Į Lietuvą trumpam grįžusi Rita gyvena Dubline, Airijoje. Moteris sako, kad Lietuvoje ir Airijoje požiūris į pacientą ir medicina skiriasi, o tai patyrė savo kailiu.
„Prieš 12 metų susirgau krūties vėžiu ir mane čia operavo. Likau labai nepatenkinta, aptarnavimas buvo labai blogas. Nežinau, kaip yra dabar, bet tada buvo siaubinga“, – LNK Žinioms sakė Rita.
Grįžus į Dubliną teko gydytis dar kartą.
„Airijoje dariausi krūties operaciją. Visą naktį viena darbuotoja prabudėjo prie manęs. Kiekvieną rytą pakeičia baltinius, atneša vandens. Visi šypsosi, jautiesi kaip kurorte. Kunigas ateina tiesiai į palatą, kirpėjos. Ir nereikalauja, kad duotum pinigų“, – LNK Žinioms kalbėjo Rita.
Lietuvos medikų sąjūdžio valdybos pirmininkė Auristida Gerliakienė sako, kad mūsų medikams darbo krūvis yra toks didelis, jog jie nebeturi fizinių ir emocinių jėgų būti malonūs. Tokiu atveju pacientas nusivilia, nes į jį žiūrima ne kaip į žmogų, o kaip į statistinį vienetą.
Tačiau būna, kai šalies ir įstaigos nepasirinksi – sergant labai retomis ligomis gydymas užsienyje tampa išsigelbėjimu.
Planinis gydymas užsienyje nėra labai populiarus, tačiau sveikatos draudimu apdrausti Lietuvos gyventojai turi tokią galimybę, sako Valstybinės ligonių kasos Tarptautinių reikalų skyriaus patarėja Neringa Šafranavičienė. Kai Lietuvoje visos gydymo galimybės išnaudotos, dvejose šalies universitetinėse ligoninėse paciento būklę vertina konsiliumas.
„Tai yra Europos Sąjungos visos šalys, Europos Ekonominės erdvės šalys, taip pat Jungtinė Karalystė ir Šveicarija. Onkologinės ligos, kepenų transplantacija, dvynių transfuzijos sindromo gydymas, populiariausios kryptys yra Šveicarija, nemažai pacientų siunčiama į Lenkiją ir Švediją“, – sakė VLK atstovė.
Į Lenkiją dažniausiai siunčiama dėl kepenų transplantacijos, į Šveicariją – dėl akių ligų mažamečiai vaikai, kai gresia prarasti regėjimą.
„Kai norime išsaugoti akies obuolį, tikimės gero rezultato, siunčiame į Šveicariją, kur tokius gydymo metodus ir taiko. Dažniausiai siunčiame vaikus, kuriems yra piktybinis tinklainės auglys. Tokiems vaikams neturime galimybių taikyti gydymo Lietuvoje“, – sakė Santaros klinikų Vaikų akių ligų skyriaus vyresnioji gydytoja Aušrinė Misevičė.
Anot Ligonių kasų, per metus dėl įvairių ligų taip išsiunčiama apie 50 pacientų, o visa tai kainavo apie 500 tūkstančių eurų. N. Šafranavičienė sako, kad kai kurie gydytojai gali nežinoti apie tokią galimybę ir dėl to nesiųsti paciento gydyti į užsienį.
Pasak A. Gerliakienės, gydytojas, kai gydymo Lietuvoje nebelieka, kreipiasi į Ligonių kasas ir rašo prašymą dėl gydymo užsienyje, tačiau toks kelias yra labai sunkus, reikia pateikti daug argumentų, kad finansavimas būtų suteiktas.
Kelionė ir apgyvendinimo išlaidos nekompensuojamos. Tiesa, į užsienį galima vykti ir be konsiliumo, savarankiškai, turint siuntimą.
„Išvyksta savo noru į kaimyninę Latviją, Lenkiją, savo lėšomis susimoka už suteiktą planinę pagalbą, o grįžus į Lietuvą galima kreiptis į Teritorinę ligonių kasą dėl išlaidų kompensacijos. Tik tokiu atveju jam būtų kompensuota suma, kokia būtų kompensuota ir Lietuvoje, lietuviškomis kainomis“, – kalbėjo N. Šafranavičienė.
Deja, dėl lietuvių pamėgtos Turkijos teks nusivilti – ji nėra nei Europos Sąjungoje, nei Europos ekonominėje erdvėje, todėl tokios kompensacijos taisyklės jai negalioja. Be to, lietuviai specialistai įspėja per daug Turkijos medicina nesižavėti, mat sumokėjus daug pigiau, vėliau žalą teks taisyti.
