Kijeve, laikinoje lovoje, pastatytoje palei niūrų požeminį koridorių, besilaukianti mama Alena Šinkar skaito knygą ir bando išlikti rami. Ukrainietė Kijevo gimdymo namuose gulėjo dar prieš prasidedant Rusijos invazijai vasario 24 d., laukdama gimdymo, tačiau sostinę apgulus raketoms ir raketoms, darosi itin sunku nepradėti panikuoti.
„Dabar neturėčiau jaudintis, todėl bandau save raminti, bet, žinoma, tai, kas vyksta, yra baisu“, – „Reuters“ sakė ji.
Taip pat pridūrė: „Mes gyvename tikrame pragare. Niekada neįsivaizdavau, kad kažkas panašaus gali nutikti XXI amžiuje.“
Ji pasakojo mačiusi, kaip ką tik po atlikto Cezario pjūvio moterys iš palatų skubėjo į požeminius praėjimus, kad apsisaugotų nuo bombardavimo.
Šinkar prisimena momentą, kai prasidėjo Kijevo puolimas: „Pabudau vasario 24 d. 5 valandą ryto nuo smūgio (raketos smūgio), išgirdau sprogimą ir moterų riksmą. Prasidėjo karas. Ir aš negalėjau patikėti. Maniau, kad tai kažkoks košmaras, bet taip ir yra. Taip mes gyvename.“
„Tikimės, kad šis pamatys ramybę“, – pridūrė ji, žiūrėdama į savo kūdikį.
Kitur įstaigoje jaunas mamas gydo slaugytojos, o naujagimiai ilsisi inkubatoriuose arba guli ant tėvų rankų, siūbuojami pirmyn ir atgal.
Vasario 28 dieną sūnų Marką pagimdžiusi Jula gyrė ligoninės personalą už tai, kad jie tęsė darbą net ir prasidėjus karui: „Čia esame saugūs, geriausias personalas pasaulyje, čia dirba geriausi darbuotojai ir mes jais labai didžiuojamės“.
Gimdymo namų vadovas Dmitrijus Govsejevas sakė, kad dauguma jo komandos nepaliko patalpų nuo tada, kai prieš savaitę prasidėjo invazija.
„Apie 70 proc. darbuotojų čia lieka nuolat, mes pakaitomis dirbame“, – sakė jis. „Vienintelis skirtumas yra tas, kad kai prasideda gimdymas, kuris paprastai trunka apie 10, 15 valandų, gali pasigirsti perspėjimas dėl oro antskrydžio, ir moterys turi persikelti į slėptuvę.“
