periferines ligonines, aš atsidūriau nedideliame Emmeno miestelyje su labai modernia ligonine. Didžiausią įspūdį paliko anesteziologija, todėl save matau būtent šiame skyriuje. Jis, beje, ne taip ir nutolęs nuo mano vaikystės svajonės dirbti kariuomenės paramediku. Traukia toks „ūmus“ darbas.
- Kokie tavo tolimesni planai?
- Baigęs magistrantūros studijas tampi baziniu gydytoju. Jau gali dirbti „palatų darbą“. Kasdien rūpiniesi keliomis savo skyriaus palatomis, sprendi problemas. Jei kyla klausimų, juos užduodi vyresniam skyriaus kolegai. Tai ganėtinai bendrinis darbas, kuris manęs ypatingai netraukia. Alternatyva – specializacija. Kasmet skirtingi skyriai ieško naujų specialistų. Tam ruošiesi kaip darbo pokalbiui. Svarbu, ką turi savo CV – ar atlikai papildomą praktiką, domėjaisi būtent šia kryptimi. Vien standartinio diplomo neužtenka.
- Ar brangu gyventi Olandijoje?
- Šiuo metu gyvenu studentų name, kuriame nuomuojuosi vieną kambarį. Viskas suspausta, bet Olandija – tankiai apgyvendinta šalis, tad tai yra įprasta. Kiekvieną mėnesį už apgyvendinimą moku 360 eurų. Lietuvoje už tokią sumą gaučiau geresnį butą, o ne vieną kambarį. Nemažai tenka išleisti ir maistui, nepaisant to, kad ir Lietuvoje kainos auga. Visų studijų metu mane rėmė tėveliai, tačiau po 5 metų gyvenimo Olandijoje ėmiau gauti papildomą stipendiją.
Studijos nėra ypatingai brangios, ypač, jei lygintume su studijų kainomis kitose valstybėse. Per metus sumoku apie 1800 eurų. Jei būčiau ne Europos Sąjungos pilietis, studijos būtų daug kartų brangesnės.
- Ar po tiek metų svečioje šalyje imi jaustis jos dalimi? Galiausiai, kaip tave – kaip akademinį imigrantą - vertina vietiniai pacientai, kolegos, draugai?
- Noras grįžti į Lietuvą neišdilo. Širdžiai malonu bendrauti lietuviškai.
Tačiau čia irgi nesijaučiu svečias. Niekada nepajutau, kad medicinos srityje su imigrantais būtų elgiamasi kitaip, nei su vietiniais olandais. Svarbiausia – kad nestrigtų komunikacija. Kai pradėjau magistrantūros studijas, anglų kalbą pakeitė olandų. Lengva, prisipažinsiu, nebuvo. Tačiau jei kitas gydytojas ar pacientas tave supranta, tai elgsis tikrai draugiškai. O kasdien kalbėdamas, tik tobulėji.
Olandija – daugiakultūrė šalis. Niekada nepajutau, kad į mane žiūrėtų kaip į antrarūšį.
