Tapo vienu Interpolo ieškomiausių asmenų
„Kelis kartus buvau beveik miręs: nuvažiavau į taborą, „įsišoviau“ pusantro kubo aguonų nuoviro. Po to jau taksistas pasakojo, kad rado mane pamėlusį, nekvėpuojantį. Pusvalandį lankstė, kol vėl kvėpuoti pradėjau. Baisu, tačiau apgirtusios smegenys pernelyg rimtai į tai nežiūrėjo. Kartą ėjau ir nukritau – lengvas infarktas. Juk aš nuolat perdozuodavau, viską vartojau kaip arklys. Muštas, daužytas buvau, į mišką vežtas, o Čekijoje ir nušauti norėjo“, – savo praeitį prisimena Žilvinas, kadaise Interpolo ieškotas už tai, jog nuvarė kelis šimtus automobilių. Vyras begyvendamas perbrido ir alkoholio, ir narkotikų liūnus.
Pirmą kartą alkoholio Žilvinas paragavo būdamas dvylikos – su broliu rado senelio sode paslėptą naminukės butelį. Tąkart išgėrė penkis stikliukus – vieno pasirodė per mažai, o visų penkių jau buvo per daug. Tačiau alkoholis vaikinui labai patiko – keturiolikmetį nepilnamečių priežiūros inspekcija jau norėjo uždaryti į pataisos namus, nes paauglys vogdavo smulkius daiktus, kad turėtų už ką nusipirkti išgerti. Penkiolikos metų Žilvinas dideliais gėrimų kiekiais laistė pirmosios meilės kančias, o būdamas devyniolikmetis, kai kiti dar tik susipažįsta su vynu, alum ir degtine, jaunuolis jau svarstė galimybę mesti gerti.
„Nuo vaikystės ieškojau atsakymų apie save – kodėl aš toks, kodėl aš taip elgiuosi?“ – prisimindamas praeitį svarsto buvęs alkoholikas ir narkomanas.
Likus mėnesiui iki vienuoliktos klasės pabaigos, Žilvinas metė mokslus ir iškeliavo į Minską užsiimti „verslu“ – vogti naujų automobilių. Verslas sekėsi neblogai, o devyniolikmečiui, pasiryžusiam mesti gerti, pasisekė metus ištverti be alkoholio. Vis dėlto vieną dieną gražus ir aprūpintas gyvenimas baigėsi – kartu vogusius draugus suėmė, o vaikinas vos vos išsisuko, tačiau tapo ieškomu visoje Europoje. Pakliuvęs į Interpolo akiratį, Žilvinas vėl griebėsi taurelės. Gėrė pusmetį. Kaip pats sako, gerti skatino tiesiog kasdienybė: „Poreikis buvo toks pat, kaip noras valgyti. Negali būti nevalgęs visą dieną – negali būti ir negėręs. Kaip kiti žolę ar smėlį valgo, kai kažko trūksta, taip man trūko alkoholio.“ Tiesa, toji kasdienybė nebuvo nyki – po audringų, alkoholio ir nuotykių kupinų naktų Žilvinas dažnai atsibusdavo kruvinas, tačiau nieko nepamenantis, nenumanantis, kas nutikę...
Kalėjime susidomėjo knygomis apie čakras, o už psichologes jautėsi protingesnis
Po nesėkmingo „versliuko“ Minske, vaikinas patraukė į Čekiją. Šioje valstybėje jis susipažino su narkotikais – būdamas 22-ejų, pirmąkart parūkė „žolės“: „Džiaugiuosi, kad narkotikų pabandžiau taip vėlai, vien todėl jie dar nespėjo man smegenų suėsti“, – teigia Žilvinas. Tačiau po „žolės“ sekė amfetaminas, o po pusmečio vaikinui jau pasiūlė „susileisti į veną“: „Nežinau, kaip paaiškinti, bet nuo jaunystės turėjau norą suprasti, dėl ko žmonės vartoja narkotikus, pereiti visa tai, o po to padėti jiems pasveikti. Dėl to labai drąsiai į visa tai leidausi“, – aiškina vyras, per savo gyvenimą pavogęs daugiau kaip 500 automobilių.
Čekijoje Žilvinas susipažino ne tik su narkotikais, bet ir su kalėjimu – į šią įstaigą vyrukas buvo patekęs kelis kartus. Tiesa, įkliuvęs antrąjį kartą, jis prisipažino net dėl tų nusikaltimų, kuriais nebuvo kaltinamas, – norėjosi kuo daugiau laiko praleisti už grotų, toliau nuo alkoholio ir narkotikų: „Ten visi labai pikti, o aš džiaugiausi, kad galėsiu pailsėti“, – pasakoja Žilvinas. Šįkart blaivybės periodas tęsėsi pusantrų metų – tiek, kiek truko įkalinimo laikas. Tačiau lengva nebuvo: „Lipau sienomis. Guli, ant venos netyčia užmeti ranką, ir pradeda suktis viskas, kaip nori „susileisti“, – atskleidė vyras. – Neturėjau iliuzijų mesti, nes žinojau, kad neturiu valios.“
Tačiau netrukus į kalinio rankas pakliuvo įdomios literatūros – knygų apie energetiką, čakras. Paskaitinėjęs Žilvinas nutarė, jog visgi verta pabandyti atsisakyti narkotikų. Išėjęs iš kalėjimo, vyras šiai pagundai sugebėjo atsispirti pusmetį. Tiesa, per tuos šešis mėnesius alkoholis buvo vartojamas dideliais kiekiais.
Grįžęs į Lietuvą, Žilvinas, jau suaugęs vyras, septynerius metus pragyveno pas mamą. Tie metai buvo nykūs: vienus atsitiktinius darbus keitė kiti, nė viename jis ilgiau neužsibūdavo – ištempdavo daugiausiai iki pirmos algos, kol atsirasdavo pinigų gėrimui ir narkotikams. Blaivus Žilvinas galėdavo išbūti tik tris dienas.
Vyras lankėsi pas psichologus, psichiatrus, tačiau daktarai jam nepadėjo: „Kaip man gali padėti psichiatro išrašyti vaistai, jei man reikia atsakymų į klausimus, kurie neduoda ramybės? – klausia Žilvinas. – Ateinu pas psichologę, pasikalbam, ir aš matau, kad esu protingesnis – jai galiu pasakyti daugiau nei ji man.“
Išbandė vyras ir kodavimąsi, ir Anoniminių Alkoholikų pamėgtą Minesotos programą, po kurios be alkoholio sugebėjo ištverti pustrečio mėnesio, bet ir vėl paslydo – šįkart dėl narkotikų. 17 dienų iš eilės su draugais rūkė „žolę“, o po to, per draugo vestuves, išgėrė taurelę degtinės, atrakinusią duris į tris mėnesius trukusias išgertuves.
Po šios „fiestos“ Žilvinas nutarė, jog reikia gelbėtis detoksikacinėje ligoninėje, tačiau čia buvo paguldytas ne tarp alkoholikų, bet tarp narkomanų. Visa bėda, kad jam, kaip alkoholikui, po savaitės jau leido išeiti iš ligoninės teritorijos. Vyras skubėdavo į taborą, iš kurio veždavo narkotikus kartu su juo besigydžiusiems narkomanams: „Taip mes visi draugiškai „sveikom“, – prisimena Žilvinas, pagautas tik paskutinę dieną. Išėjęs iš detoksikacinės ligoninės, vyras iškart susileido pusę gramo amfetamino. O susileidęs išsigando – galvojo, kad numirs: „Supratau, kad man reikia ieškoti ilgesnės reabilitacijos, kitaip nebus naudos“, – sako Žilvinas.
Surasti „ilgesnę reabilitaciją“ nebuvo lengva: „Pradiniai variantai buvo brangūs – vienur 800 litų, kitur – 1500 litų už mėnesį. Mama dirbo mokytoja, tėvas gėrė – nebuvo iš kur tokių pinigų paimti.“ Galiausiai vyras rado reabilitacijos centrą Naujojoje Akmenėje, kuriame buvo laisvų vietų, o mokėti už jas nereikėjo. Maldavimu išsiprašęs, jog vieną vietą iki rytojaus palaikytų jam, Žilvinas jau kitą dieną sėdo į traukinį ir iškeliavo: „Kadangi ten buvo nerūkoma, paprašiau mamos 30 litų. Už tuos pinigus nusipirkau Alleno Carro knygą „Lengvas būdas mesti rūkyti“ ir traukinyje ją visą perskaičiau, kad tik mane priimtų“, – prisimena jis.
Žilvinas sako galvojęs, jog greitai pasigydys ir grįš, tačiau pasiliko visam laikui. Ten vedė, išsilaikė vairavimo teises, baigė vidurinę mokyklą. Dabar jis padeda kitiems, atvykstantiems į šį centrą. Vyras nebevartoja nei alkoholio, nei narkotikų. Paklaustas, ar šiame centre rado tai, ko prieš tai pasigedo apsilankęs pas psichologus, psichiatrus ir Anoniminius Alkoholikus, Žilvinas susimąsto: „Gal nieko stebuklingo tame centre ir nėra – kiti ir čia neranda to, ko ieško.“
Praėjus trims savaitėms nuo atvykimo į reabilitacijos centrą, vyras pajuto pirmuosius pokyčius: „Nuo pečių nuslinko gėda, kaltė, galėjau išsitiesti. Nebebuvo gėda dėl to, kad vienintelis giminėje esu banditas. Seniau tą gėdą norėdavosi užpilti, kad nebeslėgtų.“
Gyvenime koją kiša alkoholinis mąstymas – kaprizai ir nevaldoma beprotybė
Žilvinas pasakoja, jog pusmetį praleido melsdamasis šalia reabilitacijos centro esančiame pušyne, verkdamas – taip jis valėsi nuo praeities. Kad išgijo nuo savo priklausomybių, vyras suprato jau baigęs metus trukusį gydymo kursą reabilitacijos centre: „Vieną dieną prieš pat Kalėdas taip susiriejome su žmona, jog išmurkdžiau ją sniege ir supratau, kad prarandu kontrolę. Ėjau mišku, ir kai paskambino žmona, šveičiau telefoną į medį. Bet pagavau save einantį ne gerti, o į reabilitacijos centrą – melstis. Supratau, kad esu išgydytas. Mano mintys, mano psichologija pasikeitė“, – atvirauja Žilvinas.
Su žmona Neringa, taip pat pažinojusia tamsiąją gyvenimo pusę (tėvai buvo alkoholikai, pirmasis sutuoktinis mirtinai sušalo būdamas girtas), vyras susipažino atsitiktinai: reabilitacijos centre veikė AA grupė, kurią kartu su Žilvinu lankė ir tuometinis, jau antras jos sutuoktinis. Vyrai susibičiuliavo, vėliau prie kompanijos prisidėjo ir Neringa. Tačiau vos palikęs reabilitacijos centrą, Neringos vyras nusižudė. Dieną prieš savižudybę Žilvinas dar buvo užsukęs pas juos į svečius, atnešęs ledų.
Kadangi Naujoji Akmenė – mažas miestelis, po Neringos vyro mirties jiedu vėl susitiko: moteriai reikėjo, kad kas nors padėtų namuose užbaigti elektros darbus. Po keleto apsilankymų Neringa pasijuto nėščia. Vyras atvirai pripažįsta, jog santuoka buvo „iš reikalo“: „Koks skirtumas – moteris yra moteris. Aš ją pamilsiu, mylėsiu kaip žmogų“, – įsitikinęs Žilvinas.
„Reabilitacijos pabaiga dažnai žmogui pakiša koją – nežinai, kur eiti, kuo užsiimti. Iš Biblijos man įstrigusi eilutė: „Pirmiausia ieškokit Dievo karalystės, o visa kita jums bus pridėta“, – sako vyras. Pasak Žilvino, daugelis jau „išgijusių“ nori atsigriebti už prarastus metus, taisyti pašlijusią padėtį, todėl puola intensyviai dirbti, stengtis, patiria stresą: „Bet taip elgtis negalima – gavęs tuos prarastus dalykus, tu pamiršti pagrindinį, kurio reikia saugotis. Pervargsi, persidirbsi ir labai greitai įkrisi į tą patį puodą, iš kurio išlipai.“
Pats Žilvinas atėjus reabilitacijos pabaigai nutarė neausti jokių planų – vien atsiduoti Dievo valiai ir gyventi šia diena. Vyrui pasisekė – lyg savaime gyvenime atsirado ir žmona, ir namai, ir darbas: „Kiek tik bandydavau per gyvenimą eiti savomis jėgomis, atrodydavo, kad einu su šakute prieš traukinį“, – ankstesnius bandymus prisimena Žilvinas.
Kodėl buvusiam alkoholikui ir narkomanui nepadėjo AA? „Jie kalbėjo apie abstrakčią aukštesnę jėgą, kuri man buvo neaiški. Reabilitacijos centre man pateikė konkretų Jėzų Kristų, konkretų Dievą“, – teigia vyras, dabar – jau dviejų dukrelių tėvas, padedantis reabilitacijos centro naujokams bei turintis pastovų darbą statybose. Vis dėlto sielos randai, kaip ir kūno sužalojimai (išmušti dantys, sulaužytas žandikaulis), vis dar išlikę: „Tas faktas, kad nebegeriu ir nerūkau, mano gyvenimo iš esmės nekeičia. Visi mano norai, kaprizai – viskas liko. Alkoholinis mąstymas išliko, todėl aš negaliu pasikliauti savo mintimis“, – įsitikinęs Žilvinas. Toks mąstymas, anot jo, pasireiškia beprotybe – veikimu nesvarstant, nesiklausant kitų: „Smegenys pilnos šiukšlių nuo alkoholio ir narkotikų, kurių niekaip nepavyksta išvalyti“, – atsidūsta istorijos herojus.
