„Kelkis, Mindaugėli, nupirksiu tau dešimt mobiliųjų, saldainių nors kilogramą, viską, ko trokšti, važiuosime visur, kur tik panorėsi. Tik atsibusk“, – tokiais žodžiais mamos apiberia savo vaikus. Juos tariant skausmo paženklintą moterų veidą nušviečia šypsena.
Ruoškitės laidotuvėms
Nežinia, kiek dar laiko jų namai bus Vilniaus universiteto vaikų ligoninė Santariškėse, o lova, kurioje trumpam užsnūsta, – miegamasis fotelis. Į ligoninės palatą po truputį persikelia daugybė daiktų iš tikrųjų namų – vaikų piešiniai, draugų palinkėjimai, įvairiausios mielos smulkmenėlės, radijas. Ir svarbiausia – namų atmosfera, kurią pajunti vos tik įėjęs į palatą.
Tik ar moterys kada nors sugebės be ašarų pasakoti apie tą lemtingą dieną, kai jaunieji dviratininkai iš Utenos – Normantas ir Mindaugas – per treniruotę buvo partrenkti automobilio?
„Išleidau sūnų į eilinę treniruotę. Staiga – skambutis: „Vaikas sunkiai sužeistas, greičiau atvažiuokite!“ Aš pradėjau klausinėti, verkti, o treneris sako: „Jūs neraudokite, o greičiau lėkite. Jau du lavoniukai guli“. Ir maniškį tą naktį gaivino du kartus“, – skaudžiai į širdį sminga Almos, trylikamečio Mindaugo mamos, išpažintis.
Pora metų jaunesnio Normanto mama Saulė tądien viską matė savo akimis: „Mačiau žuvusius vaikus, todėl tai, kad maniškis dar gyvas, atrodė kaip didelė laimė“. Tačiau medikai daug vilties nesuteikė. „Po savaitės ruoškitės laidotuvėms“, – įspėjo motiną.
Pamišę dėl dviračių
Normantas buvo labai aktyvus vaikas. Dievino sportą, todėl dalyvaudavo visose mokyklos sportinėse varžybose. „Visi jo ateities planai buvo susiję su dviračiais. Anksčiau lankė karatė. Kai jam nupirkome aprangą, pirmą dieną taip džiaugėsi, kad tris kartus apsivilkęs staipėsi: „Mama, pažiūrėk, kaip atrodau“. Didžiausias autoritetas vaikui buvo treneris. Ką tėvas sako – dar galima neišgirsti, tačiau trenerio žodis – šventas“, – šypsosi išsekusi moteris.
Tada, kai gyvenimas dar tekėjo įprasta vaga, artėjo mokslo metų pabaiga, vaikai buvo atsipalaidavę, svajojo apie atostogas ir ruošėsi svarbioms varžyboms. Jie labai pasitikėjo savo jėgomis ir nė neabejojo, kad grįš kaip nugalėtojai. Dviratis jiems buvo dievas – nuolat jį valė, blizgino.
Apverkė draugus
Šiandien vaikų akys plačiai atmerktos, tačiau tarp jų ir pasaulio – nematoma siena. Jiems sakoma – „išsižiok“, o jie neišsižioja, sakoma – „užsimerk“, bet jie neužsimerkia. Tačiau mamos jaučia – vaikai girdi kiekvieną jų žodį.
„Pasakoju, kaip gyvena namiškiai, kaip auga jo šuniukai, kokie jie linksmi ir judrūs. Kai paskambina vyresnysis brolis ar tėtis, pridedu jam prie ausies mobilųjį telefoną. Matau, kaip įdėmiai jis klauso“, – pasakoja Saulė. Iš namų moteris parsivežė sūnaus piešinius ir dažnai juos rodo, skaito knygas. Jei kur nors išeina, pasako – kur. Kai grįžta, tuoj pat „prisistato“.
„Kartą palatoje kalbėjome apie žuvusius Normanto draugus, žvilgtelėjau į vaiką – o jam iš akių rieda ašaros“, – prisimena moteris. Po šio įvykio ji pati daugiau niekada nebeverkia palatoje. Ašaras nusibraukia už durų. Gydytojai pasakojo, kad vienas vaikas, atsigavęs tik po penkių mėnesių, mamos paklausė: „Mama, kodėl sakei, kad mirsiu?“ Tačiau jo mamą ji supranta – prarasti viltį labai paprasta.
Medikai neguodžia
Gydytojai sako – reikia laiko ir kantrybės. Tik kuriam laikui „pasikrauti“ viltimi? Pusmečiui, metams, dvejiems, visam gyvenimui? „Kai nusvyra rankos, sukandi dantis ir vis tiek suki ratus aplink lovą“, – atsidūsta moterys, jau išmokusios net zondu vaiką pamaitinti.
„Kai pagalvoji, kad jei nebūsiu tvirta, nebus kam prižiūrėti vaiko, tai ir atsiranda stiprybė“, – prasitaria Saulė. Protu ji suvokia – Normantas gali ir neatsibusti, tačiau šios minties širdis nepriima. Moteris kaip įmanydama stengiasi save įtikinti, kad būna visokių stebuklų. Deja, kartais užtenka vieno gydytojo žodžio, kad silpnas vilties namelis per akimirką sugriūtų. Jį pasistatyti užtrunka ilgiau.
Grįžti baisu
Išvargusios moterys ramybės neranda nei ligoninėje, nei namuose, į kuriuos jas retsykiais paleidžia namiškiai. Vos išvykusios jau veržiasi atgal. Net išėjusios į parduotuvę apsipirkti jaučiasi kaip nesavos. Tarsi šis paprastas gyvenimas jau būtų skirtas nebe joms.
„Atsimenu, kai važiavome į ligoninę, medžiai dar buvo be lapų, o neseniai nustebusi pamačiau, kad jau obuoliai krinta. Būdama namuose, jei paslika netysau lovoje su temperatūra, naršau po internetą. Ieškau informacijos apie komą“, – prisipažįsta Saulė.
Apie darbą motinos nebesvajoja. Nors vaikai siunčiami į slaugos ligoninę, nė viena ten savo vaiko nepaliks. „Utenoje yra Šv.Klaros slaugos ligoninė. Atrodo kaip koks koridorius. Vienas senelis dejuoja vienoje palatoje, kitas – kitoje. Argi tokios aplinkos reikia vaikui?“ – klausia Alma. Normanto mama net ne kiekvienam giminaičiui ryžtasi palikti sūnų, o kaip jį paliksi svetimam, kuris tik sauskelnes pakeis, vaistų duos – ir tiek.
Abi moterys vienareikšmiškai nusprendusios – iš ligoninės važiuos tik namo, tačiau ir bijo šios akimirkos.
Štai Normantui smegenyse gali kauptis vanduo, o Utenoje neurochirurgų nėra. Kelionė į Vilnių užtruktų valandą. Kol būtų rastas transportas, ko gera, praeitų dar valanda. Tačiau jei vaikas per porą valandų pagalbos negaus, vėliau jau gali būti vėlu.
Klerkams - ne problema
Lietuvoje kasmet būna per 30 komos ištiktų vaikų. Vien Vilniaus universiteto vaikų ligoninėje – apie 10–15. Šiuo metu ligoninės Traumatologijos skyriuje yra 4 tokie ligoniukai.
Ligonių kasos apmoka 42 jų buvimo ligoninėje dienas, tačiau paprastai jie čia užsibūna daug ilgiau. Įstatymai numato, kad mažieji pacientai turėtų keliauti į slaugos ligonines, tačiau šios vaikų atvirai kratosi – nepasiruošusios jų priimti, neturi net pediatro etato.
„Į gatvę išmesti negalime, todėl jie slaugomi pas mus, trečio lygio ligoninėje. O tie, kuriems reikia gydymo, priversti laukti eilėje“, – skėsteli rankomis ligoninės Traumatologijos skyriaus vedėjas dr. Jonas Vencius.
Anot pašnekovo, už medicinos apsaugą atsakingi specialistai tokių vaikų slaugą pamiršo. Gal jiems atrodo, kad jų per mažai, tad neverta ir lėšų švaistyti? „Gali susidaryti įspūdis, kad problemos nėra. Tačiau žmonėms, kurie su tuo susiduria asmeniškai, tai didžiulė problema. Moterys savo vaikų slaugyti priverstos važiuoti į Vilnių, nors savo gimtajame mieste, šalia namiškių, jaustųsi saugesnės. Beje, jos ir bijo iš mūsų išvažiuoti. Ir kaip nuo jų nusisuksi? Juk žmogui nelaimė. Kita vertus, laikyti jų čia be galo negalime. Abu vaikai nors kitą savaitę galėtų važiuoti namo – mes jų negydome“.
Paklaustas, ar šie vaikai dar turi vilties, medikas tvirtai atsakė: „Vaikams niekada nesakyk „ne“. Būna neįtikėtinų stebuklų. Didelę reikšmę turi ir pačių tėvų nusiteikimas. Kartais medikai jau vaiką pasmerkia, tačiau tėvai nepasiduoda, žiūrėk – ir vaikas „užsikabina“. Deja, psichologinės tarnybos, kuri dirbtų su šių vaikų tėvais, nėra“.
Nėra ir socialinių paslaugų, socialinių garantijų. Pavyzdžiui, Vokietijoje, kai žmogus grįžta iš ligoninės, jau prie durų jį pasitinka socialinė darbuotoja su visa pagalba – keltuvu į vonią, kitais įrenginiais. Tuo tarpu Lietuvoje niekada lėšų netrūksta tik tarnautojų reprezentacinėms išlaidoms.
