Spastiškumas po galvos smegenų insultų išsivysto 30-40 proc. pacientų. “Vaikų cerebrinis paralyžius, atsiradęs nėštumo, gimdymo metu ar pirmaisiais gyvenimo metais vaikui pažeidus tam tikras smegenų struktūras, atsakingas už judesių valdymą, sudaro net apie 80 proc. visų spastiškumo atvejų. Tai yra pakankamai didelė problema, - tvirtina vaikų neurologė Indrė Bakanienė.
Įsitempę raumenys
Padidėjęs raumenų tonusas kartais gali būti ir naudingas. Jo dėka, esant silpniems raumenims, žmogus gali eiti, išlaikyti tiesias kojas, raumenų masę. Tam tikrais atvejais spastiškumas padeda išlaikyti padėtis ir laikyseną, mažina giliųjų venų trombozės riziką.Tačiau kur kas dažniau jis sukelia neigiamus padarinius. Padidintas raumenų tonusas sutrikdo judesius, apsunkina funkciją, gali sukelti skausmą. Ilgainiui sukeliamas sausgyslių sutrumpėjimas, formuojasi kontraktūros.
Kaip tai atrodo realybėje? Sugniaužta į kumštį plaštaka, kurios žmogus negali panorėjęs ištiesti, pritraukti pirštai, riešas užlenktas į apačią, jo praktiškai neįmanoma panaudoti funkcijai. Pritrauktos alkūnės, kojų pėdos iškreiptos į vidų trukdo vaikščioti, apsiauti batus, yra skausminga. Kojų kryžiavimas apsunkina higieną, šlapinimąsi, tuštinimąsi, rengimąsi, vaikščiojimą, sukelia odos pažeidimo pavojų. Spastiškumas, sumažindamas funkcines galimybes, didindamas žmogaus neaktyvumą, sudaro galimybę atsirasti įvairiausioms komplikacijoms: širdies kraujagyslių ligoms, praguloms, kvėpavimo takų infekcijoms, tolesniam jėgų mažėjimui, osteoporozei, šlapinimosi ir tuštinimosi problemoms, socialinei izoliacijai.
Vertinimo skalės
Spastiškumą yra bandoma vertinti. Dažniausiai naudojama modifikuota Ashworth skalė. Tačiau jau atsirado ir kiti būdai, kuriais pats pacientas vertina, ką spastiškumas lemia jo būklei. Toks vertinimas gydytojams padeda nustatyti problemos dydį ir leidžia geriau planuoti gydymą. Prieš tai pacientas nuodugniai ištiriamas, įvertinamas jo spastiškumo laipsnis, ar jau yra kontraktūros, sąnarių amplitudės sumažėjimas, ar tai sukelia skausmą, funkcijos sutrikimą. Priklausomai nuo raumenų grupių, kurių raumenų tonusas padidėjęs, kiekio, skiriamas atitinkamas gydymas. Ne visiems pacientams jis reikalingas. Gydymas turi būti pradedamas ir taikomas tik tuomet, kai spastiškumas apsunkina funkcines galimybes, blogina priežiūrą, nesuteikia pacientui naudos, kai korekcija tikimasi reikšmingų paciento būklės ir savijautos pokyčių.
Spastines cerebrinio paralyžiaus formas turi daugiau nei 1000 vaikų. Gydytojos reabilitologės Laimos Mikulėnaitės tvirtinimu, kad prarastos funkcijos būtų kuo geriau atkurtos, būtina ankstyva diagnozė. Deja, neretai to padaryti neįmanoma, ypač kalbant apie kūdikių spastiškumą. Mat jo apraiškos – jautrumas, verksmas, blogas miegas ir valgymas – būdingos visiems kūdikiams. Ligos eiga daugeliu atveju turi liūdnų pasekmių: spatiškas raumuo negali augti, todėl atsilieka nuo skeleto augimo, vėliau susiduriama su ortopedinėmis problemomis, daugeliui prireikia ortopedinės chirurgijos.
Gydymo būdai
Gydymo priemonių spektras gana platus. Tai kineziterapija, ortozės, geriami vaistai, botulino toksino injekcijos, intratekalinio baklofeno pompos, selektyvinė dorzalinė rizotomija, ortopedinė chirurgija. Deja, ne visi šie gydymo būdai taikomi Lietuvoje. Ką iš esamų pasirinkti – viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus būklės, raumenų susitraukimo stiprumo, jo paplitimo.
Gali būti taikomas raumenų ištempimas įtvarais, šilumos ir šalčio procedūros, elektrostimuliacija. Pastarosios pasižymi tik trumpalaikiu teigiamu poveikiu.
Ortopedinės ir neurochirurginės operacijos – tai dažniau korekcinės operacijos, kai stengiamasi prailginti sutrumpėjusias struktūras, įpjaunant raumenį, sausgysles, kartais net perkeliant į kitą vietą. Taip siekiama pagerinti sąnarių judrumą, sumažinti kontraktūras ir skausmą. Neurochirurginės operacijos iš esmės yra destruktyvios. Jų metu perpjaunamos raumenų struktūros, o ten esantys nervai, jų šaknelės turi ne vieną funkciją, todėl kovojant su spastiškumu galima prarasti kitas žmogui svarbias funkcijas.
Medikamentų spastiškumui gydyti yra nemažai, tačiau jie veikia ne vien tik spastiškus, bet ir kitus raumenis. Kaip ir kiekvienas vaistas, jie gali sukelti ir šalutinį poveikį, kurį ligoniai toleruoja labai skirtingai. Sisteminio gydymo vaistai dažniausiai sukelia centrinės nervų sistemos slopinimą, mieguistumą, susilpnina reakcijas, slopina dėmesį, pablogina pusiausvyrą. Tačiau, kai spastiškumas apima daug raumenų grupių, jie yra vienintelė pasirinkimo galimybė,.
Prie medikamentinio gydymo minėtinos ir Baklofeno injekcijas, kurios dabar gali būti pumpuojamos per implantuotą pompą. Šios terapijos privalumai: padeda, kai blogai toleruojami vaistai, gaunamas selektyvus poveikis ir apatinių galūnių atpalaidavimas, pakanka labai nedidelių vaistų dozių.
Trūkumai: chirurginės intervencijos gali sukelti komplikacijas, tai pakankamai brangus metodas, bet jau prieinamas ir Lietuvoje.
Lokalus spastiškumo gydymas botulino toksino injekcijomis būtų aukso standartas, kai spastiškumą sukelia kelios raumenų grupės. Vaistas veikia tik tuos raumenis, į kuriuos yra suleidžiamas, neslopinama centrinė nervų sistema, neatsiranda mieguistumas, pusiausvyros sutrikimai. Šalutinių reiškinių labai nedaug, jie labai reti ir nereikšmingi. Jei pasirenkamas šis gydymo metodas, svarbu tiksliai identifikuoti jo problemą, nuspręsti, kokie raumenys įtakoja tą funkcijos apribojimą ir nuspręsti, ar leisti vaistą.
Vieša paslaptis
„Gydymas botulino toksinu yra saugus, gerai toleruojamas, veikia 3-5 mėnesius. Tad gydytojas turėtų kartoti procedūras. Vaisto efektui sustiprinti svarbu taikyti kineziterapiją, ergoterapiją, raumenų tempimą, įtvarus“, – aiškino fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Jūratė Kiesienė.
Tačiau spastiškumą turintis žmogus yra atsidūręs tam tikroje aklavietėje. Esant spastiškumui, yra būtinas ir gydymas, ir reabilitacija. Kaip žinia, suaugusiam žmogui ne visada pavyksta gauti siuntimą reabilitacijai net ir kartą per metus, o keturis kartus per metus įmanoma tik tuo atveju, jei žmogus susimoka pats. Reabilitacija vaikams iki 7 metų priklauso tiek kartų, kiek gydantis medikas mano esant reikalinga. Gyvenimo realybė skaudi – vaikų reabilitacijas pasiglemžia suaugusieji...
„Gydymo įstaiga planuoja ką ir kiek siųsti į sanatoriją. Visi labai bijo viršyti skirtą pinigų sumą. Bet per mano darbo patirtį Vilniuje tik dvi ar trys įstaigos išnaudojo savo kvotas. O visos kitos betaupydamos neišnaudojo pinigų. Ir dažnai ne gydytojai dėl to kalti. Tiesiog būna, kad iš gydymo įstaigos administracijos ateina žinia, kad kvotų nėra“, – pasakojo reabilitologė Rasa Vyšniauskienė.
Tiesa, pagal naująją tvarką, kuri galioja apie pusantrų metų, suleidus botulino toksino, reabilitacinių procedūrų kursas skiriamas 2-3 kartus per savaitę. Tačiau per tą laiką, anot medikės, “dar nė vienas gydytojas neatsiuntė paciento tokiam gydymui. Kiekvienas iš jų žino, kad tai bus neveiksminga, nes teigiamą rezultatą galima pasiekti tik pasitelkus visas šiuo metu atlikti galimas procedūras“.
Kodėl valstybė, sukurdama griežtas reabilitacijos skyrimo taisykles, pamiršo apie spastiškumą turinčio žmogaus gyvenimo kokybę? Juk nuo šių pacientų savarankiškumo priklauso jų gyvenimas. Spastiškumo gydymas ir korekcija - ilgalaikis procesas, reikalaujantis ne tik medikų ir pacientų, bet ir valstybės institucijų glaudaus bendradarbiavimo.