„Afganistane jaučiausi saugiau“
Pirmą kartą Ukrainoje V. Jankienė apsilankė pernai metais, balandžio 16 dieną, Kyjive. Tą kartą buvo organizuota Sveikatos apsaugos ministerijos misija su medikais, kurioje dalyvavo 24 medikai.
Pirmas įspūdis, kaip laidoje laidoje „Delfi tema“ pasakojo medikė, buvo labai slogus, tik perkirtus sieną laukė blokpostai bei didelė nežinomybė, o turėti planai greitai žlugdavo. Po šios misijos, grįžus atgal į Lietuvą, jau gegužę V. Jankienė išvyko į Bučą, kartu su gydytoju Skirmantu Krunkaičiu. Po šio karto į Ukraina Vaiva grįžo rugpjūtį, tik jau ne su Sveikatos apsaugos ministerijos misija, o visiškai savarankiškai. Tą kartą pašnekovė vėl vyko į Bučą, o išvykti ir parvykti padėjo Gedimino legionas.
Paskutinė misija, kurioje buvo Vaiva ir dar du medikai iš Lietuvos, vyko Charkivo apskrityje, Derhačų regione.
Tačiau šios misijos nebuvo pirmoji medikės patirtis karo zonoje. Pašnekovė tarnavo Karo medicinos tarnyboje, todėl dar 2009 metais jai teko dirbti Afganistano Goro provincijoje, Čagčarane, ir vietinėje, ir lauko ligoninėje.
Pasak Vaivos, Afganistano ir Ukrainos patirtys buvo labai skirtingos, o saugiau ji jautėsi Afganistane.
„Aš asmeniškai saugiau jaučiausi Afganistane, nes ten visą laiką gyvenome karinėje stovykloje, visą laiką buvo apsauga, patys turėjome visas apsaugos priemones ir galėjome apsiginti, jei to būtų reikėję. Ukrainoje buvo visai kita situacija, nežinomybė, atvykome ten be jokios apsaugos. Tik pirmą kartą, kai vykome, turėjome šalmus ir liemenes. Bet saugumo jausmo nebuvo jokio, nes nežinai, kada kas gali įvykti“, – laidoje „Delfi tema“ sakė V. Jankienė.
Darbas vyksta ir šalia apšaudymų, ir po medžiu
Pasak V. Jankienės, ne visose Ukrainos vietose reikia lietuvių medikų pagalbos, tačiau kai kur ji yra tiesiog gyvybiškai būtina. Per pirmąją misiją medikai vyko į Kyjivą, bet šioje vietoje, kaip pasakojo pašnekovė, vietiniams gydytojams pagalbos nereikėjo.
Tačiau vėliau, padedant gydytojui Rokui Tamošauskui, medikai pateko į Čerkasus. Ten sužeisti kariai kas antrą parą būdavo vežami ešalonais.
„Atveždavo jų ir virš 100 per kartą. Ten buvo gydomi kariai iš fronto. Ta pusė komandos, 12 žmonių, kurie ten išvykome, padarėme labai daug. O Buča atsirado labai netikėtai, dar negrįžus iš pirmos misijos vykti į Bučą pasiūlė Gedimino legionas, aš iškart sutikau. Charkivas atsirado dėl „Blue/Yellow“ organizacijos, esame jiems labai dėkingi“, – kalbėjo V. Jankienė.
Čerkasuose lietuviai dirbo ligoninėje, visgi ir joje darbas buvo kitoks nei įprasta. Bučoje dirbti, pasak medikės, buvo sudėtinga psichologiškai, nes šis miestas buvo ką tik po okupacijos.
„Labiausiai sukrečianti patirtis buvo Charkivo regione, kaimeliuose, kurie yra Rusijos pasienyje. Ten dirbome sunkiomis sąlygomis, nes kasdien vyko apšaudymai, krito raketos, važiavome teritorijomis, kur išminuoti tik keliai, pakelės ir laukai vis dar užminuoti, o žmonės ten gyvena. Dirbome apšaudymų „fone“ kasdien“, – sakė V. Jankienė.
Ligoninėje tvarkyti dažniausiai tekdavo šautines žaizdas, taip pat žaizdas po sprogimų.
„O dirbant su šeimos gydytoju Skirmantu, dažniausiai darbas būdavo kaip šeimos gydytojo kabinete. Derhačų regione žmonės pusę metų gyveno okupacijoje, iki šiol infrastruktūra nėra atsatyta, nevažiuodavo transportas, nėra ambulatorijų, nedirba vaistinės. Šių žmonių ligos yra labai užleistos, nes jie neturėjo jokio priėjimo prie medicinos paslaugų. Labai daug buvo ir psichologinio darbo, nes žmonės išgyveno baisius dalykus“, – kalbėjo pašnekovė.
Dalį vaistų medikai gauna iš labdaros organizacijų, padeda ir ukrainietiški fondai, savivaldybės, bet kartais vaistus tenka pirkti ir iš savų pinigų.
Visgi darbas Ukrainoje net ir lietuviams medikams yra itin nesaugus. Vienos kelionės metu visai šalia lietuvių sprogo mina, o šalia apšaudymų dirbti tekdavo labai dažnai.
„Vieną kartą atvykus į miestelį mes neradome pacientų, laukiančių mūsų, nes dieną prieš tai buvo apšaudytas miestelio autobusas, o tą dieną krito raketos. Mes tą girdėjome, matėme patys. Negaliu sakyti, kad prie to pripratome, nes priprasti neįmanoma. Bet tu atvykai padėti, dirbti, tai tą ir darai. Teko ir bėgti slėptis, ypač dažnai Bučoje, sirenos ten kaukia daugybę kartų per dieną“, – kalbėjo V. Jankienė.
Daug kur neliko nei ambulatorijų, nei vaistinių
Pasak medikės, labiausiai sukrečia supratus, kad tai, kas dabar yra sugriauta, atstatoma bus labai sunkiai, ir pagalvojus, kas ukrainiečių laukia toliau.
„Visus metus žmonės negali išsimiegoti, negali nusiraminti, kažkas iš šeimos yra žuvę, kažkas vis dar kariauja, jie patys yra matę artimųjų žūtį. Ir jie tame gyvena nuolat. Kokios pasekmės bus po to? Mes, kaip medikai, suprantame, kad ši problema nebus išspręsta nei su šia, nei su kita karta, tai paliks genetinį kodą labai ilgam. Priemonės, kurios reikalingos padėti tiems žmonėms, yra nepakankamos, jų reikės daug daugiau“, – sakė pašnekovė.
Kai kuriuose miesteliuose iš buvusių sveikatos įstaigų nebeliko nieko, ambulatorijos ir ligoninės sugriautos, medikų taip pat nėra.
„Būdavo tokių atvejų, kai karo išvakarėse turėjo būti atidaryta ambulatorija, ir prasidėjus karui ji buvo sugriauta, visiškai naujas pastatas. Kitos buvo išvogtos, išdaužytos, daugybė ambulatorijų tiesiog neveikia. Matėme didelius ir gražius pastatus, bet jie neveikiantys. Žmonėms regionuose sveikatos paslaugos labai sunkiai prieinamos, nėra ambulatorijų, medikų, vaistinių, negana to, nėra vandens, elektros“, – kalbėjo V. Jankienė.
Lietuviams teko dirbti įvairiose vietose, kartais – net ir po medžiu.
„Nekėlėme jokių reikalavimų, reikia tik stalo, kėdės, tad būdavo, kad dirbame ir po medžiu, apgriautuose pastatuose. Net buvusiose sulaikymo kamerose. Per dieną priimdavome apie 30 pacientų“, – sakė slaugytoja.
Pasak medikės, ukrainiečiai lietuvių pagalba labai džiaugiasi ir nuolat dėkoja.
„Jie visi žino, kas yra Lietuva ir lietuviai“, – sako Vaiva Jankienė ir priduria, kad suteikus pagalbą vėliau pacientai grįžta ir sako, kad pagaliau po metų išsimiegojo ir nebejaučia skausmo. O tai – gyvybiškai svarbu.
Lietuviams ten vykti – būtina, tačiau valstybės paramos nėra
Paklausta, kodėl važiuoja į Ukrainą, V. Jankienė sako aiškaus atsakymo neturinti – tiesiog jaučia, kad taip reikia. Tačiau turi labai aiškius argumentus, kodėl lietuviai medikai turi padėti ukrainiečiams.
„Visų pirma, tai šalia mūsų, labai arti. Kol tarnaudavau kariuomenėje, visas pratybas bandydavome pritaikyti prie realybės, kokia būtų reali situacija. Dabar ta realybė yra visai šalia mūsų, reikia tai išnaudoti, kad išmoktume, kaip elgtis, nes visai nežinome, ar tas pats neatsitiks pas mus. Tai yra tas laukas, kur gali mokytis, kartu labai daug padėdamas. Karo žaizdų, karo medicinos paskaitose neišmoksime“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak jos, Lietuva nėra pasiruošusi tokiai situacijai, o medikai nė nežino, kur karo atveju jiems reikėtų būti.
„Medikai vis dar nežino savo vietos, kur reikėtų būti, ką reikėtų daryti. Tai nėra gera situacija, per metus jau turėtų būti aišku, kas ką turi daryti. Pasimokyti reikia iš ukrainiečių klaidų, kas buvo nepadaryta, kaip jie mokėsi kasdien. Tam, kad kažko išmoktume, reikia būti ten. Aš esu absoliučiai tikra, kad Lietuvos medikai turi vykti į šitas misijas, tai turėtų būti valstybės interesas.
Nereikia siųsti 24 žmonių, siųskite 3, 4 žmones. Ypač reikia traumatologų, chirurgų, vėliau jie galėtų perduoti žinias ir čia“, – sakė V. Jankienė.
Šiuo metu medikų misijos, pasak V. Jankienės, nėra remiamos valstybės.
„Valstybės įsikišimo čia tikrai reikia, nes yra niuansai, kurių patys padaryti negalime. Medikamentų pirkimas būtų lengvesnis, mes neturime absoliučiai jokio draudimo. Santaros klinikų medikams administracija geranoriškai sutiko palikti užmokestį už jų darbą, tuo metu aš vykstu be jokio atlyginimo, tai yra mano pasirinkimas. Bet valstybės įsikišimo tikrai reikėtų ir kad institucijos pasidomėtų, kaip mums sekasi, kuo galėtų padėti, kad vyktume vėl. Kodėl tuo niekas nesidomi, man čia yra klausimas“, – kalbėjo V. Jankienė.
Nors valstybės rėmimo nėra ir neaišku, ar jis kada nors bus, tačiau medikai rudenį ruošiasi vykti į kitas misijas Ukrainoje, kartu su „Blue/Yellow“ pagalba. Tikimasi, kad pavyks nuvykti į seniau okupuotas ir dabar jau atkovotas teritorijas, kur situacija yra pati blogiausia.
„Norėtųsi aktyvaus Sveikatos apsaugos ministerijos veikimo siunčiant ne tik priemones, bet ir gydytojus bei slaugytojus padėti, mokytis ir, galbūt, ko nors ir mokyti Ukrainos medikus. Patirtis, kuri ten įgyjama, yra unikali ir neįkainojama. Ir ypač svarbi mums – mes turime būti pasiruošę, išmokę pamokas, ištaisę klaidas ir padarę išvadas. Nereikia laukti, kol paprašys – pagalbą reikia siūlyti, nuolat stebėti situaciją, bendradarbiauti atliekant medicininę žvalgybą ir identifikuojant vietas. kuriose tokios pagalbos reikia. Esu visiškai tikra, kad tos pagalbos reikia, ir mes ją galime suteikti. Tą įrodo „Blue/Yellow“ organizuodami medikų misijas“, – kalbėjo V. Jankienė.
